Žiauri Venesuelos kasdienybė užsienietės akimis: tai – apokalipsė I dalis

Laikraščio „Novaja Gazeta“ žurnalistė apsilankė Venesueloje. Jums siūlome pirmąją Jelenos Kostiučenko publikuoto teksto apie padėtį krizę išgyvenančioje šalyje, dalį. 

Venesuela trečią mėnesį gyvena turėdama du prezidentus, siaubingą infliaciją, kankinama bado.<br> Lrytas.lt fotomontažas
Venesuela trečią mėnesį gyvena turėdama du prezidentus, siaubingą infliaciją, kankinama bado.<br> Lrytas.lt fotomontažas
J.Guaido.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
J.Guaido.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Venesueloje nutrūko elektros tiekimas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Venesueloje nutrūko elektros tiekimas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
 Venesueloje nutrūko elektros tiekimas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
 Venesueloje nutrūko elektros tiekimas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Valdant N.Maduro nustota spausdinti statistiką apie mediciną.<br>Zuma Press/Scanpix nuotr.
Valdant N.Maduro nustota spausdinti statistiką apie mediciną.<br>Zuma Press/Scanpix nuotr.
Į gyvenvietę netoli Karakaso atvežė geriamo vandens. <br>AFP/Scanpix nuotr.
Į gyvenvietę netoli Karakaso atvežė geriamo vandens. <br>AFP/Scanpix nuotr.
 Karakase žmonės stovi eilėje, kad gautų geriamo vandens. <br>AFP/Scanpix nuotr.
 Karakase žmonės stovi eilėje, kad gautų geriamo vandens. <br>AFP/Scanpix nuotr.
 Venesueloje nutrūko elektros tiekimas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 Venesueloje nutrūko elektros tiekimas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 Venesueloje nutrūko elektros tiekimas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 Venesueloje nutrūko elektros tiekimas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 N.Maduro.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
 N.Maduro.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
„El Helicoide“ buvo milžiniškas prekybos centras, o dabar tai – kalėjimas.<br> AFP/Scanpix nuotr.
„El Helicoide“ buvo milžiniškas prekybos centras, o dabar tai – kalėjimas.<br> AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Mar 30, 2019, 11:07 AM, atnaujinta Mar 30, 2019, 2:28 PM

Trys mėnesiai – du prezidentai

Karakaso oras kvepia gėlėmis, duona, benzinu, trūnėsiais ir šlapiu mišku. Miestą supa kalnai, čia pat ir jūra. Rodos, kelis miestus suvėlė į vieną. Rytuose tęsiasi milijoniniai Petarės lūšnynai, centre aplink administracinius pastatus ir tarp blokpostų (iš maišų su smėliu kyšo kulkosvaidis) bėgioja mokiniai mėlynomis uniformomis. Turtingi rajonai atidalinti visų variacijų dyglių ir spygliuotų vielų sienomis.

Aplink pastatus ištempta viela – per ją teka elektros srovė. Tik elektros čia būna ne visada.

Pakraščiuose pagyvenusios moterys atidžiai perrinkinėja atliekas.

Prekybos centrai, kuriuose nebeliko pusės pardavėjų, perpildyti žmonių – ne pirkėjų, o tik tų, kurie ateina atsivėsinti kondicionierių atšaldytu oru. Daugybė šlubių. Komendanto valandos nėra, tačiau po penkių valandų vakaro namų durys uždaromos, o sutemus į gatvę apskritai niekas nebeišeina.

Per vieną naktį mieste įvykdoma apie 45 žmogžudystes. Skaičius mėnesio 15 ir 30 dienomis pašoka iki 55. Mat tuomet mokami atlyginimai. Grynųjų gauti neįmanoma, o ir nėra dėl ko – negi kas mokės už kone dykai dalinamą benziną.

Ant sienų – politiniai grafičiai. Turtinguose kvartaluose plačiai užrašyta: „Mirtis diktatoriui“, o skiriamojoje juostoje – „Libertad, libertad, libertad“. Dirbančiųjų rajonuose ant sienų – Hugo Chávezas ir Nicolásas Maduro.

Venesuela trečią mėnesį gyvena turėdama du prezidentus, siaubingą infliaciją, kankinama bado. Humanitarinę paramą pasienyje jėga sustabdė kariai, per susirėmimą žuvo penki žmonės.

Savaitę Karakasas ir dar 22 šalies regionai išgyveno be elektros.

