Liko tik trys mėnesiai, kol Mario Draghi atlaisvins savo biurą, o iki tol jo tikslas sukurti ateinančiam vadovui kuo sklandesnę darbo pradžią.
Taigi po Valdančiosios tarybos posėdžio M.Draghi padarė viską, kad parengtų Europos visuomenę tolesnei pinigų politikos švelninimo programai. Jis teigė, kad „reikšmingi monetarinės politikos pokyčiai“ ir toliau išlieka būtini.
ECB jis nepaminėjo jokių konkrečių priemonių, tačiau, atsižvelgdamas į niūrią ekonominę perspektyvą, M.Draghi nurodė, kad rudenį sieks vėl sumažinti palūkanų normas.
Jis taip pat norėtų atnaujinti vyriausybinių obligacijų pirkimo programą, kuria ypač nepasitiki vokiečiai. Trumpai tariant, M.Draghi planuoja išlaikyti status quo.
O naujausi duomenys suteikia jo tikslams peno: Tarptautinis valiutos fondas (TVF) tikisi, kad Italijai ir Vokietijai pateikus liūdinančius ekonominius rezultatus, šiemet euro zona augs tik 1,3 proc. Tuo tarpu valiutų infliacija siekia tik 1,3 proc. bei yra gerokai žemesnė už ECB nustatytus tikslus.
Užpildyti rinkas pinigais
Atsižvelgiant į prastas prognozes, atrodo tikslinga skatinti žemas palūkanas, kurios paskatintų vartojimą. Tačiau radikali M.Draghi pinigų švelninimo politika turi pavojų ir šalutinį poveikį.
Tuo pat metu didėja susirūpinimas, kad ECB, kuriam vadovaus buvusi politikė Ch.Lagarde, gali tekti paklusti didėjančiam vyriausybių spaudimui išlaikyti žemas palūkanas, kad valstybėms būtų lengviau išmokėti savo skolas.
JAV Centrinis bankas taip pat šiuo metu patiria didelį spaudimą. Prie jo, tikėtina, prisidės ir Donaldas Trumpas, o palūkanų normos netrukus sumažės.
Bankai ir indėlininkai jau jaučia ECB žemų palūkanų politikos neigiamas puses. Fiksuoto indėlio ir vienadienės piniginės paskolos neduoda jokio pelno – o situacija, tikėtina, ir toliau išliks nepakitusi.
Be to, dabar fiziniams asmenims gresia baudos palūkanos, jei jų sąskaitose yra per daug pinigų bei mokesčiai, kurie praeityje daugiausia buvo skirti kredito įstaigoms ar didelėms įmonėms. Gyvybės draudikai, pensijų fondai ir finansinės institucijos kenčia nuo sunkumų investuoti pelningais būdais.
Artimiausioje ateityje Ch.Lagarde greičiausiai išlaikys M.Draghi politiką. Būdama TVF vadove Vašingtone, ji užsitarnavo reputaciją pabrėždama centrinius bankus kaip savotišką universalų ginklą visoms problemoms spręsti. Jos globojamas TVF reguliariai ragino centrinius bankus užpildyti rinkas pinigais.
Būdama ECB vadove, ji greičiausiai sušvelnins savo retoriką, tačiau laimėti rinkimai atskleidė, kad Vokietijos centrinio banko, kaip ECB svarbiausio žaidėjo, geriausieji laikai pasibaigė.
Kai prieš 20 metų buvo įkurtas ECB, Bundesbank įkvėpė tiek organizaciniu, tiek konceptualiu pagrindu. Visų pirma, vokiečiai buvo skeptiški ir jiems reikėjo įsitikinti euro stabilumu. Bundesbank iki šiol laikomas pinigų politikos gudrybių buveine, kur pasisakoma už griežtą kainų stabilumo kursą.
