Muzikantai dažniausiai groja sostinės senamiestyje – Pilies, Vokiečių gatvėse, Gedimino prospekte, Užupio rajone.
Nors dauguma lietuvių gatvės atlikėjus vertina kaip lengvu būdu siekiančius pasipelnyti, nuobodžiaujančius jaunuolius, tačiau tiesa iš apklaustųjų muzikantų lūpų yra kitokia.
Vilniečių įkurtos roko grupės „Džemas“ narys Ignas gatvėje ruošiasi groti jau trečius metus. Jaunuoliui ši veikla asocijuojasi ne su materialiniu atlygiu, o savirealizacija.
„Manau, kad daugumai atlikėjų muzikavimas gatvėje asocijuojasi su hobiu. Grojame todėl, kad tai smagu. Smagu ne tik mums, bet ir praeiviams. Šiuo atveju pinigai rūpi mažiausiai, nors nepaneigsi fakto, kad tai padeda šiek tiek užsidirbti kišenpinigiams. Smagu matyti, kaip žmonės reaguoja į tavo muziką. Kai kurie ateina ne tik pasiklausyti, bet ir užkalbina – taip susipažįstame su kitais muzikantais, mus pastebi ir taip galime užmegzti naudingų ryšių, gauti kontaktų“, – teigė Ignas.
Paklaustas apie sumą, kurią pavyksta užsidirbti per dieną, Ignas teigė, jog toks darbo pobūdis neatneša pastovaus atlyginimo, o uždirbami pinigai priklauso nuo įvairių faktorių – tiek nuo sezono, tiek nuo žmonių srauto, tiek nuo vykstančių miesto renginių. Daugiausiai muzikantui per dieną pavyko užsidirbti 50 eurų.
„Užsidirbti pavyksta labai įvairiai. Atlyginimas svyruoja nuo 5 iki 50 eurų. Dažniausiai sušelpia užsieniečiai – turistai, nes, kaip suprantu, jiems negaila tokiems dalykams. Lietuviai labai retai įmeta vieną kitą monetą“, – teigė Ignas.
Anot jaunuolio, užsieniečiai elgiasi daug laisviau: ne tik noriai paremia muzikantus, bet prisijungia padainuoti kartu, pasiūlo savo žinomų dainų variantus ir teigiamai žvelgia į gatvės muzikantus.
„Kažkada grojant mieste mūsų grupę pastebėjo užsieniečiai, kurie tuo metu šventė bernvakarį. Tą vakarą už atliekamas dainas gavome litrą alaus. Tai buvo netikėta ir kiek neįprasta, tačiau supratome, kad taip jie atsidėkoja ir vertina mūsų atliekamą muziką“, – teigė muzikantas.
Nors grupės „Džemas“ atlikėjas mėgsta groti gatvėje, tačiau teigia, jog užsidirbti iš to yra sunku. Šios veiklos atlygį dauguma muzikantų įvardija kaip labai nepastovų, priklausantį nuo aplinkybių – sezono, praeivių. Vasarą ir pavasarį užsidirbti lengviau, tačiau žiemą – praktiškai neįmanoma.
Kitas gatvės muzikantas Miglius teigė, kad siekiant piniginio atlygio už grojimą gatvėje reikia pasiruošti ne tik fiziškai, tačiau ir emociškai – svarbu yra norėti groti ir jausti iš to malonumą.
Pasak jo, grojimas atneša ne tik piniginę naudą. Svarbiausia jam, kad išlieka atlikėjų emocinė išraiška, jausmai.
„Per dieną uždirbu įvairiai. Dažniausiai atlygis priklauso nuo to, noriu tądien groti ar ne. Nes žmonės jaučia, kai nenori groti. Žinoma, viskas turi būti proto ribose, kartais žmonės kviečia policiją už tai, kad grojama „per garsiai“, ir jei per daug paskęsi muzikoje, gali susilaukti baudos ir draudimų. Bet, nepaisant viso to, muzikavimas atneša spalvų į rutiną, atgaivina, pradedi vėl daugiau jausti ir kasdienybėje”, – teigė Miglius.
Jaunuolio uždarbis grojant Vilniaus senamiesčio gatvėse svyruoja įvairiai – nuo 40 iki 70 eurų per keletą valandų. Visa tai, anot jo, priklauso nuo anksčiau įvardintų priežasčių – sezoniškumo bei žmonių srauto.
Užupyje grojančiam Augustui gatvės muzika taip pat asocijuojasi su savirealizacija, o ne piniginiu uždarbiu.
Jaunuolis net nebando užsidirbti dėdamas kepurę ar gitaros dėklą, tačiau vis tiek sulaukia atlygio.
„Paprastai grodovau ir, matyt, grosiu be atlygio, bet kartais žmonės patys nusprendžia, kad vis tik reiktų sumokėti. Tuomet nutinka daug keistų, šaunių dalykų, įdomių pokalbių. Kartą vienas senutėlis, vos paeinantis vyras klausėsi manęs gal valandą. Tada pamojavo, kad prieičiau, įbruko į delną 50 eurų ir nuėjo“, – pasakojo Augustas.
