Už lango dar buvo tamsu, kai į kiemą Vilniuje įriedėjo „Uber“ automobilis. Prie „Toyota“ vairo sėdintis dagestanietis Akbaras veždamas į oro uostą su pavydo gaidele balse kalbėjo apie tai, kaip jis pavydi lietuviams, kurie gali dirbti Londone.
Bet netrukus viskas gali pasikeisti: tiek jam, tiek lietuviams galimybės ir sąlygos dirbti Jungtinėje Karalystėje gali būti panašios.
Kiek po šeštos valandos rytą į Londoną iš Vilniaus kyla du keleivių pripildyti lėktuvai. Tarp išskrendančių daugiausia – jaunos po atostogų į emigraciją grįžtančios šeimos. Į akis krinta, kad tarp išvykstančiųjų gausu mišrių porų.
Jauna stambi šviesiaplaukė maitina tamsoką garbanių, o šalia liesutis indas globoja kiek vyresnę mergaitę.
Arabiško gymio vaikinas švelniai glaudžia baltaplaukę. Jamaikietis iš akių nepaleidžia lietuvaitės ir trijų vienas už kitą didesnių berniukų mulatų. Kosmopolitinis Londonas pakeitė ir emigrantų iš Lietuvos portretą.
Asmeninio archyvo nuotr.
Londono senbuviams neramu
Po beveik trijų valandų skrydžio Lutono oro uostas net aidi nuo lietuvių kalbų: vieni išlydi, kiti pasitinka. Keturiasdešimtmetį perkopę Daiva ir Gintas – tarp pasitinkančių.
Daugiau kaip du dešimtmečius Londone praleidusius alytiškius jau galima laikyti senbuviais. Jie pakviečia pasisvečiuoti savo namuose ir atvirai kalba apie tai, ką jiems teko patirti ir su kokiomis viltimis gyvena.
Jaukus britiško stiliaus gerai įrengtas dviejų aukštų namas su mansarda Vakarų Londone, du balti naujutėliai automobiliai „Mercedes-Benz“ garaže.
E.Grižibauskienės nuotr.
Kokių 6 arų uždaras kiemelis su pievele ir lauko židiniu. Tokį gyvenimą susikūrę Daiva ir Gintas dabar su nerimu stebi naujojo britų premjero Boriso Johnsono veiksmus ir kalbas.
„Šis žmogus yra neprognozuojamas. Ne veltui jis vadinamas Europos Trumpu. Aš nesutikau nė vieno žmogaus, kuris sakytų, kad Didžiajai Britanijai reikalingas „Brexit“.
Nebent tokiems kaip šiems už tvoros gyvenantiems pensininkams britams, kurie mažai kur išeina, atsitvėrę aukšta tvora ir svajoja apie karalienės Viktorijos laikus. Darbingi žmonės nepritaria nei kietam, nei švelniam „Brexit“, – savo nuomonės neslėpė Gintas.
Susiję straipsniai
Nors Ginto ir Daivos šeima ir Jungtinei Karalystei išstojus iš ES turės visas galimybes likti Londone, pora rimtai svarsto apie ateitį ir kuria įvairius planus.
„Kai įsisiūbavo kalbos apie „Brexit“, iškart pasikeitė britų požiūris į mus.
Niekas to atvirai nesako, bet iš elgesio galima suprasti. Maždaug, ką jūs čia veikiate, važiuokite namo“, – sakė komunalinių paslaugų įmonėje dirbantis Gintas.
Jau buvo sugrįžę namo
Šeima rimtai svarsto apie grįžimą į Lietuvą: dairosi, kokie namai Lietuvoje parduodami, šnekasi apie tai, kokios veiklos galėtų imtis. Tačiau nuo sugrįžimo į Lietuvą juos atbaido skaudoka patirtis.
„Lietuvos ryto“ kalbinta pora kartą jau buvo iš emigracijos grįžusi į Lietuvą. Tada, kai sūnui atėjo metas eiti į mokyklą, jie nusipirko butą gimtajame Alytuje.
