Priežastis paprasta – Lietuvoje, kad ir kaip būtų keista, jiems darbo nebėra. O iš valdžios varpinės paguodžiančių žinių kol kas sulaukti neįmanoma.
Skylės verslo žemėlapyje
Neseniai Rimvydas Gradauskas, asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos pirmininkas, kreipėsi raštu į Susisiekimo ministeriją ir paprašė pagalbos.
Mat nuo pat 2009 m. krizės kelių priežiūros ir plėtros finansavimas buvo drastiškai sumažintas (nuo 80 proc. degalų akcizo dalies kelių reikmėms iki 48 proc.). Ir tai tęsiasi iki šiol.
Tarsi to būtų negana, 2016–2018 metais Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) dėl įvairiausių biurokratinių vilkinimų nepanaudoja nuo 30 iki 80 mln. eurų kasmet, o tokia padėtis tiesiog sustingdė kelių tiesimo rinką.
Ankstesnės Susisiekimo ministerijos vadovybės „ūkininkavimo“ rezultatai akivaizdūs – dėl darbų stokos susisiekimo infrastruktūros sektoriuje skelbiami įmonių bankrotai ar pradedamos šių bendrovių restruktūrizavimo procedūros.
Vien šįmet bankrotas paskelbtas įmonėms „Sostinės gatvės“, „Šilutės automobilių keliai“, restruktūrizuojami „Žemaitijos keliai“ ir „Šiaulių plentas“.
Beveik visos kelių tiesimo ir remonto įmonės praėjusius metus baigė su nuostoliais. Darbuotojų skaičius minėtame sektoriuje per kelerius metus sumažėjo vos ne perpus – nuo 9 tūkst. iki 5,5 tūkst. žmonių.
Įmonės dėl finansinių sunkumų nebemoka pelno mokesčių, o atleisdamos darbuotojus – dar ir pajamų mokesčių.
Keistas užsakovo elgesys
Pagrindine visų šių negerovių priežastimi R.Gradauskas įvardijo darbų stoką, kurios priežastis yra drastiškas užsakovo – LAKD – elgesys.
LAKD kaip užsakovas pastaraisiais metais vadovaujasi keista nuostata: geriau nieko nedarysiu, negu sutiksiu su rangovo siūloma kaina. Todėl galimiems rangovams nekvalifikuotai parengiama konkursinė medžiaga, kartais konkursai tiesiog ir neįvyksta.
Tie, kurie įvyksta, dažnai apauga tokiomis griežtomis sankcijomis, kad kelininkai jau suprato, jog geriau jau visai nedirbti Lietuvoje, nei pasirašyti tokias jiems primetamas sutartis.
Mat visos galimos rizikos, kylančios atliekant kelių tiesimo ar jų tvarkymo darbus, siekiant išvengti valdiškų institucijų atsakomybės, numatomos tik rangovams.
Todėl nieko nuostabaus, kad kai kurios kelininkų įmonės keliasi į užsienio rinkas, kur užsakovas rangovą laiko lygiaverčiu partneriu.
Klesti tik valstybės įmonė
R.Gradauskas savo laiške ministerijai paminėjo ir dar vieną skausmingą kelių infrastruktūros sektoriui problemą – valstybės valdomos įmonės „Kelių priežiūra“ veiklą.
Mat ši bendrovė iš valstybės be jokių konkursų kasmet gauna net 80 mln. eurų valstybinių kelių priežiūrai.
Tokiomis milžiniškomis dotacijomis (o jų niekaip kitaip nepavadinsi) remiama įmonė be jokios konkurencijos tvarkosi kelių tiesimo rinkoje.
O juk dar prieš dvejus metus asociacija „Lietuvos keliai“ kartu su teisininkais kreipėsi į ES institucijas – ir dėl vadinamojo kryžminio finansavimo, ir dėl valstybės atsakomybės administruojant šią rinką.
Asociacijos nuomone, būtina nedelsiant uždrausti, kol dar nėra liberalizuota kelių priežiūros rinka Lietuvoje, įmonei „Kelių priežiūra“ dalyvauti kelių tiesimo rinkos konkursuose, nes tokiu būdu akivaizdžiai iškraipoma konkurencija.
Tačiau bylą nagrinėjantys Briuselio pareigūnai stebėjosi ir mano, kad šie klausimai turi ir gali būti sprendžiami Lietuvoje. Tai kelininkams kelia šypsnį – kaip galima spręsti, jei trejetą metų ankstesnė Susisiekimo ministerijos valdžia visus opius klausimus vilkino ir net nenorėjo išklausyti.
Iškeltas ir kitas klausimas – ar kelininkai tikrai nori, kad Lietuvai būtų pritaikytos sankcijos dėl kryžminio kelių sektoriaus finansavimo, ar kad tokia praktika būtų nutraukta. Asociacijos „Lietuvos keliai“ nuomone, į tokį klausimą turėtų atsakyti Susisiekimo ministerija.
Konkretumo – kone jokio
Ką į kelininkų pagalbos šauksmą atsakė ministerija?
Trumpame jos atsakyme, išlaikant visus biurokratinio susirašinėjimo žanro reikalavimus, mirgėte mirga žodžiai „inicijuoti“, „numatyti“, „siekti“ ir panašūs.
