Portalas lrytas.lt anksčiau jau rašė apie „Čerkizoną“ (taip šis turgus buvo vadinamas) ir jo direktorių Telmaną Ismailovą.
Šį kartą jūsų dėmesiui siūlome portalo lenta.ru žurnalisto Sergejaus Liutych straipsnį. Jis pakalbino tuos, kurie šiame turguje prekiavo, gaudė nusikaltėlius arba kentėjo nuo jo kaimynystės.
„Pačiame kunkuliuojančio srauto centre“
Olga Kosec, verslininkė:
1998 metų lapkritį aš įsėdau į autobusą, kuris vežiojo „šaudykles“ (čia: prekeivius, reguliariai važinėjančius vadinamuoju šaudykliniu maršrutu; rus. „čelnok“. – Red.) ir išvažiavau iš Krasnodaro į Maskvą, prisikrovusi pilnus dryžuotus krepšius vyriškų kelnių. Mūvėdama aukštakulnius aulinius batus ir apsivilkusi baltą kašmyro paltą, taip ir atėjau į Čerkizovo turgų, kur mane pasitiko žmogus, kuris paskui kelerius metus buvo mano verslo partneris.
Pirmą nusivylimą patyrėme suvokę, kad niekas iškart nieko iš mūsų nenupirks. Todėl buvome priversti išsinuomoti 75 centimetrų stalą už pašėlusius pinigus: 150 rublių per dieną.
Tuo metu mes nesigaudėme didmeninės prekybos subtilybėse ir niuansuose, galvojome, kad jei Maskvoje šalta, tai reikia vežti storesnių kelnių. Bet didmeninė rinka žvelgia į priekį. Jeigu veži prekes rudenį, tai jos turėtų būti kažkokie puošnūs daiktai, tinkantys Naujiesiems metams, o jei gruodį – tai jau pavasariniai, ir taip toliau.
Išsinuomojome kambarį netoli metro stoties „Krasnyje Vorota“. Visą lapkritį ir gruodį spigino šaltis. Po šilto pietų klimato sunku buvo adaptuotis prie tokių žemų temperatūrų. Gerai, kad atmosfera aplinkui buvo draugiška. Mane perrengė šiltais avikailių puskailiniais ir davė dviem numeriais didesnius aulinius batus – „aliaskas“, kad galėčiau apsimauti storas vilnones kojines.
Tačiau parduoti beveik nieko nepavyko. Prekės iškeliavo atgal į Krasnodarą. Mes skaičiavome kapeikas, dviese valgėme vieną svichą (arabiškos virtuvės gaminį – pyragėlį su mėsos, sūrio, grybų įdaru. – Red.), gėrėme karštą arbatą iš vieno popierinio puodelio ir vos sudūrėme galą su galu. Naujųjų 1999-ųjų metų išvakarėse mano vyras atsiuntė man pinigų iš Krasnodaro kelionei atgal.
Teko ilgai aiškintis su žmonėmis, kurie tikėjosi, kad aš parduosiu jų prekes. Bet viduje buvau įsitikinusi, kad vis tiek reikia grįžti ir pamėginti dar kartą. Tos pačios prekės, kaip ir Krasnodare, Maskvoje buvo pardavinėjamos žymiai brangiau.
Vasarį aš grįžau į Čerkizovo turgų, ir prekyba įsisuko neregėtai sėkmingai. Pamenu, pirkėjai ateidavo ir traukdavo pinigus iš apatinių kelnaičių ir liemenėlių. Buvo toks jausmas, kad tu tačiame kunkuliuojančio srauto centre.
„Kito pasirinkimo, kaip tik eiti į turgų, nebuvo“
Prieš trejus metus iki to laiko aš buvau veterinarijos fakulteto aspirantė ir rašiau disertaciją apie nėščių gyvūnų imunologiją. Tuo pačiu metu dirbau gydytoja ordinatore Kubanės valstybiniame žemės ūkio universitete. Auginau vaikutį. Mokėjo man kapeikas, kurių vos pakako auklės atlyginimui. Vyras buvo studentas. Gelbėdavo jo tėvai, kurie siųsdavo iš stanicos (kazokų gyvenvietės. – Red.) savo darže užaugintų produktų.
