Šalyje, kur įsikūrę tūkstančiai lietuvių, rūšiavimas tapo kultu – perdirba net namus

Maždaug prieš 20 metų Švedija atsisakė sąvartynų ir rimtai pradėjo surinkinėti išrūšiuotas atliekas. Dabar šalyje kasmet perdirbama apie 33 proc. šiukšlių, dar 50 proc. sudeginama energijai gaminti, o 16 proc. sunaudojama kompostui. Vien Stokholmas apsirūpina 45 proc. reikalingų energijos išteklių, kurie gaunami deginant šiukšles. Tačiau šiukšlių švedams vis dar trūksta, ir todėl jie perka iš kaimyninių šalių.

Švedijoje perdirbami net namai – užuot griovę, švedai juos perdaro.<br> Imago/Scanpix asociatyvi nuotr.
Švedijoje perdirbami net namai – užuot griovę, švedai juos perdaro.<br> Imago/Scanpix asociatyvi nuotr.
Už neteisingą šiukšlių rūšiavimą Švedijoje baudžiama, o už teisingą – premijuojama.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Už neteisingą šiukšlių rūšiavimą Švedijoje baudžiama, o už teisingą – premijuojama.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Šiukšlių švedams vis dar trūksta, ir todėl jie perka iš kaimyninių šalių.<br> AFP/Scanpix nuotr.
Šiukšlių švedams vis dar trūksta, ir todėl jie perka iš kaimyninių šalių.<br> AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 29, 2019, 9:29 PM

Žurnalistė Jelizaveta Koroliova portale gazeta.ru pasakoja apie tai, kaip karalystė išmokė šalies gyventojus užsidirbti pinigų iš atliekų.

Kala į galvą nuo vaikystės

„Panta mera“ (šved. „perdirbk daugiau“) – devizas, kuriuo vadovaudamiesi švedai išmoko gauti naudos iš nešvarių skardinių ir senų televizorių. Skandinavijos šalies gyventojams atiduoti šiukšles perdirbti reiškia ne tik parodyti pagarbą gamtai, bet ir vykdyti įstatymą ir net gauti nuolaidų atsiskaitant už komunalines paslaugas.

Dar 1975 metais šalyje į sąvartynus patekdavo kiek daugiau nei 60 proc. visų atliekų. Nepaisant to, kad švedai pradėjo rūšiuoti atliekas tik praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje – vėliau nei kitos Europos šalys – dabar atliekų rūšiavimas kiekvienam šalies gyventojui tapo norma.

Jeigu švedas užeis į buto kur nors Rusijoje virtuvę ir panorės išmesti šiukšlę, jis ims ieškoti atskiros šiukšliadėžės, kur stovi šeši–septyni skirtingų spalvų šiukšlių kibirai. Vienintelis kibiras po kriaukle, į kurį metamos visos šiukšlės, jį labai nustebins, įsitikinusi straipsnio autorė.

Švedų dizaineriai ir architektai, projektuodami virtuves namuose ir butuose, iš anksto numato atskirą vietą kelioms visų rūšių šiukšlių dėžėms.

Šalyje priimta mesti atliekas į tam tikros spalvos šiukšliadėžes: žaliai nudažyta šiukšliadėžė skirta maisto atliekoms, mėlyna – laikraščiams ir popieriui, geltona – popierinėms pakuotėms, kurios perdirbamos atskirai nuo paprasto popieriaus, oranžinė – plastikinėms pakuotėms, pilka – metalinei tarai, o balta – likusioms atliekoms, kurias galima deginti ir gaminti energiją. Be to, švedai atskirai renka baltąjį ir spalvotąjį stiklą, elektronikos detales ir pavojingas atliekas, pavyzdžiui, baterijas.

Beje, pakuotes iš skirtingų medžiagų Švedijos gyventojai taip pat išskirsto į atskiras dalis: iš pradžių jie nuplėšia popierinę etiketę ir išmeta į mėlyną kibirą, paskui plastikinį dangtelį išmeta į oranžinį kibirą, o jau po to išmetama pati pakuotė, aiškina straipsnio autorė.

Švedai nuo vaikystės žino, į kokį konteinerį išmesti obuolį, ir į kokį – saldainių dėžutę. Vaikų darželiuose auklėtiniai mokosi gaminti kompostą iš bulvių lupenų ir kitų maisto atliekų, kad vėliau juo galėtų patręšti savo sodą ar daržą. Pažymėtina, kad bet kuri švedų šeima gali kompostuoti atliekas namuose ar sode, tačiau tam reikia gauti specialų leidimą.