„Vanagai“ pieš „Balandžius“
Globojami M.Draghi, vadinamieji „balandžiai“ – ECB pinigų politikos švelninimo priemonių rėmėjai – įgijo viršenybę. M.Draghi pirmasis ECB prezidentas, kuris per visą savo kadenciją nė karto nepakėlė palūkanų normos. Be abejo, tam daugiausiai įtakos turėjo tai, kad skolų krizė grasino visiškai sunaikinti euro zoną.
Tuo pat metu, atsigavus ekonomikai, M.Draghi taip pat nepadidino pagrindinės palūkanų normos, o žadėtasis kėlimas, apie kurį buvo kalbama prieš keletą mėnesių, iki šiol neįvyko. M.Draghi ir toliau pirko obligacijas. Dėl to ECB nėra pakankamai pasirengęs artėjančiam ekonomikos nuosmukiui.
Negana to, Vykdomoji valdyba, kuri vadovauja ECB ir rengia Valdančiosios tarybos sprendimus, dabar išgyvena geriausių specialistų praradimą. Vyriausiasis ekonomistas Peteris Praetas pareigas paliko gegužę, o viceprezidentas Vitoris Constancio atsisveikino prieš metus. Dar vienas valdybos narys Benoit Coeuras postą taip pat planuoja palikti šiemet.
Patyrę pinigų politikos formuotojai ir patyrę ekonomistai vis dažniau keičiami buvusiais vyriausybių ministrais, neturinčiais realios pinigų politikos patirties. Pavyzdžiui, Ch.Lagarde pavaduotojas Luis de Guindos paliko Ispanijos vyriausybę dėl posto ECB Vykdomojoje valdyboje. Tuo tarpu C.Lagarde anksčiau buvo Prancūzijos finansų ministrė.
Naujasis ECB vyriausiasis ekonomistas Philipas Lane'as, anksčiau buvęs Airijos centrinio banko vadovu ir universiteto profesoriumi, yra vienintelis ekonomistas, turintis akademinių nuopelnų.
„Pinigų politikos politizacijos pavojus akivaizdus“, – perspėja Miuncheno ekonominės minties „Ifo“ instituto vadovas Clemensas Fuestas. Maža infliacija politikams, matyt, suteikia dingstį mintims, kad pinigų politika gali būti panacėja be išlaidų ar rizikos.
Jis Ch.Lagarde paskyrimą vertina palankiai, „tačiau ji turėtų kiek įmanoma greičiau paaiškinti visuomenei, kad pasisako už nepriklausomą pinigų politiką ir tik jos įgaliojimais apribotą ECB“, – sakė C.Fuestas.
Antraeilės priemonės
„Dugarburg-Essen“ universiteto ekonomikos profesorius Ansgaras Belke'as buvusių politikų verbavimą ir paskyrimą į ECB aukščiausius postus laiko euro valstybių narių bandymu iš paskutiniųjų ištaisyti valiutų sąjungos esmines klaidas.
Centrinei euro zonos pinigų politikai trūksta fiskalinės atsvaros. „Buvusių finansų ministrų paskyrimas į ECB Vykdomąją valdybą netiesiogiai atnešė fiskalinės politikos interesus į centrinį Europos lygmenį“, – sakė A.Belke'as.
Dauguma euro zonos finansų ministrų sutinka, kad riba tarp fiskalinės ir monetarinės politikų yra beveik išnykusi. Taip pat sutinka, kad ECB įtraukiamas į pagalbos paketų kūrimą, recesiją patiriančioms valstybėms.
Kai ECB perka vyriausybines obligacijas, tų obligacijų kaina kyla ir dėl to krinta palūkanų normos. Didesnė infliacija taip pat sumažintų spaudimą euro zonos šalims, įskaitant tas, kurios šiuo metu patiria dideles skolas, tokioms kaip Graikijai ir Italijai, taip pat Ch.Lagarde gimtajai šaliai Prancūzijai.