Institutą baigiau raudonu diplomu ir turėjau didelių ambicijų. Norėjau pasiekti daugiau, nei gauti vieno kambario butą sulaukusi penkiasdešimties–šešiasdešimties metų. Veterinarijos gydytojos specialybė sovietmečiu buvo labai paklausi. O paskutiniajame dešimtmetyje kolūkiai ir valstybiniai ūkiai visiškai nusmuko. Apie maisto produktų saugumą niekas jau nebegalvojo.
Kad man kas būtų tada davęs šiandieninę patirtį – ko gero būčiau pasielgusi kitaip. Būčiau radusi būdą tobulėti moksle, kuris man patiko. Tačiau tuo metu kito pasirinkimo, kaip tik eiti į turgų, iš esmės nebuvo. Reikėjo maitinti šeimą.
Vyro giminaitis dar sovietiniais laikais buvo cechovikas (pogrindinis verslininkas Sovietų Sąjungoje – Red.), o paskutiniojo dešimtmečio viduryje – jau patyręs komersantas. Jis užsiiminėjo kelnių, kurias siūdavo siuvėjos namudininkės, pardavimu, ir aš galų gale ėmiau verstis tuo pačiu. Bet iš pradžių pati padirbėjau siuvėja. Mane išmokė sukirpti audinį: davė diskinį peilį ir parodė 48-ojo dydžio lekalą. Plius vienas centimetras į kairę ir į dešinę – tai jau 50-asis dydis, o jeigu štai čia ir čia apkirpsite, gausite 46-ąjį dydį.
Sukirpau 20 kelnių ir pardaviau jas Krasnodaro naktiniame turguje. Per pusvalandį. Norint ten patekti, reikėjo derėtis su vietiniais reketininkais, jiems mokėti. Baisu tada buvo, bet dabar tai prisimenu kaip nuotykį, kuris įvyko ne su manimi.
Tą vakarą aš uždirbau dešimtis kartų daugiau, negu uždirbdavau institute per mėnesį. Pasamdėme su vyru dar keletą namudininkių, prisipirkome audinių...
1998-ųjų metų rugpjūtį, kai įvyko defoltas, mes, laimei, niekam nieko nebuvome skolingi doleriais. Ir netgi pavyko neblogai uždirbti. Žmonės tuomet stengėsi atsikratyti sparčiai nuvertėjančių pinigų, investuodami į butus, mašinas ir drabužius. Plius visa tai vyko rugsėjo 1-osios išvakarėse, kai tėvai rengia vaikus į mokyklą. Mes greitai susiorientavome, kad reikia gaminti daugiau ir kelti kainas. Iki defolto kelnes parduodavome po šešis rublius. Paskui po dešimt, dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt rublių. Ir paklausa beveik nemažėjo. Iki šimto rublių buvome užkėlę kainą.
Reikia pažymėti, kad tuo metu verslininkai labai pasitikėjo vienas kitu. Duodavo skolon audeklo, furnitūros, net pinigų. Nereikėjo kreiptis į bankus dėl kreditų ir mokėti didžiulių palūkanų. Būtent ši savitarpio pagalba leido sparčiai plėtoti verslą nuo nulio.
1998-ųjų metų lapkritį pirkimo bumas baigėsi. Pas mus prasidėjo perprodukcija. Tada mano kaimynas ir pasiūlė nuvežti kelnes į Čerkizovo turgų. Aš sutikau. Pasiėmiau savo prekes, plius dar man Krasnodaro armėnai savo prekių atnešė. Galvojo, kad Maskvoje iš manęs viską labai greitai nupirks.
„Tujino, kad mes tuberkulioze sergantys nelegalai“
Paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje Čerkizovo turgaus vaizdas buvo slogus. Tai buvo kažkokios kibitkos: konteineriai, prie kurių įėjimo kiekvienas turėjo susimeistravęs kažkokią medinę urkštynę. Nebuvo polikarbonatinių stogų. Žiemą po kojomis – sniego ir kartoninių dėžučių košė. Pavasarį ir rudenį stovėdavome po lietumi. Vasarą kentėdavome nuo kaitros.