Greta fizinio lavinimo ir muzikos pamokų darželiuose yra atskiras mokomasis dalykas – atliekų perdirbimas. Toks aiškinamasis darbas tęsiamas mokyklose, o vėliau – universitetuose.

Jutube ir per televiziją reguliariai rodomos reklamos ir muzikos vaizdo įrašai, kur švedų estrados žvaigždės skanduoja himną „Panta mera“.

Po to, kai švedų šeima išrūšiuoja šiukšles savo namuose, ateina laikas jas išvežti. Įvairių rūšių atliekos išvežamos skirtingomis savaitės dienomis. Privačių namų gyventojai išveža ir pastato prie važiuojamosios gatvės dalies konteinerį su tokios rūšies atliekomis, kurios bus išvežamos tą dieną.

Už šiukšlių išvežimą tenka mokėti – norint, kad atitinkamos tarnybos darbuotojai reguliariai jas paimtų, vienas namų ūkis moka apie 2 tūkst. Švedijos kronų (apie 185 eurus) per metus. Buto savininkui ši paslauga kainuoja apie 1305 SEK (apie 120 eurų). Na, o neatsakingi daugiabučių namų gyventojai, kurie nerūšiuoja šiukšlių, turi mokėti brangiau, nes tada šiukšliavežiui tenka važiuoti į įmonės cechą, kuriame šiukšles išrūšiuos kiti žmonės.

Kartais daugiabučių namų gyventojai neša šiukšles į specialius atliekų surinkimo punktus, primenančius didžiulius šiukšlių konteinerius. Iš tiesų tai – požeminis ortakis, atiduotas eksploatuoti 1961 metais. Virš žemės paviršiaus matomas šiukšlių konteinerio viršus su anga šiukšlėms išpilti, po žeme yra pagrindinė jo dalis. Dėl šios priežasties iš tokių atliekų surinkimo punktų nesklinda nemalonus kvapas.

Kelis kartus per parą stipriu oro srautu susikaupusios šiukšlės išstumiamos į didelio skersmens kanalizacijos tunelį, kuriuo keliauja į centrinį priėmimo punktą. Čia jos suspaudžiamos, kraunamos į konteinerius ir vežamos į perdirbimo gamyklą arba į šiukšlių deginimo fabriką (ŠDF). Toks kruopštus pirminis šiukšlių rūšiavimas atpigina jų perdirbimą.

Ką gauna mainais

Už neteisingą šiukšlių rūšiavimą šalyje baudžiama, o už teisingą – premijuojama. Pavyzdžiui, daugelyje prekybos centrų, vaistinių ir degalinių stovi specialūs stiklinių indų, plastikinių butelių, lempučių ir smulkiosios elektronikos priėmimo automatai.

Kaip ir kitose Europos šalyse, šiukšles galima paprasčiausiai sumesti pro tam skirtą angą. Paskui paspausti raudoną mygtuką ir gauti už tai šiek tiek pinigų. Arba paspausti geltoną mygtuką ir tuos pinigus atiduoti labdarai.

Kad švedams būtų lengviau atsikratyti stambiagabaričių atliekų – baldų ar statybinių medžiagų – valdžia įrengė nemokamus priėmimo punktus. Vienas toks punktas skiriamas 10–15 tūkst. gyventojų. Čia atliekos vėliau ardomos, atskiriamos kokybiškos jų dalys, kurias po to superka gamybininkai. Taip jie gauna žaliavos, kurią gali panaudoti naujame gamybos cikle. Ten pat nuo daiktų atskiriami dažai, rūgštys ir kitos pavojingos medžiagos, kurios vėliau patenka į specializuotą buitinės chemijos perdirbimo gamyklą.

Vaistus, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, taip pat panaudotus švirkštus ir adatas vietiniai gyventojai neša į vaistinę, o mainais gauna specialius indus tokios rūšies atliekoms saugoti namuose.

Švedijoje perdirbami net namai – užuot griovę, švedai juos perdaro. Mašinos „atkanda“ sienų gabalus, o po to veža į specialų punktą, kur po perdirbimo buvęs namas tampa nauja statybine medžiaga. Perdirbimas šioje šalyje tapo kultu. Vietiniai gyventojai žino, kad prieš išsiunčiant plastikinį butelį į šiukšlių deginimo fabriką, jį galima perdirbti maždaug septynis kartus.

