Lygiai prieš 20 metų tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskyrė Vladimirą Putiną ministru pirmininku. Tai nebuvo paprastas paskyrimas, bet iš anksto apgalvotas: ankstesniems B.Jelcino proteguojamiems kandidatams sekėsi nekaip, o čia iškart pasijuto nutuokiantis. „Jei viskas klostysis gerai – būsi prezidentas“, – maždaug taip, linkėdamas sėkmės pradedančiam naują darbą savo statytiniui, pasakė pirmasis Rusijos prezidentas.
Iš pradžių viskas klostėsi gerai. Amžių sandūroje V.Putinas perėmė ekonomiką, kurios būsena visą praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį buvo laisvas arba lėtas kritimas.
Natūriniai mainai, paskolų nemokėjimas, pasiutusi infliacija, nenuspėjamai šokinėjantis rublio kursas, didžiulis biudžeto deficitas ir valstybės skola, įsipareigojimų nevykdymas (vadinamasis defoltas), atlyginimų nemokėjimas, vien tik vogti mokantys „raudonieji direktoriai“, laukiantys eilėje, kol bus įlieta pinigų iš biudžeto, pusiau banditiška privatizacija, aiškių taisyklių ir jų laikymosi kontrolės nebuvimas, tad vietoj teismo ir policijos veikė „vyrukai“ (rus. „bratki“ – nusikalstamos grupuotės nariai. – Red.). Štai trumpa paskutiniojo dešimtmečio Rusijos ekonomikos charakteristika.
Tokį mokestį teko sumokėti po Stalino mirties prie šalies vairo stojusiems sovietų vadovams už atsisakymą užsiimti ekonomika – nuosekliai, kaip kinai, ruošiant ją kapitalizmui. Todėl privatizacija prasidėjo stichiškai – dar iki devintojo dešimtmečio vidurio, o netrukus tapo nekontroliuojama. Valstybė, kaip ir 1917 metais, „numetė plunksnas per tris dienas“.
Ir visa tai nutiko šalyje su galingiausiu kariniu pramoniniu kompleksu ir nepakankamai išvystytu vartojimo sektoriumi, su visuotiniu būsto, skanaus maisto ir buitinių prietaisų trūkumu. Todėl perėjimas nuo planinės prie rinkos ekonomikos tapo toks skausmingas tiek gyventojams, tiek valdininkams, tiek verslininkams – visiems.
Augimas kažkur pasimetė
Tokią Rusijos ekonomiką perėmė V.Putinas. Kapitalizmui vystyti reikalingų institutų joje beveik nebuvo. Mokesčiai buvo dideli, ir niekas jų nemokėjo pagal oficialius tarifus. Verslininkai gaudavo beprotišką pelną, nes rinkos tik formavosi, tačiau jie dirbo visiškai nenuspėjamoje aplinkoje.
Kiek rytoj teks sumokėti banditams, kad galėtų tavo verslas gyvuoti, ar bankas, kuriame tu laikai visus pinigus, po poros dienų nežlugs, kaip grąžinti skolas užsienio tiekėjams, jei rublio kursas nukris perpus – tokio pobūdžio klausimus verslininkams teko užduoti sau ne retais gilios krizės momentais, o vos ne kas antrą dieną.
Dabar viskas pasikeitė. 2000–2018 metais ekonomika išaugo šešis kartus (žr. 1 pav.; nominalinė BVP vertė nurodyta JAV doleriais, ), infliacija maža, biudžete nėra deficito, užsienio skolos praktiškai nėra, banditai neina pas kiekvieną verslininką kartą per mėnesį atsiimti „savosios“ pajamų dalies, rublio kursas yra nuspėjamas (tereikia sekti naftos kainą ir užsienio politiką), mokesčiai yra adekvatūs (nors pastaraisiais metais šiek tiek ir išaugo). Tiesa, atsilikimas nuo pirmaujančių šalių tik padidėjo, o Kinijos ekonomika per tą patį laikotarpį apskritai išaugo daugiau nei 11 kartų.
Pasaulio banko duomenys
Pažvelgę atidžiau pamatysime (žr. 1 lentelę), kad visas ekonomikos augimas užfiksuotas per V.Putino valdymo pirmąjį devynerių metų laikotarpį – 2000–2008 metais. Tada Rusijos ekonomika kasmet paaugdavo vidutiniškai po 7 procentus. Jeigu ir toliau ji būtų augusi tokiais tempais, dabar Rusijos BVP būtų maždaug toks, koks yra Vokietijoje, o ne 2,4 karto mažesnis.
