Poligonas ir Užsieniečių registracijos centras. Šie objektai Pabradės gyventojams kelia daugiausia nerimo.
Tiesa, su atvykėliais iš tolimų kraštų vietiniai jau apsiprato, jie ramesni nei anksčiau, tačiau poligono plėtra jau apkarto.
Pabradėje yra viskas, ko reikia normaliam gyvenimui, o ir darbo yra. Šiame mieste nuolat trūksta kasininkių parduotuvėse, laiškininkų, naujų darbuotojų ieško vis besiplečianti tarptautinė medicinos priemonių gamintoja „Intersurgical“, kurios didžiausias Baltijos šalyse sandėlis kyla Pabradės pakraštyje.
Pigiausias parduodamas būstas Pabradėje – vieno kambario butas už 10 tūkstančių eurų. Tiesa, jį šildyti tektų malkomis, o ir remonto verkiant reikia.
Tačiau netrūksta ir padoresnių butų bei namų.
Pasiūlymų rasi ne vieną
Pabradės centre galima surasti parduodamų namų. Tarkim, dalis medinio namo Pašto gatvėje, šalia centrinės Vilniaus gatvės.
Už tris 82 kvadratinių metrų kambarius prašoma 16 tūkst. eurų. Tik pirkėjų kol kas neatsiranda, nes namas labai jau pavargęs ir šildytis tektų krosnimis.
O geros būklės daugiau nei prieš trisdešimt metų statytas namas Pabradėje kainuoja 70 tūkst. eurų.
Štai renovuotame Pabradės daugiabutyje siūloma pirkti 3 kambarių butą už 38 tūkst. 497 eurus.
Jis yra ketvirtame aukšte, nekampinis, šiltas, pardavėjas dar padovanotų mūrinį garažą su duobe, kuris yra 5 minutės kelio nuo 1978 metais pastatyto namo.
Dar pardavėjas pasakoja, kad renovuoti arba bus renovuojami visi aplinkiniai namai, greitai bus tvarkoma aplinka, o iki Vilniaus automobiliu – 50 minučių kelio.
Pentagone kainos kyla
Pentagonas. Taip anksčiau gyventojai vadino šį kvartalą, kuriame parduodamas minėtas butas, mat jame – penki daugiabučiai.
Bet viename jų gyvenanti Zoja tikino, kad šis kvartalas dabar jau tampa prestižinis.
„Netrukus turbūt gyvensime nebe Pentagone, o Rubliovkoje“, – nusijuokė moteris. Renovavus namus pakilo ir juose parduodamų butų kainos, kai kurie jau parduoda nekilnojamąjį turtą už 50–55 tūkst. eurų.
Vis dėlto Zoja supeikė anksčiau renovuotų namų kokybę. Pasak jos, sienos buvo šiltinamos putplasčiu, kurio rastume dėžėje išpakavę šaldytuvą ar televizorių.
Supaisysi ten tą kokybę. O štai Zojos namas – paskutinis neapšiltintas, nors gyventojai jau ruošiasi darbams.
Pabradiškė pasakojo, kad jos kaimynai ilgai nesiryžo imtis renovavimo, o paskui kruopščiai rinkosi kokybiškas medžiagas.
Tad Zoja neabejoja, kad jos namas netrukus bus šilčiausias Pentagone. Tik už renovavimą dviejų kambarių buto savininkui per 20 metų teks sumokėti 10–11 tūkst. eurų.
Pabradės pakraštyje, įvažiavus iškart už gamyklos griuvėsių esantis kvartalas Pentagonu buvo pakrikštytas ir dėl to, kad šiuose namuose įsikūrusios kariškių šeimos. Paklausta, kuo užsiėmė, Zoja trumpai atsakė, kad ji – iš „buvusių“. Suprask – į Pabradę iš Baltarusijos atsikraustė sovietiniais laikais.
Pensijos dienos nelaukia
Kad Pentagono gyventojai neskursta ir renkasi brangesnes prekes, patvirtino šalia kvartalo įsikūrusios parduotuvės pardavėja Margarita. Kai kurie buvę kariškiai gauna pensijas ir iš Lietuvos, ir iš Rusijos.
O iš Vilniaus pakeliui į sodybas Švenčionių, Ignalinos ar Zarasų krašte prie Margaritos parduotuvės sustojantys pirkėjai daugiausia perka tik vandenį, gaiviuosius gėrimus ir ledus.
Skirtingai negu kituose nedideliuose miestuose, Margarita nejaučia, kada atėjo pensijų mokėjimo dienos, o kada iki jų dar toli. Buvusiems kariškiams pinigų užtenka visą mėnesį.
