Juozas Imbrasas: „Paskutinis akordas – susigrąžinti nustekentą turtą už adekvačią kainą“

Stebiu pastarųjų mėnesių situaciją dėl šilumos ūkio Ukmergėje ginčo, gretinu jį su Vilniaus situacija, ir galiu pasakyti, kad tai yra klasikinis atvejis, kuomet modernizavimo projektas tapo paprasčiausiu pasipelnymo iš gyventojų projektu.

J.Imbrasas: „Verslo prigimtis – siekti pelno“.<br> J.Stacevičiaus nuotr. 
J.Imbrasas: „Verslo prigimtis – siekti pelno“.<br> J.Stacevičiaus nuotr. 
J.Imbrasas: „Verslo prigimtis – siekti pelno“.<br> T.Bauro nuotr. 
J.Imbrasas: „Verslo prigimtis – siekti pelno“.<br> T.Bauro nuotr. 
Daugiau nuotraukų (2)

Juozas Imbrasas

2019-04-13 14:30

Modernizacijos projektas nepasiteisino, savivaldybė stumiama į kampą už susigrąžintą turtą permokėti kelis kartus. Tačiau įdomiausia ir sveiku protu nesuvokiama tai, kad teisėtumo ir teisingumo paieška šiandien paprasčiausiai diskredituoja viešąjį interesą siekiančią apginti savivaldybę.

Visuomet prieštaravau, kad centralizuotai tiekiamos šilumos ūkis būtų išnuomotas privačiam verslui: jis ateina užsidirbti, taigi šilumos ūkio nuomos koncepcija kritikuotina jau nuo pat pirmosios intencijos.

Suomiai šilumos ūkio nuomos koncepciją išbandė dar 1955 metais, tačiau labai greitai nusprendė jos atsisakyti, nes pamatė, kad pats principas – nepasiteisina. Centralizuotai tiekiamos šilumos paslauga yra natūraliai monopolinė.

Juk daugiabučių gyventojai neturi galimybės pasirinkti šilumos tiekėjo ar centralizuotai tiekiamos šilumos paslaugų atsisakyti. Tuo tarpu verslo prigimtis – siekti pelno. Šis derinys netinka viešajai paslaugai užtikrinti. Šiandien Suomijoje šilumos teikimo funkciją užtikrina savivaldybių struktūriniai padaliniai, kuriuose dirba po kelis darbuotojus.

Kitas pavyzdys – Danija, kuri pasaulyje garsėja puikiai išvystytu centralizuotai tiekiamos šilumos ūkiu. Šioje šalyje įmonės, gyventojai iš visų šilumos būdų prioritetą teikia centralizuotai savivaldybės teikiamai paslaugai.

Ir tai nebekelia nuostabos išgirdus apie jų ryžtingą žingsnį apskritai atsisakyti pelno. Jų požiūriu – vertingiausias pelnas yra maža šios paslaugos kaina. Toks požiūris itin svarbus Lietuvoje, nes mūsų šalyje gyventojų pajamos mažos – gaunamos sąskaitos už šilumą kartais sudaro net pusę pensijos.

Galime kalbėti, kad šilumos ūkio nuomos koncepcija yra atgyvena, nenaudinga iš principo, tačiau už patį principą dar žalingiau, jeigu privatus operatorius elgiasi nesąžiningai.

2010 m. Vilniuje smarkiai pakilo šilumos kaina. Trumpai tariant: kaina buvo nereali, nes ji turėjo padengti išpūstas išlaidas. Ir nors tuomet Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kainą, į kurią buvo įskaičiuotos išlaidos, kurių faktiškai nebuvo patirta, patvirtino, po penkerių metų teismuose buvo aiškai konstatuota: vilniečiai privačiai šilumos ūkio bendrovei „Vilniaus energijai“ permokėjo 30 mln. eurų.

Kitas svarbus aspektas – pasibaigus šilumos ūkio nuomos laikotarpiui, grąžinamo išnuomoto turto vertė turi būti ne mažesnė nei kad buvo nuomos pradžioje. Vilniaus atvejis šiuo klausimu nagrinėjamas Stokholmo arbitraže, kuris pats pasiryžo surasti nepriklausomą ekspertą ir pavesti jam nustatyti grąžinto turto vertę.

Vokietijos įmonė konstatavo, kad po 15 metų „Vilniaus energijos“ grąžinto šilumos ūkio turto vertė nuomos laikotarpiu sumažėjo net 320 mln. eurų. O juk pati šilumos ūkio nuoma buvo turto modernizavimo ir atnaujinimo projektas!

Panašų scenarijų stebime ir Ukmergėje. Ukmergės rajono savivaldybė sutartį su privačiu šilumos operatoriumi vienašališkai nutraukė anksčiau laiko, nes nustatė, kad jis ją šiurkščiai pažeidinėjo.

Pasekmės analogiškos Vilniaus atvejui: įmonės turtas nudėvėtas, vartotojai ženkliai permokėjo už paslaugą. Tik čia nuostabą kelia tai, kad viešąjį interesą gynusi savivaldybė šiandien teismuose yra diskredituojama.

Privatus šilumos operatorius, kuris nuomojosi šilumos ūkį Ukmergėje, ne tik kad netinkamai eksploatavo savivaldybės šilumos ūkį, per išpūstas kainas augino savo pelnus, bet ir teismuose siekia gauti baltais siūlais siūtas kompensacijas. Teismuose jie reikalauja turtą vertinti rinkos verte, kuri yra ženkliai didesnė nei įdėta į turto pagerinimą suma.

Be to, privati bendrovė reikalauja kelis kartus daugiau nei kad turtas realiai kainuoja, nepaisant fakto, kad sutartis nutrūko būtent dėl jos kaltės. Visa tai juokinga, tačiau šypsena iškart dingsta, sužinojus, kai teismas šią sumą iš savivaldybės priteisia.

Kodėl nesąžiningas privatus verslas yra motyvuotas kuo daugiau gauti – aišku. Tačiau kyla klausimas, kodėl teismai šios sumos nesugeba patikrinti? Kodėl nežiūrima, ar turtą realu už tokias sumas parduoti?

Svarbu nepamiršti, kad Lietuvoje tai ne tik Vilniaus ir Ukmergės skaudulys. Teismų baigčių Lietuvoje ir tarptautiniuose arbitražuose laukia ir kitos savivaldybės, kuriose kilus idėjinei bangai buvo pasikliauta privačių verslų kompetencijomis. Šiandien mes stebime, kaip formuojasi tokių ginčų sprendimo praktika. Taigi, turime siekti, kad ši praktika visus mus užtikrintai vestų į teisingumą ir teisėtumą.

EP Rinkimai

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.