Vienuolika metų aš faktiškai gyvenau konteineryje kaip prie būdos pririštas šuo. Sąlygos buvo ne per geriausios.
Bet, nepaisant to, aš tvirtai ir užtikrintai nuo visų pakylų pareiškiu, kad dirbau Čerkizovo turguje. Nesigėdiju to, kadangi visus pinigus aš ten uždirbau sąžiningai, ir man jie atiteko nelengvai.
Kada turgų uždarydavo, aš kartu su kitais verslininkais eidavome skųstis ir į prefektūrą, ir į meriją. Visur mus tujino, sakė, kad mes tuberkulioze sergantys nelegalai, pas kuriuos rūsiuose gyvena prostitutės.
Mano prekės ženklas buvo registruotas, buvo vedama visa finansinė apskaita, mokami mokesčiai. Aš galėjau pateikti visus prekių važtaraščius, ir aš buvau sudariusi konteinerio nuomos sutartį su turgų valdančia kompanija. Jokiomis aferomis nei aš, nei mano partneriai ten neužsiiminėjo.
„Čerkizovo turgus buvo socialinis tinklas ir ekonomikos forumas“
Čerkizovo turgus buvo ne šiaip sau didelis turgus, bet galingas drabužių didmeninės prekybos ir logistikos centras.
Drabužius čia veždavo ne tik iš Kinijos, Vietnamo, Turkijos ir buvusių sovietinių respublikų, bet ir iš daugelio Rusijos regionų, kuriuose buvo uždaryti sovietmečiu veikę dideli siuvimo fabrikai.
Žmonės ir toliau siuvo namuose. Tai vyko ne tik Krasnodare, bet ir, pavyzdžiui, keliose Šiaurės Kaukazo respublikose. Ten žmonės ištisais aūlais (kaimais – Red.) mezgė, kad galėtų parduoti. Mezga ir dabar, tik savo gaminius parduoda Kinijoje, o ne Maskvoje.
Problema ta, kad Čerkizovo turgus idealiai tiko tokio pobūdžio manufaktūrininkų produkcijai realizuoti – viena vertus, savarankiškai parduoti savo produkciją mažmenomis jie nepajėgė, antra vertus, patenkinti didelių prekybos tinklų poreikius jie irgi negalėjo – juk nepasiūlysi jiems pirkti šimto kelnių. Ten pat, turguje, mes kartais galėdavome sutelkti savo pajėgumus, kad patenkintumėme stambaus užsakovo poreikius, perskirstydavome tarp savęs nepanaudotą žaliavą (audinius, furnitūrą).
Čerkizovo turgus atliko socialinio tinklo ir nuolat veikiančio tarptautinio ekonomikos forumo vaidmenį. Ten greitai užsimegzdavo naujos verslo partnerystės.
Dabar „Čerkizoną“ daugelis prisimena su humoro ar net paniekos gaidele. Bet iš ten išėjo žmonės, kurie šiandien yra pramoninių prekių prekybos organizavimo srities vadovaujantys specialistai, žmonės, sukūrę nuo nulio dideles įmones, šimtus darbo vietų savo tėvynėje.
O kiek daug iš mūsų prarado savo verslą, kai turgus buvo uždarytas? Tuo metu aš jau beveik buvau įgyvendinusi svajonę įkurti Krasnodare tikrą siuvimo fabriką su persirengimo kambariu, valgykla darbuotojoms, dideliais langais.
Nusipirkau bankrutavusio šukuotinių vilnų audinių kombinato „Kubanteks“ teritorijoje buvusio dažymo cecho pastatą. Tiesą sakant, tai buvo pastato liekanos, be langų, durų ir komunikacijų, iš kurio stogo jau tada augo medžiai. Aš padėjau visas savo jėgas ir investavau visus pinigus, kad suremontuočiau šį pastatą.
Ir čia Čerkizovo turgų uždaro... Viskas baigėsi tuo, kad aš mokėjau skolas dar 10 metų! O juk galėjau nesikankinti, bet nusipirkti keletą butų, išnuomoti juos ir ramiai skaičiuoti pelną.