Pats save laikinuoju prezidentu pasiskelbęs Juanas Guaidó, anksčiau vadovavęs Nacionalinei asamblėjai, pareiškė, kad įsigalėjus visuotinei katastrofai išgelbėti šią tegali humanitarinė pagalba ir rinkimai, kuriuos rengti padėtų tarptautinė bendruomenė.

Prezidentas N.Maduro pareiškė apie pasiruošimą įsibrovimui.

„Venesuela pasiruošusi karui“

N.Maduro palaikančiame mitinge skamba linksmas popsas. Minia renkasi prieš Nacionalinį vaizduojamojo meno muziejų. Vienodi padėvėti raudoni marškinėliai, sunkus nepraustų kūnų kvapas (ne visada būna vandens), labai prasta avalynė. Daugelis mitinguojančių lygiomis eilėmis stovi prospekte ir rankose laiko baltas vėliavas.

Jauni draugovininkai daugiausia tai – ginkluoto jaunimo grupuotės iš skurdžiai gyvenančių rajonų laksto motociklais. Daugelis važinėja stovėdami ir be šalmų. Vienodi skaidrūs paketai – pyragėlis, mandarinas, buteliukas vandens ir bananas. Aš ką tik atvykau į Karakasą ir nesuprantu, kodėl žmonės viską, ką gavo, suvalgo išsyk – juk priešaky ištisa diena.

„Nežinome, kodėl mes čia. Mums liepė ateiti – atėjome. Viršininkas liepė. Jūs kas – žurnalistė? Eitumėt iš čia“, – kalba mitinge stovinčios moterys.

Įmonės „Logicasa“ vadybininkė bendradarbius žymi lape – kiekvienas pasirašo prie savo pavardės. Aiškina, kad žmonės pasirašo prieš JAV agresiją ir tuoj pat padaro ataskaitinę fotografiją atėjusiųjų: iš pradžių atskirai, o po to ir pati stoja į kadrą. „Logicasa“— svarbiausia šalies logistinė kompanija – į mitingą atvežė 400 žmonių.

„Eisime į prospektu. Mums žadėjo, kad su mumis pakalbės prezidentas. Jei jis negalės, pakalbės kiti, – kalbėjo vienas vairuotojų. – Venesuela pasiruošusi karui ir mes pasiruošę karui! Ir mes ne vieni! Rusija ir Kinija – mūsų sąjungininkės. Mes kartu prieš karą, kurio nori Trumpas“.

„Tarptautinė intervencija jau žengia į Venesuelą, – tęsė vyras. – Opozicija laimėjo 2015 m. parlamento rinkimus. Jie sako, kad mūsų prezidentas suklastojo rinkimus. O aš jums pasakysiu, kad tai ji suklastojo. Rinkimai buvo suklastoti, nuo to meto opozicija eina prieš vyriausybę. Bet aš prieš tai, kad su jais kariautume. Visko nutinka, tačiau mes visi venesueliečiai, mes galime susitarti“.

Xavieras Oviero – medikas neuropatologas. Jo alga – 5 JAV doleriai arba 15 tūkst. bolivarų. Mėnesiui maistui reikia 50 JAV dolerių. Kaip ir visi, X.Oviero pravalgo santaupas. „Jei myli savo šalį, gali dirbti ir už tokius pinigus, – sako vyras. – Guaidó – ne prezidentas, o deputatas. Tai, kad kitos valstybės jį pripažįsta prezidentu, nieko nereiškia. Svetimų valstybių svetimi interesai. Mes turime spręsti patys. Patys tarp savęs“.

Šalia – būrys vyrų susikaupusiais, rimtais, juodais nuo įdegio veidais. Jie į mitingą atėjo patys – tikisi prisibelsti iki prezidento. Tariasi, kaip prasibrauti iki scenos. Jie – darbininkai iš naftos įmonės „ExxonMobil“, streikuojantys jau 11 mėnesių. Iš viso jų – 20 tūkst. žmonių. Dar H.Chávezui nacionalizavus kompaniją stipriai smuko jų algos. H.Chávezas pažadėjo išsiaiškinti ir netgi žarstė pažadus parūpinti po 6 tūkst. JAV dolerių kompensacijoms.

„Mes rentėme naftos gręžinius, o dabar ten dirba Rusija ir Kinija“, – kalba jie. Ir priduria: „Prezidentas nesupranta, kas vyksta šalyje. Kas vyksta su tauta. Bet mes išaiškinsime!“

Ir ima spausti rankas: „Labai ačiū, kad jūs čia! Ačiū, kad prie mūsų priėjote!“

Mišios

Kitoje miesto vietoje, nedidelėje aikštėje, taip pat skamba muzika – šįsyk romantinė baladė. Septynių universitetų studentai kelia vėliavas, dėlioja stalo žaidimus, įsirengia miegamuosius. Šiandien – metinės, kai 2014 metais šventinis protestas peraugo į muštynes. Per jas žuvo trys, tarp jų – ir studentas Bassilis Da Costa.