Nuo 2008 m. vidutinė Italijos valstybinės skolos palūkanų norma sumažėjo nuo 4,9 iki 2,8 proc., sutaupydama šaliai 260 milijardų eurų. Bundesbank skaičiavimais, visose euro zonos šalyse per pastaruosius 10 metų žemos palūkanos sutaupė iki 1,4 trilijono eurų.
Tai naudinga buvo ir Vokietijai: nuo 2008 iki 2018 m. Federalinė, žemių ir savivaldybių vyriausybės sutaupė beveik 370 milijardų eurų palūkanų išmokoms.
ECB vis labiau tampa skolintoju euro valstybėms narėms. Jo balanse yra daugiau kaip 2,6 trilijono eurų vertės vyriausybinių obligacijų. Tai atitinka 22 proc. euro zonos ekonominės produkcijos.
ECB valdančiosios tarybos „vanagai“ – siekiantys sugriežtinti pinigų politiką – baiminasi, kad Ch.Lagarde dabar gali pradėti ieškoti skolų lengvatų labai įsiskolinusioms valstybėms, tokioms kaip Italija, pradėdama spausdinti pinigus.
Vokietijos rezervai
Centriniame Banke pasipriešinimas mažai tikėtinas.
Kandidatuodamas į svarbiausią ECB postą, Bundesbank prezidentas Jensas Weidmannas paneigė ankstesnę savo kritiką, skirtą ECB obligacijų pirkimo programų plėtrai, o vertindami šį kritikos atmetimą dauguma rinkimų stebėtojų manė, kad taip kandidatas tikisi įtikti kitoms euro zonos šalims.
Vokietijos indėlininkams ir finansiniam sektoriui ateitis pranašaujama niūri. Komerciniai bankai gali nebrangiai skolinti pinigus kapitalo rinkoje, tačiau jiems sunku skolinti juos didesnėmis palūkanų normomis, kaip tai darė anksčiau.
Nors žemos palūkanų normos yra globalus reiškinys, kurį lemia daugybė priežasčių, vokiečiai dėl jų ypač pyksta.
„Turėdamas pinigų perteklių, ECB kloja pamatus naujai finansinei krizei“, – sakė Florianas Toncaris, Vokietijos parlamente veikiančios verslui palankios Laisvosios demokratų partijos (FDP) finansų politikos atstovas.
„Kuo daugiau netradicinių priemonių imasi ECB, tuo mažiau paskatų reformoms“, – įsitikinęs jis, kalbėdamas apie Europos pietines šalis.
„Jei ECB imsis nuolatinio palūkanų normų augimo stabdymo, rizikuojame kita krize“, – sakė parlamente konservatyvių krikščionių demokratų lyderio pavaduotojas Andreasas Jungas.
„Žemos palūkanos įžiebia momentinę blykstę, o viskas, kas lieka po to – tik pelenai“, – sakė A.Jungas.
Iš aršios viduriniosios klasės kritikos kyla ne tik susirūpinimas dėl vokiečių santaupų, bet ir baiminamasi, kad dėl sušvelnėjusios ECB pinigų politikos daugiau rinkėjų gali pritraukti euroskeptikų ir dešiniųjų populistų partija „Alternatyva Vokietijai“ (ang. Alternative for Germany (AfD)).
Vokietijos taupomųjų bankų asociacijos (DSGV) prezidentas Helmutas Schleweisas pateikė Japoniją kaip įspėjamąjį pavyzdį. Palūkanų normos šioje šalyje išliko ypač žemos daugiau nei 20 metų, o tai prisidėjo prie bankų krizės, ekonomikai taip ir nesugrįžtant į įprastinį tempą.
„Jei neigiamos palūkanų normos fazė tęsis arba dar labiau paaštrės, tai bus aiškiai pastebima ekonomikoje ir visiems šios šalies žmonėms. Atsižvelgiant į Japonijos patirtį, galime tik perspėti, kad turime tinkamai įvertinti šiuos ilgalaikius neigiamus padarinius“, – sakė H.Schleweisas.
