Vilniuje, Šeimyniškių gatvėje buvo tokia parduotuvė „Naktigonė“, prekiavusi kiaurą parą alkoholiu. Buvo gausybė kioskelių pakampėse, dabar pardavinėjančių daržoves, o anuomet – alų ir kitus svaigalus. Vien Vilniuje prieš ketvirtį amžiaus veikė 1,2 tūkst. legalių prekybos svaigalais kioskų.
Tai – prekybos alkoholiu istorija, kuri Lietuvoje mainėsi – keitėsi – lengvėjo – sunkėjo nuo 1995-ųjų balandžio, kai Seimas priėmė Alkoholio kontrolės (AK) įstatymo pataisas.
Šį teisės aktą net dvejus metus rengė prie Seimo Sveikatos reikalų komiteto sudaryta darbo grupė, sulipdyta iš parlamentarų, įvairių valstybės žinybų specialistų, visuomeninių organizacijų atstovų.
Jie „pliekėsi“ ilgai – Seimas priėmė dešimtą kompromisinį įstatymo variantą.
Apie tai, kas arčiausiai
Berods, žmonės jau apsiprato. Visos parduotuvės darbadieniais po 20 valandos vakaro ištuštėja – galima be grūsčių ties kasomis prisipirkti maisto produktų kiek tik leidžia piniginė ir geidžia širdis. Sekmadienis po 15 valandos – taip pat. Nes alkoholio prekybos ribojimo nežino nebent turistai ir tie, kurie jo apskritai neperka.
Visa ši tvarka, priėmus Alkoholio kontrolės (AK) įstatymo pakeitimus, galioja nuo 2018-ųjų sausio: prekyba alkoholiu leistina 10-20 valandomis, sekmadienis – 10-15 val .
Tiek pat laiko draudžiama ir bet kokia alkoholio reklama. Jos neliko niekur – nei lauko reklamos stenduose, nei parduotuvėse, nei lietuviškuose leidiniuose. Tačiau prekių ženklai neišdilo iš vartotojų atminties – tiesiog jų reklama įgavo kitokią formą.
Daugiau nei per metus jaunimui teko apsiprasti ir su jiems skirtu ribojimu – amžius, nuo kurio leidžiama parduoti alkoholinius gėrimus, padidėjo iki 20 metų.
Ir dar vienas riboženklis, įkaltas paskutinių įstatymo pakeitimų – teisė aptarnauti pirkėjus ir parduoti jiems svaigalus lauko sąlygomis yra suteikiama ne didesniu kaip 40 metrų atstumu nuo stacionariosios viešojo maitinimo vietos.
Degalinės išsausėjo
2016-aisiais triukšmo buvo į valias. Verslininkus supančiojo bankroto baimė – jie stojo piestu prieš valdžios sumanymą uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais degalinėse. Nieko jie nepešė – 2016-ųjų sausį tai įvyko. O štai kaimynai latviai ir dabar degalinėse tebeturi alaus lentynas.
Tų pačių metų lapkritį įsigaliojo draudimas, sudavęs niuksą prekybos centrams – jiems nebeleista skelbti apie alkoholinių gėrimų kainų sumažinimą.
Padėtis neliko be išeities – atsirado įvairių būdų pirkėjų dėmesiui atkreipti: brošiūrų, savaitinių leidinių, „Skonio dienos“ žymeklių ties kainomis ir kitokių gudrybių.
Neliko bambalių
Tai, kas įvyko 2013-aisiais ir dar anksčiau, lrytas.lt priminė Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Juk tai buvo verslo mūšis su valstybe, kuris nesibaigė paliaubomis – verslas pralaimėjo.
Taigi, pakeitus AK įstatymą, nuo 2013 sausio 1-osios parduotuvėms uždrausta prekiauti alumi, sidru, alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, alkoholiniais kokteiliais, – viskuo, kas tik turi svaigalų ir yra išpilstyta į didesnę negu vieno litro tarą.
Taip 1,5 l talpos ar dar didesnių „bambalių“ nebeliko. Kaip ir tokių „silpnųjų“ svaigiųjų gėrimų, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 7,5 procento – jų nebeleista gaminti.
Sunaikino naktigones
Septynerius metus – nuo 2009-ųjų iki 2016-ųjų alkoholio rinkoje niekas nesikeitė. Tai, kas įvyko 2009-aisias, prieš tai parlamentarams šiek tiek pakapsčius AK įstatymą, galiojo ilgai.
Nuo 2009-ųjų sausio buvo uždrausta parduotuvėms prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 valandos vakaro iki 8 valandos ryto – tiesiog nebeliko naktinės prekybos svaigalais, nebeliko ir tokių parduotuvių, kaip „Naktigonė“. Riesta tapo ir kioskeliams: jiems teko imtis dieninio prekybos režimo.
Būta ir draudimo, kurio „paprasti žmonės“ gal nė nepastebėjo, nebent – vairuotojai. Nes buvo uždrausta įmonėms – juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms – laikyti bei gabenti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje automobilių salonuose.
Prieš tai įstatymo pataisos kliudė reklamą. Nuo 2008-ųjų sausio reklamuoti alkoholį televizijoje leista tik naktį. Įstatyme tai skamba taip: „alkoholio reklamos transliavimas Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų ir retransliuotojų transliuojamose programose prailgintas nuo 6 valandos iki 23 valandos.
2007-aisiais „bobutės“ daugiabučiuose turėjo nakčiai uždaryti savo langelius: nuo rugpjūčio 1-osios buvo uždrausta prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 valandos iki 9 valandos prekybos įmonėse, įrengtose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose.