2017 m. per protestus žuvo 161 žmogus. Vien per šių metų sausio protestus nužudyti 43 žmonės. Ne visi jie žuvo per mitingus. Kai kuriuos užmušė FAES — specialusis sukarintas būrys, įsteigtas tam, kad kovotų su kriminaliniais nusikaltėliais skurdžiuose rajonuose. Teisių gynėjai pasakojo, kad sausio 24-ąją, kitą dieną po mitingo, per reidą skurstančiųjų kvartaluose žmones šaudė tiesiog kiemuose.

Elvira Pernalete – žuvusio Juano Pablo Pernalete mama. Ji pasakojo, kad sūnui, profesionaliam krepšininkui, kai jį nužudė, tebuvo 20 metų. Vaikinas dirbo ir rūpinosi šešiais gatvėje gyvenusiais šunimis. J.P.Pernalete sostinės universitete mokėsi buhalteriu. „Vienintelis sūnus, pasididžiavimas, džiaugsmas, viltis. Jį nužudė 2017 m. balandžio 27 dieną“, – kalbėjo Elvira.

„Jis kaip įprasta išėjo į protestą. Tą dieną nacionalinė gvardija šaudė granatomis. Dujinėmis granatomis. Ji nešaudė į orą – šaudė į žmones. Iš dešimties metrų atstumo, 90 laipsnių kampu. Jo krūtinės ląstą tiesiogine to žodžio prasme sumalė.

Jis nenorėjo išvykti iš šalies, nors lengvai kalbėjo angliškai. Po mirties jį ėmė vadinti teroristu. Nusikaltėliu. Dvejus metus jo nėra, dvejus metus ieškome teisybės“.

Moteris sakė, kad yra oficialūs liudijimai, jog studentą nužudė nacionalinė gvardija. Tačiau jie nenori išduoti žudiko.

Jaunuolio mirtis daug ką pakeitė – po šio įvykio daugelis H.Chavezo rėmėjų perėjo į kitą pusę. „Iki tol nevaikščiojau į protestus. Dabar einu“, – sakė Elvira.

Prokurorė, kuri ėmėsi šios bylos, buvo priversta palikti šalį. Nuo to meto byla įšalusi.

„Jį vadino Rubénu Darío Gonzálezu. Mano sūnui buvo 16 metų. Jį nužudė 2017 m. liepos 10 dieną. Jis norėjo tapti filosofu. Jam sakiau: juk tam, kad taptum filosofu, reikia tiek daug mokytis! O jis sakė: tai nesvarbu. Jis norėjo mokytis ir dirbti, kad padėtų man.

Liepos 10-oji buvo paskutinė Rubéno mokslo diena. Turime tradiciją – pasirašyti ant išeinančiųjų marškinėlių. Ant jo nugaros bendraklasiai parašė: „Kelių kova atperka visų ateitį“, – prisiminė vaikino mama.

Vietoj turėjusios vykti treniruotės R.D.Gonzálezas nuėjo į mitingą. „Jam išeinant prašiau: neik, ten žudo. Aš, suprantama, nemaniau, kad taip iš tiesų yra. O jis man – jei mes, jaunimas, neisime, kas tuomet eis? Po pusantros valandos žmonės perdavė, kad buvo šaudoma“, – kalbėjo moteris, ant kurios marškinėlių – sūnaus nuotrauka.

Jos sūnus mirė išsyk. Palinkdama prie mano sąsiuvinio sako: „Įstatymas nieko nereiškia. Užsirašykite. Jis norėjo mokytis ir dirbti. Užsirašykite“.

Studentai – pirmoji opozicija Venesueloje, sugebėjusi susivienyti dar 2007 metais, kad pakeistų Konstituciją. Iš studentų judėjimo išaugo ir pats J.Guaidó. Jam teko būti Katalikiškojo universiteto prezidentu. Studentų prezidentai turi didžiulę politinę įtaką.

Studentų judėjimo lyderį Juaną Carlosą Requesensą apkaltino pasikėsinimu į N.Maduro. Šiandien jį pakeitė sesuo Andrea. Naktį iš rugpjūčio 7-osios į 8-ąją juos abu sulaikė. Seserį paleido, o brolio ji daugiau nebematė.

