Pagrindinės kainų kilimo priežastys – į šalį atvykstantys būriai darbuotojų iš užsienio ir naujų vokiečių vidinė migracija.
Dėl to, kad trūksta prieinamo būsto, vis daugiau šeimų iš didmiesčių išsikrausto į priemiesčius. Tai lemia, kad butų ir namų kainos vidutinio dydžio ir nedidelėse vietovėse bei kaimuose auga labai greitai.
Kovą paskelbti trys tyrimai, kuriuose nagrinėta Vokietijos NT rinka. Juos atliko Kelne esantis Vokietijos ūkio institutas, analitinis „Deutsche Bank“ centras Frankfurte prie Maino ir bankas „Postbank“ Bonoje.
Vokietijos ūkio institutas susitelkė į kryptį, kuri šalyje ėmė ryškėti 1990 m., išsyk susijungus Vokietijos Demokratinei Respublikai ir Vokietijos Federacinei Respublikai, ir buvo stebima iki 2003 metų. Po dešimties metų pertraukos 2014-aisiais ji vėl atgijo ir nuo to laiko kasmet įgyja vis didesnę jėgą. Kalbama apie tikrųjų Vokietijos gyventojų, tiksliau, Vokietijos Federacinės Respublikos gyventojų, išvykimą iš daugelio didžiųjų ir septynių pačių stambiausių miestų: Berlyno, Hamburgo, Miuncheno, Kelno, Frankfurto prie Maino, Štutgarto ir Diuseldorfo.
Vokiečiai vėl keliasi gyventi į palyginti netoli didmiesčių esančias gyvenvietes su visa reikiama infrastruktūra. Čia jie įsikuria namuose po vieną, o kartais – ir po dvi šeimas.
Jau ketverius pastaruosius metus dažniau tikrieji vokiečiai išsikrausto iš didžiųjų miestų nei į juos įsikelia. Tačiau gyventojų skaičius didmiesčiuose nepertraukiamai didėja. Pavyzdžiui, Berlyne, 2011-2017 m. jų, Vokietijos ūkio instituto skaičiavimais, padaugėjo 287,5 tūkst., Miunchene – 91 tūkst., Leipcige – 72 tūkst. arba 14 procentų.
Nekeista, kad toks augimas susijęs su darbo migrantų srautais. O į darbo rinką įsiliejančių užsieniečių, senstant vokiečių bendruomenei, poreikis ir toliau auga. Todėl į Vokietiją važiuoja tiek ES šalies piliečiai, tiek ir indai, kinai, ukrainiečiai, rusai, rašo dw.com.
Vokietijos ūkio instituto duomenimis, 2012-2017 m. grynasis užsieniečių prieaugis kasmet vidutiniškai siekdavo 619 tūkst. žmonių, iš kurių 20 proc. buvo pabėgėliai.
43 proc. šių migrantų įsikūrė didmiesčiuose. Pirma, dėl to, kad šiose teritorijose – didžiausias darbo jėgos poreikis, antra, dėl to, kad ten jau susikūrę diasporos, o tai, suprantama, lengvina integraciją.
Prie NT rinkos pokyčių prisidėjo ir vokiečių jaunimas. Migracija mokslo ir darbo vardan tų asmenų, kuriems 18-30 metų, nuolat didėja nuo XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio. Šiandien tie, kurie gimė mažuose Vokietijos miestuose ar kaimiškuose rajonuose baigę mokyklą vis dažniau iš visos šalies suvažiuoja į kelis didžiuosius centrus, kad ten ieškotų darbo ir mokytųsi.
Tačiau po kurio laiko, sukūrę šeimą, jie ima dairytis didesnio gyvenamojo ploto. „Iš visko sprendžiant, iki 2013 m. daugeliui jų pavyko rasti tinkamą būstą nuomai ar įsigyti savą stambiuose miestuose. Tačiau šiandien panašu, kad šeimos vis rečiau renkasi taip išlaidauti, kad galėtų gyventi didmiesčiuose“, – nurodoma Vokietijos ūkio instituto tyrime.
Jo autoriai daro išvadą, kad brangus būstas faktiškai išstumia jaunas šeimas į priemiesčius arba netgi toliau į kaimą. Juo labiau, kad čia galima rasti ir patrauklių darbo vietų. Be to, ten mažiau triukšmo, mažesnės spūstys, ne toks perpildytas viešasis transportas, o socialinės problemos ne tokios aštrios kaip būna didmiesčiuose.
Tačiau kai kuriose kaimiškose vietovėse gyvenamojo NT kainos padidėjo 20-40 procentų. „Postbank“ specialistai išanalizavo situaciją visuose Vokietijos Federacinės Respublikos miestuose ir kaimuose, iš viso – 401-oje vietovėje. Jei 2017 m. NT brango 242-iejuose teritoriniuose vienetuose, tai 2018 m. kainų augimas fiksuotas 365-iuose, o tai jau daugiau nei 90 procentų.
Vidutiniškai šalyje pernai būstas brango 7,2 procento. Iš jų didžiausiais tempais – 20-40 proc. (sakoma, kad tai – žemos bazės efektas) kainos kilo Bavarijos šiaurėje, kaimyninėje pietinėje Tiuringijos dalyje ar kaimiškuose rajonuose palei magistralę, jungiančią Berlyną, Volfsburgą ir Hanoverį.
Absoliutus lyderis pagal kainų augimą pernai tapo Zūlis, turintis 36 tūkst. gyventojų Tiuringijos žemėje. Čia antrinėje rinkoje būstas per metus pabrango 48 procentais. Nepaisant to, paklausiose mažose ir kaimiškose vietovėse NT kainuoja kelis kartus pigiau nei didmiesčiuose ar prestižiniuose jų priemiesčiuose. Pavyzdžiui, Zūlyje kvadratinis metras vidutiniškai kainuoja 1650 eurų, kituose tos pačios Tiuringijos rajonuose – netgi mažiau nei tūkstantis eurų. O, tarkime, 50 km spinduliu aplink Miuncheną esančiuose miestuose ir kaimuose kvadratinis metras kainuoja nuo 4,5 iki 5,6 tūkst. eurų. Ką jau kalbėti apie patį Miuncheną, kur kvadratinis metras antrinėje rinkoje pernai, pabrangęs 8,7 proc., kainavo 7,5 tūkst. eurų.
Vokietijos sostinė Berlynas – miestas, kur NT brangiausias visoje šalyje. Darbo rinka čia vystosi dinamiškai, o naujų būstų statybų apimtys ateinantį dešimtmetį akivaizdžiai atsiliks nuo paklausos, spėja „DB Research“ analitikai. Panaši padėtis turėtų būti ir Miunchene bei Štutgarte.
Patenkinti paklausą Miunchene bus ypač sudėtinga dar ir dėl to, kad čia beveik 54 proc. namų ūkių gyvena tik vienas žmogus. Tai ne tik ir netgi ne tiek pagyvenę asmenys, o atvykęs į miestą mokytis ir siekti karjeros šeimų dar nesukūręs jaunimas.
„Deutsche Bank“ analitikų centras visai Vokietijai pateikė tokią prognozę: dėl migrantų srauto ir gerėjančios padėties darbo rinkose, būsto – tiek perkant, tiek ir nuomojantis – kainos ir toliau didės. Ekspertai spėja, kad dabartinės tendencijos išsilaikys bent iki 2022-ųjų.