„Ginklai, padirbti pinigai ir narkotikai“
Sergejus Molochovas, buvęs kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus darbuotojas:
Tai buvo didelis prekybos mazgas, į kurį prekes pristatydavo sąžiningai ir nesąžiningai. Natūralu, kad jis labai domino nusikaltėlius, juk čia buvo daug pinigų. Reikia pasakyti, kad patys prekybininkai nebuvo suinteresuoti, kad šalia sukiotųsi visokio plauko sukčiai ir narkotikų prekeiviai. Netgi stengėsi, pamenu, pagal galimybes užkirsti tam kelią.
Istorijos apie narkotikų ir prostitučių prikimštus rūsius – tai dažniausiai legendos.
Ko iš tiesų ten buvo daug, tai kontrabandos ir žmonių, kurie Maskvoje gyveno nelegaliai.
Taip, ryšuliuose su daiktais kartais atveždavo ir ginklų, ir suklastotų pinigų bei narkotikų, tačiau šios vietos unikalumas buvo tas, kad čia užsidarydavo daiktų iš užsienio srautai. Iš čia juos jau išvežiodavo po visą šalį. Kai turgus buvo uždaromas, kinai visa tai tiesiogiai transliavo į savo centrinę televiziją ir labai pergyveno.
„Gaudė juos po vieną. Išveždavo, kankindavo, žudydavo“
Daugelis nusikaltimų buvo susiję su žmonių, kurie prekiavo „Čerkizone“, užpuolimais, nužudymais ir pagrobimais. Dėl šios priežasties vietiniai komersantai samdė vis daugiau apsaugininkų, darėsi įtaresni. Net milicijos atžvilgiu.
Juk buvo atvejų, kai pagrobėjai ar turto prievartautojai ateidavo vilkintys uniformą arba su Vidaus reikalų ministerijos pažymėjimais.
Mes negalėjome ten užeiti be vietos administracijos sutikimo, netgi norėdami ką nors sulaikyti. Tai, žinoma, buvo, švelniai tariant, nepatogu, bet mes į tai žiūrėjome supratingai.
Buvo ten keletas žmonių, kurie keitė rublius į dolerius. Per juos prasisukdavo tokios beprotiškos sumos! Vietiniai juos pažinojo ir gerbė, bet galiausiai atsirado banditų grupė, kuri gaudė juos po vieną. Išveždavo, kankindavo, žudydavo.
Kas ten, galų gale, turėjo valdžią? Banditai, komersantai ar juos dengę valdžios atstovai? Tiesą sakant, vienintelio atsakymo į šį klausimą nėra. Tiksliau, toli gražu ne visus klausimus sprendė vienas ar du autoritetai. Ten buvo daug diasporų: azerbaidžaniečiai, armėnai, kinai, vietnamiečiai. Kai kurie iš jų veikė visiškai atskirai. Taip, kaip pas juos priimta tėvynėje. Jokių ryšių su išoriniu pasauliu, išskyrus pirkėjus, jie nemezgė. Na, o patys sau jie galėjo įsteigti kokius nors viešnamius, „narkopritonus“ (narkomanų sambūrio vietas. – Red.) ir pan.
„Taško kaina siekdavo šimtus tūkstančių dolerių“
Laikui bėgant turguje pradėjo atsirasti vis daugiau kapitalinių statinių – su kanalizacija ir pan. Žmonės ten įsikurdavo ilgam. Taškų savininkai jautėsi turtingi, apsirūpinę iki senatvės, juk vieno taško kaina geroje vietoje siekė kelis šimtus tūkstančių dolerių.
Ir štai jie iš karto viską prarado, nuskurdo... Tačiau gretimų rajonų gyventojai lengviau atsikvėpė. Juk jie, ypač netoliese esantys gyvenamieji kvartalai Izmailovo rajone, buvo prikimšti „draugų“ iš turgaus, kurie buvo nusipirkę ar nuomojosi būstus. Dabar šis rajonas tapo kur kas geresnis saugumo požiūriu. Nebaisu čia vaikščioti naktimis.