Daiva pradėjo dirbti kavinėje, Gintas – Ekskomisarų biure. Atlyginimai nelepino, tačiau jaunai šeimai labai norėjosi, kad sūnus lankytų lietuvišką mokyklą. Juolab kad ir seneliai gyveno šalia.
Bet emigracijoje paragavę kitokių pinigų ir pamatę kitokį darbdavių požiūrį jie greitai atsikando gyvenimo gimtinėje malonumų.
„Nuoskaudos kapsėjo viena po kitos. Ir dėl mažų algų, ir dėl darbdavių požiūrio.
Paskutinis lašas buvo, kai atėjau apsipirkti į parduotuvę. Tą dieną į mano kortelę turėjo įkristi atlyginimas.
Prisikroviau prekių, atėjau prie kasos, norėjau susimokėti, o sąskaita – tuščia. Tokio dalyko Londone mums niekada neteko patirti. Visada norėjau gyventi oriai, todėl su šeima priėmėme sprendimą išvykti“, – apie Lietuvoje praleistus beveik metus atviravo Gintas.
Mažai kas pasikeitė
Šiais metais Daiva su sūnumi buvo grįžusi aplankyti tėvų. Oro uoste vaikinui buvo įteiktas šaukimas į kariuomenę ir pagrasinta, kad, kol neatliks karinės prievolės, jam nebus leista išskristi į Angliją.
„Migracijos departamente su mumis bendravo mandagiai, viską paaiškino. Bet štai Alytaus karo prievolės skyriuje elgėsi kaip su paskutiniais niekšais, apšaukė – esate Lietuvos piliečiai, tačiau atsisakote vykdyti pareigą.
Ar buvo sunku mus informuoti, laišką ar šaukimą atsiųsti? Nei mes tais šauktinių sąrašais domėjomės, nei ką.
Dabar gaudo vaikinus oro uostuose“, – piktinosi neseniai į nemalonią situaciją patekusi Daiva.
Ją papiktino Lietuvos valdininkai, kurie užsipuolė sūnų, kuris rašydamas nepadėjo taško ant ė: „Užsipuolė mus, kad neišmokėme vaiko lietuviškai rašyti. Na, seniai nededame čia tų taškų.“
Pasak sutuoktinių, tai tik vienas pavyzdžių, kad Lietuvoje mažai kas pasikeitė, kad vis dar trūksta pagarbos žmogui.
Lietuvoje – daug pykčio
Tiek Daiva su Gintu, tiek vėliau kalbinta grožio salono administratorė Rūta, tiek lietuviškų maisto prekių parduotuvės „Alminta“ savininkė Alina Melešienė akcentavo dar vieną nuo gimtinės juos atgrasančią priežastį.
„Lietuvoje žmonės vis dar labai pikti. Grįžusi bijau užeiti į prekybos centrus. Jie pilni prekių, išblizginti, tvarkingesni nei čia, Londone, bet kasininkės tokiu žvilgsniu nutvilkdo, kad norisi kuo greičiau iš ten lėkti“, – sakė septynerius metus Londone dirbanti Rūta.
Moteris teigė net nesvarstanti apie grįžimą iš emigracijos. O jei dėl „Brexit“ sukeltų nepatogumų tektų rinktis, ji vyktų į kitą šalį – gal Graikiją, Ispaniją ar Italiją.
„Daugiau nebenoriu gyventi Lietuvoje. Čia gyvenant nereikia sukti galvos, iš kur rytoj paimsiu pinigų, kuo maitinsiu šeimą.
Žinau, kad savaitės pabaigoje gausiu garantuotą sumą. Uždarau darbo duris ir einu pasišvilpaudama.
Lietuvoje turėjau neblogą darbą, pareigas, tačiau kiekvieną vakarą guldavau su mintimi, kaip ištverti iki kito atlyginimo. Nenoriu tų laikų net prisiminti“, – kalbėjo viename Vakarų Londono grožio salonų dirbanti moteris.
