Obuoliai lyginami ne su riešutais
Pasigirdo netikėtų pasisakymų, esą šiandien pienininkyste Lietuvoje gali užsiimti „tik visiškas kvailys“ ir net tokios netiesos, neva stambiausi šalies ūkiai „netraukia“ iki vidutinės europinės supirkimo kainos už pieną.
Vienos iš didžiausių šalyje žemės ūkio bendrovių, kuri prieš keletą mėnesių į naują karvių fermą investavo 4 mln. eurų, vadovas ryžosi net leptelėti, esą jo didžiulis ūkis už pieno litrą gauna vos 25 centus.
Šie teiginiai, švelniai tariant, prasilenkia su tiesa.
Akivaizdu, kad stambieji ūkininkai viešumoje nurodo ne realią gaunamą kainą, o tik bazinių rodiklių pieno įkainį. Nes priešingu atveju visi pamatytų, kad jiems už pieną jau seniai mokama neretai net europinį vidurkį viršijanti kaina.
Už pieną Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, atsiskaitoma bazinių rodiklių pieno įkainiui taikant koeficientą už natūralaus riebumo ir baltymingumo pieno rodiklius. Kitaip tariant, mokama už natūralų pieną, o ne pagal teorinį bazinį įkainį.
Ir, lyginant lietuviškas pieno kainas su europinėmis, reikia obuolius lyginti su obuoliais, o ne su riešutais. Nebepainiojant natūralaus ir bazinio pieno kainų. Ir, žinoma, skaičiuojant kilogramais, o ne litrais.
Lietuvoje – europinė kaina už pieną
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvos pieno perdirbimo įmonės už natūralų pieną stambiesiems pieno ūkiams 2019 metų sausio-liepos mėnesiais vidutiniškai mokėjo 32,7 centus už kilogramą.
Ministerijos interneto svetainėje skelbiamais duomenimis, pagal septynių mėnesių vidurkį kai kurios Lietuvos perdirbimo įmonės stambiesiems ūkiams mokėjo netgi daugiau už ES vidurkį.
Portalo milkprices.nl duomenimis, stambiesiems pieno gamintojams didžiosios Europos Sąjungos pieninės už pieną (4,2 proc. riebumo ir 3,4 proc. baltymingumo) per šių metų septynis mėnesius mokėjo vidutiniškai 33,4 centus kilogramą.
Stambiaisiais žaliavos tiekėjais Lietuvoje, kaip ir visoje ES, laikomi tie, kurie parduoda daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį arba 500 tonų per metus.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šių metų pirmą pusmetį pieno perdirbėjai tiesiogiai iš stambiųjų pieno gamintojų supirko 65 proc. viso parduoto pieno rinkoje, kai 2015 metais ši proporcija sudarė tik apie 40 proc.
Tačiau apie trečdalį viso žalio pieno perdirbėjai priversti supirkti iš tarpininkų, surenkančių pieną iš smulkiųjų gamintojų. Ir tik maždaug dešimtadalį pieno rinkoje perdirbimo įmonės superka tiesiogiai iš smulkiųjų ūkių.
Gaminti pieną apsimoka. Kokybišką pieną
Kad gaminti kokybišką pieną ir investuoti į plėtrą apsimoka, liudija tradiciniai geriausių šalies pienininkų įvertinimai ir įsivertinimai.
Spalį vykusioje kasmetinėje šventėje „Pienės 2019“ žemės ūkio ministras Andrius Palionis pasidžiaugė nominantais, kurių pavyzdžiai rodantys, kad efektyvus, kaštus skaičiuojantis ūkis gali įgyvendinti plėtros projektus ir konkuruoti su pasaulio pienininkystės ūkiais.
2018 m. daugiausia pieno (12 617 t) pardavė Pasvalio rajono žemės ūkio bendrovė „Vaškai“, į antrąją vietą nustumdami pernykščius laureatus – Marijampolės rajono Padovinio žemės ūkio bendrovę (pardavusią 11 982 t pieno).
Pirmąją vietą pagal efektyvumą bendrovių tarpe užėmė Akmenės rajone įsikūrusi Papilės žemės ūkio bendrovė, iš karvės melžusi 12 579 kg. Ji savo pernykštį rezultatą pagerino 614 kg.
Net penki pieno gamintojai patenka ir tarp didžiausiųjų, ir tarp efektyviausiųjų, tai – Griškabūdžio, Padovinio, Lytagros, Lukšių žemės ūkio bendrovės ir Aristavos ūkis.
„Jūs visi esate puikūs pavyzdžiai, kaip galima sėkmingai ir efektyviai dirbti“, – apdovanodamas laimėtojus sakė ministras A. Palionis.