Įsimintina rugsėjo 1-oji
Dabar tai – jau įprasta: kas nori girtuokliauti per rugsėjo 1-ąją, tuo pasirūpina iš anksto. Laimei, mados pamažu keičiasi, ir jaunimas alaus skardines vis dažniau iškeičia į kavą išsinešti ar bent jau nealkoholinį alų.
Taigi „žiaurioji“ rugsėjo 1-oji be alkoholio nebėra tokia žiauri. O tada, 2006-ųjų lapkričio 25-ąją priėmus AK įstatymo pataisas buvo perrašyta svaigalų istorija – uždrausta prekiauti alkoholiniais gėrimais kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną ne tik parduotuvėms, bet ir kavinėms.
Pareigūnams – leista parduoti
O štai kaip skamba ankstėliau priimtos AK įstatymo pataisos. Viena jų – nuo 2004 m. gegužės 1-osios dienos „panaikintas draudimas parduoti alkoholinius gėrimus uniformuotiems pareigūnams“.
Kita – nuo 2003 metų liepos 1-osos „draudžiama teikti savo produkciją (alkoholinius gėrimus) į loterijas, konkursus, žaidimus kaip prizus arba kartu su jais“.
Namų gamyba?
O štai ir kontraversiški 2002-ieji: metai, kai AK įstatymas virto palaida bala. Nes tai buvo laikas, kai Seimas leido visiškai neriboti prekybos alkoholiu laiko.
Tuo metu atsirado ir gana keistų šio teisės akto pataisų. Pavyzdžiui, 2002-ųjų sausio 17-ąją įsigaliojo pataisa, kuri numatė, kad alkoholiniai gėrimai (išskyrus naminę degtinę ir brogą) , kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 15 procentų (aluje – didesnė kaip 9,5 procento), buvo pripažinti namų gamybos stipriais alkoholiniais gėrimais.
Istorija prasideda: 1995-ieji
Štai ką uždraudė 1995 AK įstatymas, kuris galutinai įsigaliojo liepos 3 dieną.
Pertrauka. Prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse leista prekiauti alkoholiu tik nuo 11 valandos (alumi – nuo 8 valandos) iki kitos dienos 6 valandos ryto – atsriado 5 valandų pertrauka.
Tarifas. Už leidimą prekiauti alkoholiniais gėrimais prekybos įmonėse po 22 valandos, o viešojo maitinimo įmonėse – po 24 valandos imamas dvigubo tarifo žyminis mokestis.
Uniforma. Draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus uniformuotiems pareigūnams.
Stiprumas. Draudžiama parduoti alų, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija didesnė kaip 9,5 procento.
Licencija. Mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama tik turint atitinkamos savivaldos vykdomosios institucijos vieneriems metams pagal įstatymo nuostatas išduotus leidimus ir esant atitinkamo policijos komisariato sutikimui, leidimus.
Reklama. Alkoholinių gėrimų reklama uždrausta per Lietuvos radijo ir televizijos stotyse pagamintas radijo ir televizijos programas, taip pat per Lietuvos spaudą. Ji draudžiama panaudojant užsienio šalyse atspausdintus, įvežtus į Lietuvą ir joje realizuojamus specializuotus leidinius, skirtus alkoholio reklamai. Ją uždrausta naudoti ant atvirlaiškių, vokų, pašto ženklų.
Blaivybė. Lietuvoje vartoti alkoholinius gėrimus draudžiama visose ugdymo, sveikatos priežiūros, karinėse ir sukarintos tarnybos, policijos įstaigose ir jų teritorijose.
Oficialu. Uždrausta gerti svaigalus valstybės valdžios ir valdymo institucijose, išskyrus oficialius priėmimus.
Išimtys ir transportas. Uždrausta gerti visų rūšių viešajame transporte, išskyrus tolimojo susisiekimo traukinius, laivus, kur yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, taip pat lėktuvus, skrendančius už Lietuvos ribų.
O kas gi čia? Leidimų metai?
1995-aisiais Vilniuje veikė 1200 „punktų“, kuriuose buvo galima įsigyti svaigalų. Šis Vilniaus įstaigų skaičius, beje, prilygsta jų skaičiai visoje Švedijoje.
1997 metais daug ginčų kilo dėl alkoholio reklamos draudimo. Konstitucinis Teismas rekomendavo Seimui palikti įstatyme alkoholio (taip pat ir tabako gaminių) reklamos draudimą.
Tačiau naujai išrinktas Seimas 1997 m. liepos 2 d. po audringų debatų priėmė 30 straipsnio pataisą – leisti alkoholio reklamą.
1998 m. gruodį padaryta nemažai žalingų įstatymo pakeitimų – leista prekiauti iki 22 proc. stiprumo alkoholiniais gėrimais poilsio bei turizmo zonose, vyko prekyba prie vandens.
Leista prekiauti visais svaigalais mugėse ir parodose – anksčiau buvo leidžiama prekiauti tik iki 22 proc. stiprumo.
Išplėsta prekyba pilstomu alkoholiu, taip pat – ir alumi masiniuose renginiuose.
Autoparduotuvėms leista prekiauti alumi, taip pat – degalinių viešojo maitinimo įmonėse.
Panaikintas išduodamų prekybai alkoholiu licencijų skaičius pagal gyventojų skaičių. Tad juo leista prekiauti „ant kiekvieno kampo“.
2002 m. Seimas buvo priėmęs įstatymo papildymą, draudžiantį išorinę alkoholio reklamą – Prezidentas Valdas Adamkus ją vetavo ir dar, kaip skelbė to meto spauda, „palaikė siekimą legalizuoti naminės degtinės – „samagono“ – gamybą“.