E.Grižibauskienės nuotr.
Daugėja norinčių grįžti
Lietuviškų maisto prekių parduotuvėje „Alminta“ besisukiojanti jos savininkė Alina taip pat tikino, kad nemato ateities Lietuvoje: „Gimtinę palikau anksti, dar iki įstojimo į ES.
Čia pradėjau nuo paprastų darbų. Dirbau ir valytoja, ir kambarine. O apie 2007-uosius su vyru Mindaugu nutarėme atidaryti parduotuvę.“
Dabar antrą vaiką auginanti moteris į parduotuvę užbėga rečiau, bet turinti kam patikėti darbus. Septynias darbuotojas įdarbinusi moteris džiaugėsi, kad jos vertina darbą.
„Kad ir koks būtų priimtas sprendimas dėl Jungtinės Karalystės ateities, mes iš čia niekur vykti nesiruošiame. Gerai įsikūrėme, turime namus, dvi parduotuves. Vyras dar užsiima ir statybų verslu“, – apie sėkmingą gyvenimą emigracijoje kalbėjo moteris.
Verslininkės patirties Lietuvoje ji neketina pritaikyti: „Gerai žinau, ką reiškia kalbėtis su valdininkais Lietuvoje. Tu ten turi tiek sutikimų gauti, tiek popierių pristatyti, tiek kalnų nuversti, kad bet koks noras imtis verslo praeina.“
Pasak jos, apie sugrįžimą į Lietuvą ji pagalvotų tik tuomet, jei žinotų, kad ten tokios pat geros sąlygos gyventi ir plėtoti verslą kaip Londone: „Bet jei Lietuvoje būtų buvę galima normaliai gyventi ir dirbti, turbūt nė vienas nebūtume išvažiavęs.“
Tačiau ji neslėpė, kad parduotuvėje, kur didžioji dalis pirkėjų yra iš Lietuvos, jau kur kas dažniau išgirsta apie tautiečių norą grįžti į Lietuvą: „Daug metų dirbame ir tik pastaruoju metu girdime tiek daug kalbų apie grįžimą. Daug pirkėjų pažįstame, pasikalbame – tikrai nemažai išvažiuoja ar ketina tai padaryti.“
Štai ir jos darbuotojos pakėlė sparnus: viena mergina išvažiavo dirbti į Norvegiją, kita grįžo į Lietuvą.
„Svaras nuvertėjo, o nekilnojamasis turtas pabrango. Daugeliui, kurie svajojo įsitvirtinti, nebeužtenka pajamų būstui įsigyti. Ir dėl ateities jokio aiškumo.
„Brexit“ įtaka juntama ir mūsų versle. Nuvertėjus svarui turėjome branginti prekes. Jos pabrango minimaliai – mums svarbu išsaugoti pirkėjus“, – pasakojo lietuviškų prekių parduotuvės Londone savininkė.
Verslą perkels į Ispaniją
Rytinėje Londono dalyje, vos keli šimtai metrų nuo lietuvių Šv.Kazimiero bažnyčios esančioje parduotuvėje „Tbilisi“, irgi gausu lietuviškų prekių.
Kartu su gruzinu verslo partneriu jau 20 metų čia dirbanti klaipėdietė Olga teigia nesiskundžianti pirkėjų stoka.
Trumpo mūsų pokalbio metu čia užsuko dešimtys lietuvių. Daugiausia jie rinkosi lietuvišką mišrainę, šaltieną, duoną, sūrelių. Iš gėrimų – lietuvišką alų ir gruzinišką vyną.
Parduotuvės bendraturtė prisipažino netrukus ketinanti savo verslą perkelti į Ispaniją. Ji tikino, jog svarbiausia priežastis – ne britų užmojis išstoti iš ES, bet tai, kad ten gyvenanti jos duktė.
Tęsinį skaitykite pirmadienį