Sprogmenimis nešini dronai pasirodė per rugpjūčio 4 dieną vykusį mitingą. Sprogimas sužeidė septynis žmones, o pats N.Maduro nenukentėjo. Šalies vadovas tikino, kad žudikams buvo pažadėta po 50 tūkst. JAV dolerių ir JAV pilietybė. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė buvusių policininkų grupuotė, tik N.Maduro jų žodžiais nepatikėjo.

„El Helicoide“ – Venesuelos specialiosios tarnybos SEBIN kalėjimas. Tai – ypatinga vieta. Kadaise tai buvo milžiniškas prekybos centras, kuriame apsipirkti buvo galima neišlipant iš automobilio. Pastatas iškilo ekonomikos ir karinės diktatūros klestėjimo metais. Architektūros stebuklas, matomas iš bet kurios Karakaso vietos. Tačiau XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje ėmus smukti naftos kainoms vietoj prekybos centro atsirado vietos KGB būstinė, o vėliau – politinis kalėjimas. N.Maduro valdymo pradžioje iš masinių protestų čia kasdien atveždavo po 50-70 žmonių.

Dešimtą vakaro aikštės akyse tuštėja – būriais išeina tie, kurie gyvena netoliese. Likusieji lieka iki ryto.

Ligoninės

Valdant N.Maduro nustota spausdinti statistiką apie mediciną. Tačiau šiokių tokių duomenų galima rasti Venesuelos sveikatos ministerijos tinklapyje. Vien per 2016 m. vaikų mirtingumas išaugo 30 procentų.

Universiteto ligoninė – antroji pagal dydį šalyje. Skaičiuota, kad čia vienu metu gali būti gydomi 1,5 tūkst. žmonių. Pacientų liko 250, iš medikų – trečdalis. Gastroenterologų ir neurochirurgų – nė vieno.

„Nėra tomografo, nėra rentgeno – paprasčiausiai sulaužyti ir niekas negali sutaisyti, – kalba ligoninės darbuotoja. – Nėra pirštinių, tvarsčių, vatos, kaukių, švirkštų. Vaistų – jokių. Nėra spirito, kuriuo galėtum nuvalyti instrumentus. Iš esmės turime tik žmones, kurie nori dirbti, ir pastatą“.

Iš 11 liftų neveikia nė vienas. Gimdymo skyrius – dešimtame aukšte, todėl dalis gimdymų įvyksta ir laiptinėje.

Prie kriauklių stovi buteliai su vandeniu – vandens ligoninėje taip pat nėra, jį užkelia tais pačiais laiptais.

Virtuvės darbuotojos įsitempia į vidų ir rodo meniu. Pusryčiai – stiklinė pieno. Pietums ir vakarienei – su lęšiais maišyti ryžiai.

Diagnozės „neprivalgymas“, „fizinis išsekimas“ Venesueloje nėra. Čia įrašoma „sumažėjo svoris“. Kai kuriose ligoninėse ir tai uždrausta.

Vaikų skyriuje palatos perpildytos, nes prieš savaitę Kinija atsiuntė humanitarinę pagalbą antibiotikais.

11-mečiui Hektorui pusantro mėnesio nekrenta temperatūra. Diagnozės nėra, padarė tyrimus ne ligoninėje, mėgintuvėlį su krauju nešė į privačią kliniką. Vaiko mama su ašaromis pasakoja, kad pirmo sterilų kateterį, o medicinos sesuo neatidžiai taisydama lašinę jį išpurvino. Teko pirkti naują. Kateteris kainuoja 4 JAV dolerius. Čia tai – labai dideli pinigai.

Trijų mėnesių Emanueliui Hernándezui reikia vaistų temperatūrai numušti. Dėžutė su 20 tablečių kainuoja 20 tūkst. bolivarų. Ligoninėje vaistų nėra, o mamos alga – 18 tūkst. bolivarų.

Elianny panikuoja – ją su dukra ryt išrašo iš ligoninės. Mergaitei – metai ir keturi mėnesiai, o ji sveria 9 kilogramus. Iki pakliuvo į ligoninę, prieš savaitę, svėrė 8 kilogramus. Tačiau medikai pasakė, kad reikia pirkti kalcio ir geležies, kurie kainuoja beprotiškus pinigus. Be to, geležies gauti be galo sudėtinga, nes jos kaip įmanydamos ieško nėščiosios.

Kai kuriose prekybos vietose galima rasti mišinių kūdikiams. Tik jų pakuotė kainuoja 22 tūkst. bolivarų. Mėnesio alga plius dar 4 tūkstančiai. O vitaminų negausi už jokius pinigus.