Diskusinis poveikis
Labiau už viską H.Schleweisas nerimauja dėl bankų verslo modelio, kurių interesams jis atstovauja. Ketvirtadienį M.Draghi užsiminė, kad norėtų dar labiau sumažinti indėlių palūkanų normą, kurią turi mokėti bankai, jei jie sandėliuoja perteklinius pinigus ECB. Šiuo metu ši norma yra 0,4 proc., tačiau ateityje ji gali dar labiau sumažėti.
M.Draghi baudos palūkanos, arba neigiamos palūkanos, skirtos užtikrinti, kad bankai skolintų pinigus ekonomikai skatinti, o ne laikytų juos didelėmis sąnaudomis. Tai skamba logiškai, tačiau ir šiandien vis dar ginčijama net ECB.
2018 m. rugpjūčio mėn. Centrinio banko išleisto darbinio dokumento (ang. working paper) autoriai padarė išvadą, kad bankai išduoda dar mažiau paskolų ir yra labiau linkę investuoti perteklinius indėlius rizikingesniais būdais, tačiau galinčiais suteikti didesnę grąžą.
Taigi teigiamas poveikis ekonomikai ribotas, o politika sukuria didelį netikrumą finansų rinkose. Tai išvada, dėl kurios baudos palūkanų svarbos pagrindimas atrodo absurdiškas.
„Aš netikiu, kad didesnės baudos palūkanos paskatins bankus išduoti daugiau paskolų“, – sakė IFO vadovas C.Fuestas. „Tai gali priversti bankus investuoti ten, kur gali būti užkirsta ir destabilizuota sistema“, – sakė jis.
Didėjanti problema
Dėl M.Draghi baudos palūkanų labiausiai kenčia Vokietijos bankai. 2018 metais tai jiems kainavo 2,4 milijardo eurų. Visiems euro zonos bankams tai atsiėjo 7,5 milijardo eurų.
Tiesa, Vokietijos bankų baudos palūkanos menkos ir kontroliuojamos, palyginti su 85,5 milijardais eurų, kuriuos vien tik vidaus bankai ir taupomieji bankai 2017 m. uždirbo iš grynųjų palūkanų, kurios yra pagrindinis pajamų šaltinis.
Tačiau problema auga, nes net kylant baudos palūkanų normai bankų grynosios pajamos, uždirbamos iš palūkanų, metų metus mažėjo. Tai ypač didelė problema įstaigoms, kurioms klientai patiki daug pinigų: taupomiesiems bankams ir kredito unijoms.
Jei ECB toliau mažintų indėlių normą, poveikis būtų dar ryškesnis, prognozavo O.Mihmas. Iki šiol daugelis finansinių institucijų, atlikdamos skaičiavimus, manė, kad netrukus palūkanų norma gali būti šiek tiek padidinta. Bet ta iliuzija dabar sudužusi.
Be to, per pastaruosius 10 metų, ekonomikos pakilimo metu, daugelis bankų dramatiškai sumažino paskolų atidėjimus įsipareigojimų nevykdymo sąlygomis, kad padidintų savo pelną. Jei ekonomika sulėtės, situacija gali pasikeisti.
Išlaidų sumažinimas klientams
Atrodo akivaizdu, kad finansinės institucijos nori susigrąžinti baudos palūkanų dėka prarandamus pinigus lengviausiu įmanomu būdu: per savo klientus. Jau kurį laiką sąskaitos beveik visur auga. Kai kuriose vietose bankai įvedė papildomas palūkanas ypač turtingiems žmonėms – tai yra teisiškai subtilus žingsnis.
Pavyzdžiui, klestinčiame Vysbadeno (Vokietija) mieste įsikūrusi „Nassauische Sparkasse“ („Naspa“) surenka 0,4 procento nuo įneštos sumos kaip baudos palūkanas iš privačių klientų, kurie einamojoje ir rinkos sąskaitose yra padėję daugiau nei 500 tūkst. eurų.