Deja. 2009–2018 metais vidutinis augimo tempas sumažėjo iki 1 procento. Besivystančiai ekonomikai tai yra ne augimas, o jo nebuvimas. Tai ypač akivaizdu, žiūrint į BVP vienam gyventojui dinamiką.
Prieš dešimt metų šis rodiklis Rusijoje buvo 1,6 karto mažesnis nei Pietų Korėjoje ir 3,5 karto didesnis nei Kinijoje. Dabar jis yra 2,8 karto mažesnis nei Korėjos ir tik 18 proc. didesnis nei Kinijos. Kas gi atsitiko?
Liūdna diagnozė
Atsakymą į klausimą sudaro dvi dalys. Pirmoji augimo sustojimo priežastis yra ta, kad pirmojo dešimtmečio viduryje, manydamas, kad pagavo laimės paukštę, V.Putinas ėmėsi ekonomikos suvalstybinimo. Viskas prasidėjo, žinoma, nuo „Jukos“ bylos, tačiau ši tendencija visu gražumu ėmė reikštis vėlesniais metais. Valstybė pradėjo „užeidinėti“ į pelningiausius ekonomikos segmentus ir „išmušinėti“ juos iš privačių verslininkų. Net jei verslas išlikdavo privatus, jis būdavo perduodamas „draugams“.
Ši schema veikia maždaug taip pat visais lygmenimis – pradedant didžiausiais šalies bankais ir naftos bei dujų kompanijomis, ir baigiant maža įmone, užsiimančia, pavyzdžiui, N. miesto vaikų darželių remontu. Jei pasikasime šiek tiek giliau, tikrai paaiškės, kad šios įmonės savininkas – tarkime, N miesto švietimo skyriaus direktoriaus žentas, brolis ar žento tėvas.
Atrodytų, ekonomikai nesvarbu, kas kam yra dukra ar draugas. Tačiau svarbu, kad neefektyviai dirbančios firmos pasitrauktų iš rinkos, pasikeistų jų savininkai, o naujoms kompanijoms būtų atviras kelias į rinką. O kada valdyti „vadovavimo aukštumas“ yra patikėta „saviems“, kada ši schema naudojama visoje ekonomikoje, tokios rotacijos nėra. Konkurencijos lygis tokioje ekonomikoje mažėja, prasideda stagnacija. Tai dabar ir vyksta.
Statė vartotojų rojų, o išėjo tai, ką mokėjo statyti: tankas
Pastaraisiais metais Rusijos priklausomybė nuo gamtinių išteklių eksporto neišnyko (2018 metais mineraliniai produktai sudarė 64,8 proc. viso Rusijos eksporto). Per tą laiką valstybės dalis ekonomikoje išaugo nuo 30–35 proc. iki 55 procentų. Tuo pat metu valstybė pasitraukė iš ten, iš kur ji neturėjo pasitraukti (minimizavo išlaidas švietimui, mokslui, sveikatos priežiūrai, socialinei paramai), ir įsitraukė į pelningą verslą, kur jos iš principo neturi būti. Dėl to pablogėjo verslo klimatas, o pagrindinį vaidmenį pradėjo vaidinti jėgos struktūros.
Antroji priežastis: 2014 metais Rusija susipyko vos ne su visu pasauliu ir kol kas nededa jokių pastangų normalizuoti santykius. Dėl to tiesioginės užsienio investicijos (TUI) sumažėjo nuo 70 mlrd. dolerių 2013 metais iki 2 mlrd. dolerių 2018 metais.
O juk TUI – tai ne šiaip sau pinigai: tai naujos technologijos ir įsitraukimas į pasaulines gamybos ir mokslinių tyrimų grandinėles. Verslas Rusijoje vėl tapo nenuspėjamas, tad užsienio kompanijos ją aplenkia. Šiuolaikinėje ekonomikoje išgyventi vienam neįmanoma. O kelias, kuriuo pastaraisiais metais eina Rusija, veda ten, kur šalis pamažu taps sparčiai besivystančios Kinijos „žaliavų priedėliu“.
Tai ir yra pagrindinis V.Putino dvidešimties metų valdymo rezultatas. Statė vartotojų rojų, o išėjo tai, ką mokėjo statyti: tankas. Visko nutinka. Gal kitą kartą išeis kas nors naudingesnio taikiam gyvenimui. Juk dabartinis bandymas nėra paskutinis. Jei tik mūsų stebuklingas ginklas neužbers viso pasaulio radioaktyviaisias pelenais, baigia straipsnį B.Grozovskis portale forbes.ru.
Parengė Leonas Grybauskas