Ligoninėje nėra ir nuskausminamųjų. Į paliatyviosios slaugos skyrių neįleidžia – ten tuberkuliozės karantinas. O kaukių ligoninė neturi – medikai dėvi tą, ką atsineša patys.

„JM de Los Rios“ ligoninė – svarbiausia vaikų ligoninė šalyje. Joje vienintelėje inkstų ligomis sergantiems vaikams daroma dializė. Per pastaruosius ketverius metus iš 17-os dializės aparatų liko 8. Jų niekas neprižiūri, netgi nedezinfekuoja. Iš 16 dializuojamų vaikų devyni jau užsikrėtę.

12-metės Niurkos šeima buvo priversta palikti namus ir atsikelti į Karakasą, nes mergaitei reikalingos dializės procedūros. Šeima priemiesčio lūšnynuose nuomojasi kambarį. Nuoma atsieina 14 tūkst. bolivarų. Niurkos tėvas uždirba 18 tūkst. bolivarų arba 6 JAV dolerius. Žmonės maitinasi iš minimalaus produktų rinkinio – ryžių, pupų, sauso pieno, pomidorų padažo, majonezo, tuno. Tokius rinkinius N.Maduro įvedė kaip priemonę kovoti su badu. Maisto dėžutes sykį per kelis mėnesius atveža į skurstančiųjų rajonus.

„Dabar mes visas pastangas sutelkiame į Niurką. Ji privalo valgyti penkis kartus per dieną. Būtini baltymai. Ligoninėje, nepriklausomai nuo ligos, duoda tik pupų ir ryžių. Mes dukrai perkame vištą“, – kalba mergaitės mama.

Jie perka ir visa kita – įskaitant pirštines ir vandenį dializei. Dializė didina apkrovą širdžiai, todėl reikia vaistų, kurių pakuotė kainuoja 5 eurus. Jos pakanka 20-iai dienų, tačiau medikamentų įmanoma gauti tik Kolumbijoje, amlodipino pakuotė kainuoja 19 tūkst. bolivarų. Vaistus perka nepelno organizacijos. Tik dėl jų Niurka dar gyva. Dar reikia ir hormonus reguliuojančio preparato. Jį šeima pirko iki 2016 m., kol nuvertėjo valiuta. Dabar jo galima gauti tik juodojoje rinkoje, o pakuotė kainuoja 200 JAV dolerių.

Šiandien mergaitė nebeatsistoja. Anksčiau būta vilties inkstą persodinti, tačiau nuo 2016 m. šalyje nebeatliekamos transplantacijos – nebėra nei specialistų, nei reikiamų vaistų. Lyg to būtų negana, ligoninėje Niurką užkrėtė hepatitu C. Transplantacija iš principo tapo neįmanoma, o gydymas nuo hepatito C mergaitei netaikomas. Mat tam, kad galėtų paskirti gydymą, reikia atlikti galybę testų. Tai kainuotų milijonus bolivarų. O ir vaistų neįmanoma gauti.

Derėtų paklausti, ko šeima tikisi, tačiau neapsiverčia liežuvis.

Francis Verde septynerių dukrelei labai didelis ir labai agresyvus galvos smegenų auglys. Medikai pasakė, kad reikia pradėti švitinimą. Jį atlieka tik dvi privačios klinikos sostinėje. Viena klinika procedūrą atliktų už 7 tūkst. JAV dolerių, kita – 4330 JAV dolerių, tačiau įspėjo, kad ši suma negalutinė.

Mergaitės tėvas – fizikos ir matematikos mokytojas – išvyko parduoti turimo turto. Ypatingų turtų nebuvo: dviejų kambarių butas ir daržovių kioskas. Už butą davė tūkstantį JAV dolerių, kiosko niekas nepirko.

Francis apėjo visas vietos nepelno organizacijas. Jos pasakė, kad tai – neįsivaizduojamos sumos. Moteris kreipėsi į valstybės naftos kompaniją PDVSA. Ji kartais apmoka Venesuelos vaikų gydymą. Ten Francis pasakė, kad niekuo padėti negali, nors ir norėtų. Negali dėl JAV taikomų sankcijų.

Nėra nieko stipriau už viltį. Francis sužinojo apie vaikų onkologines ligas gydančią ligoninę Memfyje (JAV). Paskambino ten, papasakojo apie dukterį. Medikai pasiūlė atvažiuoti, tik paprašė atsivežti medicinos kortelę ir ryšio su gydžiusiuoju mediku. Šis atsakė – nedavė nei kortelės, nei sutiko pasikalbėti su kolegomis JAV.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.