Kaip alternatyva, „Naspa“, kaip ir daugelis kitų institucijų, vis dažniau bendrauja su klientais, norėdama įtikinti juos investuoti pinigus į akcijas ar fondus, už kuriuos bankai renka komisinius mokesčius.
Vokiečiai visuomet labai atsargiai vertino akcijas ir vertybinius popierius, o investuodami jie elgėsi gana keistai: jie vengia rizikos, mieliau laikydamiesi grynųjų pinigų ir teikdami galimybes grąžai, kurią gali pasiūlyti akcijų rinka.
Taigi, ką reikėtų daryti?
Pasak Niels Nauhauser, Badeno-Viurtembergo vartotojų konsultavimo centro atstovo, vargu, ar finansinės institucijos taip pat įves papildomas palūkanas mažiems indėlininkams, nes tai padarius būtų pradėta ieškinių banga.
Jis teigė, kad tik iš skolininkų galima reikalauti mokėti palūkanas. „Civiliniame kodekse nėra baudos palūkanų normų finansinėms investicijoms“, – sakė jis.
Tai gali pasirodyti džiuginanti žinia, tačiau yra dar vienas terminas, įsitraukiantis į diskusijas, kuris gali pasirodyti labai svarbus: „mokestis už globą“. Bankai jau renka saugojimo mokesčius, kai žmonės juose saugo vertybinius popierius, papuošalus ar auksą, tačiau ateityje tą patį triuką galima būtų pritaikyti ir indėliams.
„ECB politika pasiekė savo ribas“
Didesni taupomieji bankai ir komerciniai bankai jau kurį laiką renka tokius saugojimo mokesčius iš verslo klientų ir institucinių indėlininkų, tarkime, pensijų fondams.
Pasak N.Nauhausauerio, pavyzdžiui, „Stadtsparkasse München“ taupomoji kasa renka 0,4 proc. lėšų už sąskaitos likučius, kurių vertė didesnė nei 250 tūkst. eurų, ir pagrindžia savo veiksmus tuo, kad šiandien tai yra rinkos standartas. Teisiškai dėl tokių mokesčių galima susitarti ir privačių klientų sektoriuje, tačiau individualiai, o ne keičiant taisykles ir nuostatas.
„Baden-Württemberg“ (SVBW) taupomųjų bankų asociacijos prezidentas Peteris Schneideris neseniai paaiškino, kas gali laukti ateityje.
Jei ECB dar labiau sumažintų palūkanų normas ir nesiimtų atsakomųjų priemonių, bankų, reikalaujančių pinigų už sąskaitos likučių saugojimą, bus labai daug. Pasak jo, jei taupomosios kasos vengia konkurencijos, jos neturės kito pasirinkimo, kaip tik sekti tokiu pat pavyzdžiu.
Bet net jei būtų įmanoma perduoti vartotojams bent jau visą baudos palūkanų naštą, padėtis vis tiek išliktų trapi.
„Neigiamos ECB palūkanų normos yra tarsi bakterijos, vis labiau puolančios bankų imuninę sistemą“, – sakė banko konsultantas O.Mihmas.
Vis dėlto valdininkai Briuselyje nekreipia dėmesio į šiuos Vokietijos bankų ir taupomųjų bankų skundus. „Bet kokiu atveju ES Komisija norėtų, kad suskaidytoje bankų rinkoje atsirastų pokyčių“, – sakė jis.
Atsižvelgiant į didėjantį šalutinį ECB politikos poveikį, kyla klausimas, ar ECB siekia savo tikslų.
„Ifo“ prezidentas C.Fuestas abejoja. „ECB politika pasiekė savo veiksmingumo ribas“, – sakė jis. Ir tai nėra gera žinia Ch.Lagarde.
