„Nesu iš panikuojančių žmonių. Tačiau prieš gerą savaitę, kai buvo atnaujintas susisiekimas traukiniais su Šiaurine Italija ir kai jau atrodė, kad nebėra grėsmės, darbo reikalais lankiausi „raudonojoje zonoje“ – Milane.
O kai grįžau, netrukus susirgo mano bičiulė. Apėmė nerimas. Nes egzistavo prielaida, kad, galbūt, esu užkratą atvežęs žmogus, nors pats jaučiausi sveikas“, – prakalbo Italijoje gyvenantis Tomas Riklius.
Šiuo metu vaikinas yra Bolonijos universiteto doktorantas. O kartu – ir žmogus, kuriam, kaip ir visiems studentams Italijoje, ką tik buvo užkirstos ne tik universitetų, bet ir jų bibliotekų durys.
Viską nustumia į naktį
Italai tokie jau yra – šiek tiek atsipūtę. Tačiau net ir jie susiėmė ir padarė tai, be ko suvaldyti koronaviruso nepavyktų.
„Pas mus kažkodėl viskas vyksta naktį. Dažniausiai valdžia informaciją pateikia kokia 10-11 valandą vakaro. Arba per išeigines.
Nes būtent sekmadienį, kovo 8-ąją, visoje Italijoje buvo paskelbtas karantinas. O štai naktį iš pirmadienio į antradienį buvo išplatintas pranešimas apie tai, kad įstaigos, kurios iki tol dar galėjo dirbti su tam tikrais apribojimais, privalo užsidaryti.
Keistas tad jausmas atsirado sekmadienį. Bolonijoje tai buvo labai graži, saulėta diena. Begalė žmonių dar mieste vaikščiojo, veidus prisidengę kaukėmis. O paskui minios ėmė tirpti. Ir miestas dabar pustuštis.
Bet tądien ant mažų parduotuvių durų jau atsirado iškabos, nurodančios, kad pirkėjai išlaikytų deramą atstumą. Ir, jei durys uždarytos, jie turėjo laukti lauke – į vidų buvo pradėta įleisti po kelis pirkėjus“, – apie karantino pradžią Bolonijoje pasakojo T.Riklius.
Žinias nustumia į naktį
Jo teigimu, paprastai jis stengiasi nepasiduoti panikai – stebi tik oficialius Italijos pateikiamus sergamumo koronavirusu duomenis. Ir neieško jų socialiniuose tinkluose, kur patys italai „išpučia reikalus“.
„Tokiais atvejais praverčia šiaurietiškas mąstymas, – šyptelėjo Tomas. – Italai kiekvieną vakarą pateikia informaciją apie sergamumą, bet, atrodo, kad truputį painiojasi.
Jie nurodo, kiek laukiama tyrimų atsakymų, kiek yra mirusių, išgijusių, užsikrėtusių. Bet atidžiau įsižiūrėjus tie skaičiai nesutampa, pavyzdžiui, mėginių tyrimams paimama vis daugiau ir daugiau, bet sergančiųjų nedaugėja. Kol staiga užsikrėtusiųjų skaičius aukštyn šoka vos ne po kelis tūkstančius per dieną.
Ko gero, skaičiavimo sistema Italijoje neveikia ypač greitai“.
Taigi pamatę, kad situacija visoje šalyje sparčiai blogėja – kad daugėja ekstremalių ligos atvejų, italai susiėmė. Pasak T.Rikliaus, pirmiausia buvo uždarytos viešosios įstaigos ir universitetai, bet švietimo įstaigose dar veikė bibliotekos.
„Taigi kurį laiką jose dar galėjau lankytis, skaitytojams buvo padaryti didesni tarpai tarp stalų. Bet nuo sekmadienio – nuo kovo 8-osios viskas užsidarė“, – pasakojo jis.
O kaip pavyksta šiuo metu apsipirkti parduotuvėse? Pasak Tomo, Bolonijoje visos maisto ir higienos prekių parduotuvės darbo dienomis dirba įprastiniu grafiku, bet atsirado apribojimas – jos nebedirbs savaitgaliais.
„Prekių taip pat pilna – nebėra tuščių lentynų. Nors buvo dienų, kai, paskelbus visoje šalyje karantiną, prekybininkai tiesiog nebespėdavo pripildyti lentynų“, – kalbėjo doktorantas.
