Šalies žemdirbių bendruomenę toliau pjudo dar 2013 metais įvesta tvarka, pagal kurią už mulčiuojamas pievas mokamos išmokos.
Tai reiškia, kad kartą per metus žolę nušienavęs ir čia pat palikęs ją pūti ūkininkas žeriasi pinigus.
Tuo metu kiti žemdirbiai dėl to niršta, nes jiems paprasčiausiai stinga pašarų.
Nors apie tai garsiai kalbama jau ne vienus metus, nei ankstesni, nei benueinantis nuo scenos žemės ūkio ministrai nė piršto nepajudino, kad pakeistų keistas nuostatas.
Gali uždirbti milijonus
„Šiais metais, kai taip trūksta pašarų, pieno ūkių savininkai tiesiog verkia matydami, kaip kaimyniniame sklype žolė mulčiuojama ir paliekama supūti. O jų karvėms stinga šieno“, – į problemą pirštu bedė Žemės ūkio rūmų vadovas Arūnas Svitojus.
Per metus už tokį vienkartinį šienavimą išmokama apie 10 mln. eurų ES paramos. Žinoma, už turimus plotus ją gauna didžioji dalis ūkininkų.
Bet, kaip sakė A.Svitojus, vieni augina gyvulius, du ar tris kartus pjauna žolę šienui, o kitiems užtenka tą patį plotą mulčiuoti, kad gautų tiek pat pinigų.
„Taip elgiasi ir stambieji ūkininkai, valdantys po 100–200 hektarų, – tiesiog mulčiuoja pievas ir ima pinigus.
O juk galima nupjauti žolę, paruošti šieną ir parduoti jį kitiems žemdirbiams, kurie jo stokoja.
Taip kasmet prarandame apie 40 mln. eurų.
Šienainį galėtų pirkti ir užsieniečiai – nuo suomių iki kinų. Tik kažkodėl neskatinama jo gamyba“, – piktinosi A.Svitojus.
Galėtų nukreipti kitur
Lietuvos pieno perdirbimo įmones vienijančios asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis įspėjo, kad dėl tokios išmokų tvarkos bei šiųmetės sausros pieno ūkių savininkams bus sudėtinga apsirūpinti pašarais ir rudenį bei žiemą. Todėl pieno gamyba šalies ūkiuose gali dar labiau sumažėti.
Nors tendencijos ir taip nėra guodžiančios – per šių metų pirmąjį pusmetį, palyginti su tuo pačiu 2018-ųjų laikotarpiu, Lietuvoje pieno buvo supirkta 1,1 procento mažiau.
Vien birželio mėnesį, palyginti su pernykščiu, pieno gamyba prekiniuose pieno ūkiuose smuko 2,2 procento.
„Tą paramą, kuri skiriama mulčiuojantiems savo pievas, būtų galima nukreipti pieno ar kitam sektoriui.
Antai latviai 2017 metais pradėjo smarkiai remti pienininkystę ir dabar mus jau sparčiai vejasi pagal pieno gamybos apimtį.
Dabar mes patys nerimaujame, kas bus prasidėjus vadinamajam tvartiniam laikotarpiui.
Laikyti karves tvartuose sudėtingiau nei ganyklose, nes reikia pasiruošti labai daug kokybiškų ir subalansuotų pašarų. O šiais metais tai ypač sudėtinga“, – aiškino E.Simonis.
Stinga normalios politikos
Kaip pabrėžė „Pieno centro“ vadovas, kita vertus, atrodo keista, kai mūsų valdžia derasi, pavyzdžiui, dėl leidimo eksportuoti šienainį į Azijos valstybes, nors pačioje Lietuvoje jo trūksta.
„Kodėl mes kalbame apie eksportą, o ne apie savo ūkininkų aprūpinimą?
Pirmiausia reikia patenkinti vidaus poreikius, o eksportuoti ne žaliavas, bet galutinius produktus“, – įsitikinęs E.Simonis.
Panašiai svarstė ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius, anksčiau ėjęs ir žemės ūkio ministro pareigas.
„Išmokos už pievų mulčiavimą yra šiurkštus ES taisyklių pažeidimas.
Jos gali būti mokamos tik už negautas pajamas, o kokių pajamų tu gali tikėtis, jei tik kartą per metus nušienauji pievą?
Pernai danai, vokiečiai mielai pirko lietuvišką šienainį, plukdė jį laivais. Kas dorai darbavosi, labai neblogai uždirbo.
Pirktų šiemet ir jie, ir mūsų šalies ūkininkai. Tačiau mes, užuot skatinę tokią veiklą, mėtome pinigus vėjais“, – aiškino K.Starkevičius.
Jis sakė, kad taip ne skatinama gamyba, o tik pataikaujama rinkėjams, kurie mielai pasiima lengvai duodamus pinigus.
„Kol taip elgiamės, pagal pridėtinę vertę, tenkančią vienam žemės ūkio paskirties žemės hektarui, atsidūrėme visiškoje uodegoje – Europos Sąjungoje pranokstame gal tik rumunus, net ir latviai mus pralenkė“, – teigė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.
Pokyčiai – visos Europos mastu
Neįprastai karštas birželis sujaukė visos ES pieno gamybos rinką, ji smarkiai susitraukė.
Karštis ir sausra smogė Vokietijai bei Prancūzijai, kuriose pagaminama ir perdirbama net 37 proc. viso ES pieno. Italai, pristigę jo savo šalyje, pradėjo importuoti iš Vokietijos.
„Italija yra viena pagrindinių Lietuvos pieno gaminių eksporto rinkų. Europos Sąjungos vidaus rinka yra labai aktyvi, todėl Bendrijos šalys jautriai reaguoja į pokyčius pagrindinėse rinkose“, – sakė E.Simonis.
Europos Komisijos duomenimis, šiemet iki birželio pieno gamyba smuko Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Italijoje. Tačiau tuo pat metu pieno gamyba išsaugo Lenkijos, Airijos ir Jungtinės Karalystės ūkiuose.
„Kokios tendencijos bus artėjantį rudenį, daug lems tai, kaip ūkininkams pasiseks pasiruošti pašarų vėsiajam laikotarpiui“, – įspėjo E.Simonis.