„Prekeivis priešais mus išmetė iš rankų pluoštą pinigų“
Ilja Danilcevas, Rusijos valstybinio kūno kultūros, sporto ir turizmo universiteto absolventas:
Pirmą kartą aš patekau į Čerkizovo turgų, kada man, tur būt, buvo kokie dešimt metų. Mes ten nuvažiavome su tėvu. Ten buvo nedidelis kioskas, kuriame moteris pardavinėjo iš Ispanijos atsivežtus sportinius marškinėlius.
Šiaip mano tėvas paprastai po turgus nevaikšto, bet štai šitas taškas jam buvo išimtis. Marškinėliai buvo fantastiškos kokybės. Nieko geresnio aš iki šiol nemačiau. Kai kuriuos iš jų tebeturiu ir dabar.
Pats turgus man paliko didžiulio skruzdėlyno, labirinto, kuriame viešpatavo kažkoks chaosas, įspūdį. Ten užėjęs tu tarsi patekdavai į tankų mišką, kur pro skudurus vos prasiskverbdavo saulės šviesa.
Kartą, kai man buvo dvylika metų, mes ten buvome su senele, ir ji man parodė didžiulį išlenktą lanku pastatą.
Senelė pasakė, kad tai mūsų sostinės kūno kultūros universitetas. Tuomet aš pagalvojau, kad greičiausiai eisiu ten mokytis. Taip ir atsitiko.
Vieną sykį ėjome su bendrakursiu, ir prekeivis priešais mus išmetė iš rankų pluoštą pinigų. Kažkoks vyras tuojau pribėgo ir pačiupo juos. Pamatęs, kad mes pastebėjome, pasiūlė pasidalyti. Nežinau, ar mus norėjo išdurti, bet mes atsisakėme, ir paskui kažkaip netikėtai sugrįžo pinigų savininkas.
„Joms tas kvapas buvo malonus, o mums - šlykštus“
Antrame kurse mums tekdavo nuolat eiti per turgų, kadangi turėjome plaukimo kursą, o baseinas buvo ne administraciniame, o atskirame korpuse, iš visų pusių apsuptame prekybos taškais.
Priprasti prie tokios kaimynystės buvo neįmanoma. Erzino siaubingai. Ten nuolatos stovėdavo atvykėlių minia su maišais. Būdamas trečiame kurse aš pradėjau važinėti mašina, o turgaus prieigose visada būdavo spūstis. Mokamos stovėjimo aikštelės čia dar nebuvo. Prie univero (universiteto. – Red.) pastatyti mašiną buvo neįmanoma. Aplink stovėjo prekeivių automobiliai.
Tekdavo važiuoti kažkur toli į gyvenamuosius rajonus, kad ten pastatytum automobilį. O ten vietiniai gyventojai stengėsi kaip nors užtverti įvažiavimą į kiemus, kad neleistų prekeivių ir pirkėjų mašinų.
Vaikštinėdavo moterys, kurios degindavo kažkokias aromatines žoleles. Joms tas kvapas buvo malonus, o mums – šlykštus.
Per visus tuos metus pasitaikė tik du atvejai, kada aš kažką pirkau tame turguje. Vieną sykį per užsiėmimus suplyšo mano sportiniai marškinėliai, o kitą – reikėjo marškinėlių mūsų meno saviveiklos ratelio pasirodyme. Ir viskas, tiesą sakant.
Žmonės nesuprato, kodėl tokia gerbiama ir reikšminga visos šalies mastu mokymo įstaiga turi būti kaimynystėje su kažkokiu neaiškiu rytietišku miesteliu, kuriame viešpatauja mums svetimi įstatymai ir paporočiai.
Dėl turgaus mes negalėjome naudotis erdviu ir gražiu centriniu įėjimu į universiteto pastatą. Studentai eidavo per įėjimą kairiajame pastato krašte. Jokių tau didelių ąžuolinių durų ir pagrindinių laiptų. Buvo toks ilgas koridorius, kuriuo reikėdavo eiti su viršutiniais drabužiais į rūbinę, esančią prie pagrindinio įėjimo, o po to – atgal. Žinoma, visa tai buvo nemalonu.
