Tėvynės ilgesys, „brexit“, norvegų kalbos mokymosi būtinybė, lauktuvės ir netgi silkė. Apie visai tai lrytas.lt pasikalbėjo su lietuviais, parskridusiais švęsti Kalėdų ir Naujųjų pas artimuosius Lietuvoje.
„Brexit“ negąsdina: turi namą ir darbo
„Kalėdos – šeimos šventė. Net neįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip. Pernai šventėme Anglijoje, bet atsiskraidinome tėvus. Šiemet parvykstame namo. Kalėdos be šeimos – ne Kalėdos“, – Vilniaus oro uoste aiškino iš Londono sugrįžę Goda ir Gintautas.
„Kas bus paruošta, tas tiks“, – šypsojosi Gintautas, paklaustas apie patiekalus, kurie laukia tėvų namuose Molėtuose.
Jungtinėje Karalystėje jiedu gyvena daugiau nei 10 metų. Gintautas dirba telekomunikacijų bendrovėje, Goda – prekybos srityje. Pora Londone yra įsigijusi namą, tačiau patikino, kad tai nereiškia, kad jiedu niekada negrįšiantys į Lietuvą. Galbūt labiausiai kol kas stabdo per menki atlyginimai tėvynėje.
„Dėl „Brexit“ mums galvos neskauda. Turime namą, gavome patvirtinimą dėl statuso. Darbuotojų ten reikia, dalis gerų specialistų išsilakstė“, – vardijo argumentus Gintautas.
„Bet vis tiek esame svečiai ten, nors ir gyvename nuolat. Jei reikės dėl kokių nors priežasčių parvažiuoti namo, grįšime. Ir širdies dėl to neskaudėtų, mat mūsų šalis yra čia, Lietuvoje“, – pridūrė Goda.
„Galima pasitaupyti ten, įsigyti kažką čia, kad nereikėtų jokių paskolų“, – tokį užmojį toliau dėliojo Gintautas.
Jis pabrėžė, kad gyvenimas Lietuvoje ir Anglijoje yra kitoks.
„Ten dirbi, dirbi ir dirbi, nelabai kas iš vakaro po darbo lieka. O čia diena ilgesnė, net į Vilnių iš Molėtų nuvažiavęs, tarkim, pas gydytojus, kitų reikalų susitvarkyti, grįžti ir atrodo: kiek dar daug dienos liko“, – šypsojosi vyras.
Apsiperka Lietuvoje
Pora pasakojo, kad Lietuvoje įsigyja ir daiktų, ir paslaugų. Tarkim, eina pas gydytojus.
„Saugiau jaučiuosi čia, juk eini pas rekomenduotą gydytoją, pas kurį namiškiai vaikšto. O ir viskas greičiau užtrunka, susimoki už tai, bet gauni ko nori“, – sakė moteris.
Londonietė Goda sakė dovanų namiškiams priperkanti Londone, bet parvykusi į Lietuvą taip pat daug ko prisiperka ir vežasi į namais tapusią Angliją.
„Man čia net prekės kitokios atrodo, tad išleidžiame nemažai“, – sakė ji.
Pora visuomet į Londoną iš Lietuvos parsiveža, tarkim, lietuviškos duonos.
Gintautas suskaičiavo, kad praėjusį kartą Lietuvoje per savaitę piniginė patuštėjo 700 svarų.
Šįkart jiedu švęs sodyboje – ten susirinks visa giminė.
Londone įgyvendino savo svajonę tapti mokytoja
„Silkė ir duona“, – sakydama, apie ką svajoja Kalėdų išvakarėse, šypsojosi trylika metų Londone gyvenanti Jurgita, kai nusileidus lėktuvui iš Londono Vilniaus oro uoste dairėsi artimųjų.
Ji patikino visuomet per Kalėdas parvykstanti į Lietuvą, mat svečioje šalyje nejusti švenčių dvasios.
„Čia justi Kalėdos. O ir mama su broliu čia“, – sakė praeityje panevėžietė, vėliau studijavusi Vilniuje, o dabar jau Londone vidurinėje mokykloje gamtos mokslų mokytoja dirbanti lietuvė.
Kad taptų mokytoja Londone, jai nepakako lietuviško biologijos studijų diplomo. Teko dar metus mokytis pedagogikos, o dar po metų ji tikisi gauti ir pedagogo licenciją.
Ilgus metus, kol dar tik svajojo apie kelią į pedagogo profesiją, Londone ji dirbo aviacijos saugumo srityje. Bet visuomet svajojo grįžti prie biologijos
Jurgita grįžo su lagaminu, pilnu dovanų.
„Lietuviai svetur mano, kad turi grįžti pilnu lagaminu. Mėginu tai pakeisti, bet man nelabai išeina“, – šypsojosi moteris, stumdama bagažą.
Iš Londono – į Kelmę
Osle gyvenantys Saulė ir Aurelijus iš oro uosto Vilniuje išsyk vyko į Kelmę – ten poros laukė jų tėvai.
„Su šeima švęsime, labai visų pasiilgstame, retai juk grįžtame. Traukia čia“, – šypsojosi Aurelijus.
Jis patikino, kad Norvegija – laikina stotelė jo gyvenime, nors ten ir gyvena jau penkerius metus. Jo mergina Saulė Osle gyvena trejus metus.
