Bronius Miežutavičius. Ar noras susigrąžinti 16 mln. eurų nenuskandins vandentvarkos?

Iki šiol dauguma iš 2 tūkst. šalies kaimų bei gyvenviečių neturi kokybiško geriamo vandens, o nuotekos nevalomos. Vargu, ar situacija pasikeis, jei teismai pripažins, kad vandentvarkos įmonės Aplinkos ministerijai turės grąžinti 16 mln. eurų paramos. Ši suma sudaro daugiau nei 9 proc. visų Lietuvos vandentvarkos bendrovių pajamų arba net 10 procentų visų patiriamų sąnaudų, kurias gyventojai sumoka už geriamo vandens tiekimą ir nuotekų išvalymą.

B.Miežutavičius: „Investavome ne tiek, kiek reikia, ir ne ten, kur reikia“.
B.Miežutavičius: „Investavome ne tiek, kiek reikia, ir ne ten, kur reikia“.
Daugiau nuotraukų (1)

Bronius Miežutavičius

Dec 15, 2019, 5:22 PM

Baudų istorija gan paprasta. Prieš porą metų tuometinis Aplinkos ministras Kęstutis Navickas vandentvarkos įmones įpareigojo grąžinti ministerijai dalį paramos vandens tiekimo ir nuotekų tinklams tiesti, nes prie tinklų prisijungė mažiau gyventojų, nei buvo planuota.

Tada nuspęsta išieškoti 16 mln. eurų baudų iš 19 vandentvarkos, 2 komunalinių paslaugų įmonių bei 3 savivaldybių. Bendra suma – 16 mln. eurų. Tokia drastiška suma – būtų atsirūgusi. Įmonės privalėtų kelti tarifus, o kiekvienas paprastas gautų išsipūtusias sąskaitas už vandenį. Šiuos sprendimus pulta ginčyti. „Kauno vandenys“ pagaliau bylą laimėjo.

Retorinis klausimas toks – kodėl nutiesus visus tinklus prie jų neprisijungė visi tokią galimybę turintys žmonės? Atsakymas paprastas – parama nebuvo skirta tinklų tiesimui gyventojų sklypuose, o teisės aktai tuo metu neįpareigojo gyventojų prisijungti prie tinklų, nors tinklai ir atvesti iki jo sklypo ribos. Todėl vandentvarkos įmonės ir nekaltos, kad nebuvo jungiamasi.

Pati Aplinkos ministerija ne kartą viešai tvirtino – gyventojai neturi būti verčiami jungtis prie paramos lėšomis įrengtų tinklų. Europos Komisijai pradėjus Nuotekų direktyvos pažeidimo procedūrą, Aplinkos ministerija pradėjo nuomonę keisti. Ir tik šių metų gegužę gyventojai įpareigoti jungtis prie tinklų.

Vandens tiekėjai tikisi, kad teismai ir kitose bylose dėl minėtų buvusio ministro K. Navicko įsakymų laikysis šio precedento ir apribos galimybę nepagrįstai didinti šalto vandens ir nuotekų tvarkymo kainoms ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose bei rajonuose.

Teismas tai pat akcentavo – valstybės institucijos geriau nei projektų vykdytojai privalo suprasti, kad projekto vykdymas gali būti apsunkintas emigracija, artėjančia ekonomine krize bei netobulu įstatyminiu reguliavimu.

Kiek tolėliau nuo Vilniaus ar Kauno situacija panaši. Dabar Lietuvoje prie centralizuotų vandentiekio tinklų prijungta apie 82 proc. šalies vartotojų, o prie nuotekų centralizuotų tinklų – 74 proc. visų gyventojų.

Maždaug tokiais pat skaičiais šioje srityje gali pasigirti estai bei latviai. Tiesa, prieš gerą dešimtmetį Lietuva vienintelė iš minėtos trijulės buvo išsikėlusi itin ambicingą tikslą – iki 2015 m. prie centralizuotų vandentiekio bei nuotekų tinklų prijungti net 95 proc. visų respublikos gyventojų. Ir tai dar 2006 m. buvo įtvirtinta Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu. Už sunkiai pasiekiamą itin aukštą kartelę galime gauti per kepurę iš Europos Sąjungos.

Kas yra blogiausia šiuose dumblinuose vandenyse, kad mes investavome ne tiek, kiek reikia, ir ne ten, kur reikia. Tinklų plėtrai reikalingas lėšas išblaškėme po kaimus, neretai teturinčius vos 50 gyventojų. Deja, tokia buvo valstybės politika, nors ES direktyvos aiškiai skelbė, kad pirmiausia reikia tiesti komunikacijas į gyvenvietes, turinčias bent jau 2 tūkstančius gyventojų.

Tad nieko nuostabaus, kad geriau šioje srityje besitvarkantys kaimynai mus gerokai aplenkė. Štai estai, turėdami vos 1,3 mln. gyventojų, per 15 pastarųjų metų į vandentvarkos sektorių investavo 1,1 mlrd. eurų. Latviai, turėdami 1,9 mln. gyventojų, investavo daugmaž tiek pat. Tiek pat investavome ir mes, tačiau turėdami beveik 3 mln. tautiečių. Statistika paprasta: kažkodėl mes „sugebėjome“, skaičiuojant vienam gyventojui, investuoti 2,2 karto mažiau nei estai ir 1,5 karto mažiau nei latviai.

Išvados nelinksmos – į kaimų vandentiekių atstatymą mes investavome nepakankamai. Investicijų nutiesti ir rekonstruoti kaimo vandentiekius, pastatyti nuotekų valyklas reikia tiek pat kiek investavome iki šiol – apie 1,1 mlrd. eurų. Ir iš kur juos paimti, nepakėlus paslaugų kainų ir nesukėlus vartotojų nepasitenkinimo?

O Lietuvoje dar liko per 2000 kaimų, kurių vandens tiekimo įrenginius ir tinklus reikia atstatyti ir, kas svarbiausia, nustoti teršti gamtą – surinkti ir išvalyti nuotekas pastačius nuotekų valymo įrenginius.

Bronius Miežutavičius yra Lietuvos vandentvarkos asociacijos prezidentas

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.