Margarita taip pat gyvena Pentagone ir džiaugiasi nedideliais mokesčiais. Už trijų kambarių butą net žiemą daugiau kaip 100 eurų per mėnesį mokėti netenka.
Kai namas buvo apšiltintas, Margarita palygino šildymo mokesčius su ankstesniais metais. Jie sumažėjo perpus.
Margaritos namas Pabradėje buvo renovuotas vienas pirmųjų, didžiąją dalį išlaidų dengė valstybė, tad moters šeima 4 tūkst. litų (apie 1200 eurų) sumokėjo per pirmus metus.
Iš miško jau neuždirbsi
Vaizdingi Žeimenos krantai su įrengtais paplūdimiais ir treniruokliais, aplink – puikūs miškai. Pabradiškiai įsitikinę, kad tuo galima į jų miestą vilioti vilniečius.
Vis dėlto jie sutiko, kad Pabradė neturi gero vardo. Juk dar nuo senų laikų apie prastos kokybės daiktą pašiepiamai buvo sakoma: „Made in Pabrade.“
O čia dar grybauti ir uogauti prieinamas teritorijas kariškiai iš poligono vis mažina. Zoja neslėpė, kad anksčiau nereikėjo toli važiuoti, kad prisirinktum grybų ar uogų, jų liktų ir žiemai, parduoti.
„Prisimenu, dar prieš keletą metų 300 eurų per mėnesį užsimerkusi iš grybų ir uogų užsidirbdavau. O dabar – špyga, greitai užmiršime, kaip grybai atrodo“, – į pokalbį įsitraukė kita Pentagono gyventoja Svetlana.
Jos žodžiais, tie, kurie netingėdavo, net po tūkstantį eurų susižerdavo, ir žiemai atsidėdavo tiek, kad dirbti nereikėdavo.
Be to, gyventojams įsipyko naktinės pratybos poligone, kai šaudoma taip, kad net langų stiklai dreba. Neramu ir dėl to, kad per Pabradę nuolat juda karinė technika.
Keleiviai ieško „Londono“
Vis dėlto Jelena ir Aleksejus Sucharevai po dešimties Londone praleistų metų nusprendė grįžti namo į Pabradę ir atidarė mieste piceriją „Londonas“.
Jiems šiek tiek nepasisekė, nes tuo pat metu kitoje gatvės pusėje duris atvėrė kita picerija. Bet klientų netrūksta, neįprasta buvo matyti ir į buvusių emigrantų „Londoną“ sukantį maisto išnešiotoją.
Jelena patvirtino, kad ir nedideliame mieste ši paslauga prigijo. Būna, jog niekas iš švenčiančios draugijos jau nebegali sėsti prie automobilio vairo, kad atsivežtų užkandžių. Tada ir prireikia maisto išnešiotojo paslaugų.
Daugiausia užsakymų būna savaitgaliais. Pietus užsisako ir įmonių, kurių Pabradėje netrūksta, darbuotojai.
Jeleną sutikome prie baro. Moteris prisipažino, kad būna dienų, kai tenka dirbti ir po 12 valandų, kad užsidirbtų sau ir kitiems darbuotojams atlyginimus.
Labiausiai grįžti į Pabradę norėjo Aleksejus. Londone Jelena viešbutyje dirbo kambarių tvarkytoja, Aleksejus buvo taksistas, vėliau įkūrė savo turizmo įmonę.
Tačiau Londone Sucharevai jautėsi svetimi, todėl verslą pardavė, kad sugrįžtų į gimtinę. Dabar sutuoktiniams svetur praleistus metus primena picerijos pavadinimas.
Anot Jelenos, važiuojantys pro šalį vieni iš kitų jau būna girdėję apie „Londoną“. Tačiau ne vienas savaitgaliui skubėdamas į sodybą iškabos nepastebi. O štai grįždami namo į Vilnių sustoja.
Nepaleido iš savo glėbio
Pabradės savivaldybė. Toks sumanymas buvo puoselėjamas prieš keletą metų.
Anot vieno iš Pabradės savivaldybės steigimo iniciatorių ekonomisto Kęstučio Marcinkevičiaus, dėl menkiausio dokumento pabradiškiai priversti važiuoti 38 kilometrus į Švenčionis.
K.Marcinkevičių piktina ir tai, kad pramoninis Pabradės miestas iš surenkamų lėšų turi maitinti Švenčionis ir Švenčionėlius.
Tie pinigai naudojami visur, tik ne Pabradėje.
Tačiau ši idėja atsiskirti buvo numarinta. Jai nepritarė Švenčionių rajono valdžia.