Tuo pačiu metu švedus motyvuoja ne tik sąžinė, bet ir patogi infrastruktūra, kuri skatina rūšiuoti atliekas. 2009 metais švedų ekonomistai iš Liuleo universiteto paskelbė tyrimo rezultatus, rodančius, kad karalystės gyventojai žymiai labiau yra linkę rūšiuoti atliekas, kai prie namų stovi patogūs šiukšlių konteineriai, o jų kaimynai elgiasi taip pat.

Kaip pelnosi iš kaimynių šiukšlių

2016 metų duomenimis, Švedijoje į sąvartynus buvo išvežta apie 0,8 proc. visų atliekų. 33 proc. šiukšlių perdirbta, 16 proc. sunaudota kompostui gaminti, likę 50 proc. atliekų sudeginta ŠDF energijos gamybos tikslais. Tokia sistema vadinama „waste-to-energy“ (iš angl. „šiukšlės energijai gaminti“).

Šalyje, kur nėra naftos ir dujų atsargų, populiarūs alternatyvūs energijos šaltiniai. Šiukšlės svarbios aprūpinant elektros energija ir šiluma visos šalies gyventojus. Stokholmas apsirūpina 45 proc. elektros energijos, gaunamos deginant šiukšles. 2015 metais Švedijoje iš šiukšlių buvo pagaminta 14,7 teravatvalandžių (1TWh = 1000 0000 000 kWh) šiluminės energijos ir 2,3 TWh elektros energijos. „Šiukšlių kurą“ naudoja ir pati atliekų perdirbimo pramonė – šiukšliavežės važinėja varomos iš atliekų gaunamomis biodujomis ar tos pačios kilmės elektros energija.

Dėl tokios sistemos sukūrimo Švedijoje kasmet sudeginama vis daugiau šiukšlių, o atliekų trūkumas šaliai bus didelė problema, teigia žurnalistė.

Kiekvienais metais 32 šiukšlių deginimo fabrikai šalyje sudegina daugiau nei 2 mln. tonų švedų išmetamų šiukšlių, tačiau vietinių žaliavų nepakanka, todėl karalystė jas perka iš kitų šalių.

Pagrindinės atliekų tiekėjos yra Norvegija, Airija ir Jungtinė Karalystė. Kasmet iš ten švedai atsiveža apie 1,3–1,5 mln. kietųjų komunalinių atliekų (KKA), kad jomis aprūpintų ŠDF. Praėjusį rugsėjį Švedijos ambasadorius Rusijoje Peteris Ericsonas sakė, kad ateityje šalis gali pradėti pirkti šiukšles ir iš Rusijos. Pasak jo, Švediją domina 60 mln. tonų KKA, kurios kasmet susidaro Rusijoje.

Nepaisant visų akivaizdžių sistemos „waste-to-energy“ pliusų, yra keletas pavojingų povandeninių rifų, pastebi straipsnio autorė. 2017 metais Europos Komisija pasiūlė įstatymu uždrausti ES šalyse statyti naujus ŠDF, o taip pat nutraukti senų ir neefektyvių fabrikų eksploataciją. Dalykas tas, kad ES atliekų tvarkymo hierarchijoje jų deginimas užima paskutinę vietą. Atsakingo atliekų tvarkymo prioritetai yra kelio užkirtimas jų susidarymui, pakartotinis panaudojimas ir perdirbimas.

Šiukšlių deginimas pavojingas aplinkai – kietosios komunalinės atliekos iš tikrųjų paverčiamos dujomis ir pelenais, kurie lengvai pasklinda ore.

Švedijoje ŠDF buvo pastatyti prieš 30–40 metų, ir vienu metu jų buvimas kėlė grėsmę, kad bus išbalansuota atliekų rūšiavimo sistema. ŠDF pasitaikė piktnaudžiavimo atvejų, kada deginti kartu su organinėmis atliekomis buvo vežamas ir popierius, ir plastikas, kurie geriau dega ir išskiria daugiau šilumos. Bet tai labai kenkia fabrikuose sumontuotiems filtrams ir padidina dioksinų ir kitų sveikatai ir aplinkai kenksmingų medžiagų išmetimą į orą.

Kai 2017 metais Žmogaus teisių taryboje buvo aptariama Europos patirtis eksploatuojant ŠDF, Švedijos ekspertai rekomendavo nestatyti Rusijoje tokių fabrikų tol, kol gyventojai neišmoks rūšiuoti atliekų ir kol nebus sukurta antrinių žaliavų surinkimo sistema, baigia savo straipsnį J.Koroliova.

Parengė Leonas Grybauskas

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.