„Patriotas“, – šypsojosi Saulė žvelgdama į Aurelijų ir neslėpė, kad jai nebūtų taip svarbu parvykti į Kelmę, jei sulauktų artimųjų Norvegijoje.
„Išvažiavau po mokyklos, nes nebuvau apsisprendusi, ką studijuoti. Nenorėjau leisti tėvų pinigų, tad išvykau užsidirbti mokslams. Taip treji metai ten jau ir gyvenu. Dabar manau, kad gal jau per vėlu man studijuoti“, – svarstė 22 metų mergina.
Aurelijus Osle dirba surinkdamas virtuvės įrangą, Saulė – valytoja.
Kai parsiranda į Lietuvą ne per šventes, susiplanuoja daug darbų – ir dokumentus tvarkosi, ir pas gydytojus skuba. Saulė neslėpė, kad Norvegijoje medikų paslaugos labai brangios.
Tačiau šįkart visas jų laikas ir dėmesys teks artimiesiems, juk šventės.
„Mano širdis – Lietuvoje“
38 metų jonavietis Olegas Gamajunovas vos porą mėnesių per metus praleidžia Lietuvoje. Pastarąjį kartą dirbti statybose Osle jis išvyko gegužę – nuo tada ir nesilankė gimtinėje, tad Vilniaus oro uoste nestygo vietoje norėdamas kuo greičiau parsirasti pas artimuosius.
Į Norvegiją uždarbiauti jis važiuoja jau septynerius metus, tiesa, pastarąjį kartą į šią šalį išvyko jau ne per lietuvius įdarbintojus, jonavietis įsidarbino norvegų įmonėje. Olegas tikisi šįkart tapsiąs nuolatiniu darbininku.
„Važinėjau tiek metų po komandiruotes Skandinavijos šalyse. Jau atsibodo vis važinėti, norėčiau pastovumo. Bet visiškai įsikurti Norvegijoje nenorėčiau. Mano širdis – Lietuvoje“, – sakė vyras.
Jonavoje Olegas ne tik sės prie šventinio stalo, dar turės suskubti ir į mokesčių inspekciją, pasitikrinti sveikatos.
Meilės emigrantė Norvegijoje turi tikslą
Pas vaikus skubėjo ir iš Norvegijos parvykusi Lina.
Meiles emigrante save pavadinusi kaunietė Osle gyvena vos metus ir didžiąją laiko dalį skiria norvegų kalbos mokymuisi. Moteris užsimojusi įgyvendinti savo planą – pradėti dirbti pagal specialybę. Ji – sveikatos psichologė.
„Man reikia labai gerai išmokti kalbą. Tad džiaugiuosi turinti galimybę kol kas nedirbti, gyvename iš vyro uždarbio“, – sakė Lina.
Vyras Norvegijoje gyvena 15 metų, jųdviejų vestuvės įvyko ne taip ir seniai.
Lina pasakojo, kad į Norvegiją vasaromis užsidirbti išvykdavo ir jos sūnus.
„Ir mašinos, ir kitų dalykų jauni žmonės nori. Dabar sūnus sėkmingai mokosi kolegijoje – studijuoja informacines technologijas. O dukra jau baigė studijas ir dirba interjero dizainere.
Mūsų buitis Lietuvoje buvo gera. Aš esu labiau meilės emigrantė“, – pasakojo moteris.
Žvelgdama į lietuvius, gyvenančius Norvegijoje, ji įsitikino, kad svetimas kraštas nepasiglemžia jų meilės gimtinei.
„Jei esi lietuvis, patriotiškumas niekur nedings. Bendrauju su Oslo lietuvių bendruomene. Tad matau, kad jaunos šeimos ten lieka ir per šventes, pas juos tėvai atskrenda, o pas vyresnius lietuvius Norvegijoje suskrenda vaikai iš kitų pasaulio šalių. Tačiau jų šventės vis tiek būna lietuviškos“, – kalbėjo moteris.
Jis sakė, kad Norvegijoje žmonės gali užsidirbti ir vis labiau supranta, kad būtinai reikia mokėti vietos kalbą, jei nori integruotis.
„Ir mano vyras, dirbantis statybų sektoriuje, jos mokėsi, nes taip sulauki didesnių galimybių.
Žinoma, kartais atvykusieji labai taupo pinigus, gyvena 5 kvadratinių metrų kambarėlyje, nors ir už jį moka didelius pinigus. Bet jie taupo žinodami, kad tai daro dėl grįžimo į Lietuvą. Tik nežinia, kada tai nutiks, gal net po 15 metų.
Kai kas rūpinasi Norvegijos pilietybe. Mūsiškiai labai aktyviai balsavo per referendumą dėl dviejų pilietybių, visi labai tikėjosi, kad pavyks. Gaila, bet nepavyko“, – kalbėjo Lina.
Chaosas justi, stengiasi į tai nesivelti
„Rinksimės pas tėvus prie stalo, o paskui su seserimi skubėsime prie eglutės“, – švenčių planus atskleidė Ramunė, skubėjusi pas tėvus į Žiežmarius.
Londone ji dirba vadybininke viešbučių tinkle. Svetur moteris – jau dvylika metų, Londone gimė ir sūnus.
„Į „Brexit“ nekreipiu dėmesio. Jau kiek metų tai tęsiasi. Žinoma, tai sukelia chaosą. Bet stengiamės į tai nesivelti“, – sakė Ramunė.