Nė vienas iš dėstytojų niekada neparodė kokio nors nepasitenkinimo turgumi. Galbūt jiems tai nerūpėjo, o gal buvo administracijos prašymas nekalbėti apie tai su studentais. Vis dėlto turgus buvo universiteto teritorijoje ir, tikriausiai, davė jam didelį pelną.
Prisimenu, kad turgaus uždarymas truko labai ilgai. Kaip tik ėjo mano paskutiniai mokslo metai. Iš pradžių uždarė tą dalį, kuri išeina į „Sirenevyj“ bulvarą ir buvo prie universiteto. Toliau, gilumoje, turgus dar veikė. Paskui prekyba aprimo, buvo prekiaujama tik kažkur pačioje širdyje, netoli Izmailovo kremliaus.
Buvo malonu tai stebėti. Tapo lengviau kvėpuoti. Iš karto atsilaisvino kelias, atsirado galimybė pasistatyti mašiną arčiau univero.
Žinoma, sprendimas buvo priimtas prieš prekybininkų valią, ir jų pasipiktinimą galima suprasti. Ar tai prieštaravo miesto gyvenimui? Dabar kas nors pasakys, kad pirkėjai, bent jau Maskvoje, pirmojo dešimtmečio pabaigoje nustojo vaikščioti į turgus. Kiek pastebėjau aš, taip, pirkėjų srautas Čerkizovo turguje nuolat mažėjo, tačiau žmonės vis tiek ten ėjo ir savaitgaliais, ir darbo dienomis, net kai atsirado galimybė lankytis normaliuose prekybos centruose.
Tačiau tikėtina, kad jis būtų egzistavęs iki šiol.
„Rusijos įstatymai ten tikrai negaliojo“
Zacharas Artemjevas, žurnalistas:
Aš daug kartų rašiau apie Čerkizovo turgų į įvairius leidinius. Ta vieta buvo laikoma savotiška „juodąja skyle“. Ten buvo galima vaikštinėti pusdienį ir neišgirsti kalbant rusiškai. Net milicininkai ten neidavo po vieną.
Istorijų, susijusių su „Čerkizonu“, išliko gausybė. Tarkime, sklido kalbos, kad migrantai iš Vidurinės Azijos, dirbę Maskvoje kiemsargiais, vežiodavo iš ten narkotikus antžeminiu transportu. Žinoma taip pat istorija apie tai, kaip moteris prarado šunį ir atrado tik jo kailiuką prie krautuvėlės, kur buvo pardavinėjama šavarma (iš Artimųjų Rytų kilęs mėsiškas patiekalas, gaminamas turkiško kebabo ruošimo technologijos pagrindu. – Red.).
Miestiečiai pasakodavo vieni kitiems baisius dalykus, kad Čerkizovo turguje vėl nustatė buboninį marą ar dar kažką panašaus.
Ne viskas čia buvo meninė fantazija. Juk kontrabanda tuo ir pavojinga, kad niekas gi jos netikrina, ar laikomasi pagrindinių sanitarinių reikalavimų. O ir apskritai, kokia ten galėjo būti sanitarija?
Po Čerkizovo turgumi dar buvo požeminė patalpa. Kartą man pavyko ten patekti. Apšvietimas buvo prastas, ir rūsiuose gyvenę migrantai mane palaikė saviškiu. Su savimi turėjau fotoaparatą, bet pabijojau jį išsitraukti, maniau, kad gyvas iš ten neišeisiu. Kaip ten žmonės gyveno – tiesiog nesuvokiama. Kas ten vyko – niekas nekontroliavo. Bent jau Rusijos įstatymai ten tikrai negaliojo.
Manau, kad ten, tuose rūsiuose, iki šiol galima rasti dingusių be žinios žmonių palaikų. Pirmą kartą aš vykau į „Čerkizoną“, kad sužinočiau, ar ten prekiaujama juodaisiais ikrais. Buvo tokia informacija, bet ji nepasitvirtino. Ir man buvo baisu ten šniukštinėti, nepaisant to, kad aš ką tik buvau atitarnavęs kariuomenėje ir parako ten pauostęs užtektinai.
Parengė Leonas Grybauskas