O kuo konkrečiai gali padėti sava ministerija saviems kelininkams? Konkretumo – labai mažai, pavyzdžiui, žadama LAKD pertvarkyti į valstybės įmonę.
Kad ji galėtų tarptautinėse rinkose lengviau pasiskolinti pinigų investiciniams projektams įgyvendinti. Tai mažų mažiausiai keista, nes tuo pat metu LAKD jau keletą metų paeiliui nesugeba panaudoti valstybės skiriamų lėšų.
Tik kada tai įvyks, dar nežinia. Gali būti, kad per tą laiką jau nebe pusė, o dauguma mūsų kelininkų įmonėse dirbančių žmonių bus atleisti. Arba sėkmingai darbuosis kad ir protingai ūkininkaujančioje kaimyninėje Lenkijoje ar Švedijoje.
O dėl pateikto skundo į Briuselį, tai ministerija pranešė esanti su juo... susipažinusi. Ką čia bepridursi: valstybės institucija, kurios tikslas turėtų būti skatinti ir palaikyti savo valstybės verslą, abejingai žiūri, kaip jis palieka šalį dėl nepakeliamų sąlygų.
Tik kas tuomet taisys mūsų kelius? Be abejo, ministerija ir į tai turės ne mažiau filosofinį atsakymą, tačiau mūsų keliais važinėjantiems vairuotojams nuo to bus nė kiek ne lengviau.
Studentų liko tik saujelė
Kaip pasakojo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius partneris dr. Virgaudas Puodžiukas, dar viena sektoriaus bėda – specialistų rengimas. Anksčiau kelių ir miestų inžinerijos specialybė buvo prestižinė VGTU, pavyzdžiui, 2008 m. ją pasirinko 171 abiturientas, tačiau po 2009 m. krizės drastiškai sumažinus finansavimą keliams 2010 m. sulaukta 97, 2015 m. – 46, o šįmet yra tik 15 pirmakursių.
Mat nuolat keičiant taisykles ir vykdant neracionalią viešųjų pirkimų politiką, kai viską lemia mažiausia kaina, blogėja atliekamų darbų kokybė, nutrūko inovacijų paieška.
Todėl išsilavinę specialistai tapo nebereikalingi, tik ieškoma, kas už mažesnę kainą padarytų daugiau.
Profesorius ypač neigiamai vertino neapgalvotą ir mėgėjišką kelių priežiūros įmonių reformą. Panaikinus regioninius padalinius, dalis jų funkcijų ir etatų buvo perkelta į Vilnių. Užtat dirbančių Lietuvos automobilių kelių direkcijoje skaičius išaugo nuo 120 iki 230 darbuotojų.
Tuo pat metu labai sumažėjo išsilavinusių inžinierių poreikis rajonuose ir Lietuvos regionų centruose. Čia patyrę ir kvalifikuoti darbuotojai neteko darbo.
Todėl nieko nuostabaus, kad moksleiviai, stebėdami nepavydėtiną tokių profesijų atstovų likimą ir žiniasklaidoje nuolat girdėdami apie kelių ir geležinkelių specialistų neva vykdomus nusikaltimus, nebenori sieti ateities su šiuo sektoriumi.
Švedai mielai samdo
„Pernai į VGTU Kelių katedrą kreipėsi Švedijos projektuotojai, prašydami parengti 60 kelių projektavimo specialistų, gerai mokančių anglų kalbą ir išmanančių 3D (4D) projektavimo technologijas.
Matydami geriausių specialistų emigraciją mes džiaugiamės VGTU parengtų bakalaurų ir magistrų įvertinimu. Tačiau skaudu, kad jie nelieka Lietuvoje, nes jiems čia tiesiog nepasiūlomas kvalifikaciją atitinkantis darbas“, – apmaudą liejo profesorius V.Puodžiukas.
Anot jo, kokia nauda iš to, kad mes už savo mokesčių mokėtojų pinigus parengsime dešimtis specialistų užsienio rinkoms? „Šios profesijos prestižą atgaivinti ne tik įmanoma, bet ir būtina“, – įsitikinęs profesorius.
Tačiau sumažinus finansavimą, prastai organizuojant viešuosius pirkimus smuko šio sektoriaus įmonių pajamos, anksčiau pelningai dirbusios įmonės patyrė nuostolių ir ėmė atleidinėti darbuotojus. Blogiausia, kad keletą metų užsitęsęs „laikinumas“ tapo nuolatinis.
„Be to, pastaruoju metu kelių priežiūros sektoriuje imtos proteguoti valstybinės įmonės. Ką reiškia vien tai, kad valstybinius kelius prižiūrėti be jokio konkurso nutarta patikėti valstybės valdomai „Kelių priežiūrai“.
Tad dėl netikusių reformų, negebėjimo administruoti valstybės skiriamų lėšų, stringant finansavimui, dėl nepatenkinamai organizuojamų darbų rangos konkursų mūsų kelių būklė tik prastėja“, – tvirtino V.Puodžiukas.
Tiesiog įdomu: nejau įvardytų mūsų kelių problemų nemato Susisiekimo ministerija?