Daro tai, ką ir italai
Lietuvoje įsigalioja kone tokia pati tvarka. Sveikatos apsaugos ministerija penktadienį, kovo 13-ąją, žmones paakino apsipirkti internete, o jei tokios galimybės neturi – jokiu būdu nesigrūsti eilėse: išlaikyti atstumą nuo kitų žmonių, laikytis rankų higienos, čiaudėjimo, kosėjimo etiketo.
Anot SAM, savo ruožtu, prekybininkai turėtų pasirūpinti ne tik klientų, bet ir darbuotojų higiena.
Ministro Aurelijaus Verygos sprendimu, visose šalies parduotuvėse ir prekybos centruose rekomenduojama riboti klientų srautus, išvengiant jų grūsčių.
Tarp eilėse stovinčių pirkėjų turėtų būti išlaikomas ne mažesnis nei vieno metro atstumas.
Nepavydėtina patirtis
„Taigi kai grįžau iš Milano, netrukus susirgo mano pažįstama mergina. Jai pakilo temperatūra, pradėjo laužyti kaulus. Atsirado nuogąstavimas, ar tik tai nebus koronavirusas. Ar tai reiškė, kad mano artimoje aplinkoje atsirado užkratas?“ – svarstė vaikinas.
Jam neramu buvo dėl to, kad mergina daugiau su nieko nebuvo bendravusi iš „raudonosios zonos“ – tik su Tomu ir dar vienu Milane buvusiu vaikinu.
„Tos mano bičiulės patirtis nebuvo pati šviesiausia. Nors atrodytų, kad informacija Italijoje yra pateikiama labai aiškiai ir paprastai, susirgus tenka įveikti ne vieną iššūkį.
Žmonėms yra nurodytas „žaliasis“ telefonas – numeriu 1502 reikia skambinti įtarus koronaviruso ligą.
Teoriškai – prisiskambinus konsultantas liepia izoliuotis: niekur neiti iš namų ir laukti, kas bus.
Jei savijauta nepagerės, patariama kreiptis į šeimos gydytoją. Taigi savo šeimos gydytoją būtina turėti, nes tik jis telefonu įvertina situaciją ir nusprendžia, ar atsiųsti medikų komandą, kuri paimtu mėginį dėl koronasviruso.
Bet bičiulės patirtis paliudijo, kad „žaliasis“ numeris yra tik konsultacinis – juo paskambinus pradedama siuntinėti nuo vieno konsultanto prie kito.
Galiausiai jai teko skambinti kokiais penkiais numeriais, kol galop pavyko gauti tikrą konsultaciją. Taigi realiai toji pagalba nėra gerai sustyguota.
Visą tą laiką, kol bičiulė sirgo, buvo nejauku. Galop jai nukrito temperatūra, dalis simptomų išnyko, ir telefonu konsultavusi gydytoja nutarė, kad tai nebuvo koronavirusas.
Taigi visa savaitė praėjo didelėje įtampoje, kol atlėgo ir savita mano kaltė dėl galbūt pernešto užkrato“, – kalbėjo T.Riklius.
Laikosi nurodymų
Šiaurės Italijoje – Milane šiuo metų studijuojanti Laura Dirmaitė patikino, kad ji laikosi nurodymų, kaip elgtis ir tikisi, kad įtampa dėl koronaviruso pamažu atlėgs.
„Iš namų išeinu tik apsipirkti į parduotuvę. Taip elgtis teks iki balandžio 4 dienos, bet, matyt, tie apribojimai pasieks ir gegužę, o gal galios dar ilgiau.
Gyvenu arti Milano centro, galbūt todėl manojo Bullona kvartalo situacija yra geresnė nei atokesnėse miesto dalyse.
Apsiperkant man nekyla problemų – parduotuvėse dabar yra visko, ko reikia. Taip, jos buvo ištuštėjusios prieš tris savaites, kai viskas prasidėjo, bet per kelias dienas lentynos vėl buvo pripildytos prekių“, – pasakojo Laura.
Jos teigimu, vienintelis nepatogumas – tai ilgos eilės prie parduotuvių.
„Pavyzdžiui, penktadienį eilėje laukiau maždaug valandą, nes yra ribojamas pirkėjų srautas. Taip siekiama suvaldyti žmones, kad jie visi vienu metu nesigrūstų į parduotuvės patalpas. Lauke todėl ir nutįsta eilė, nes į vidų įleidžiama po kelis žmones.
Tiek parduotuvėje, tiek pačioje eilėje prašoma išlaikyti bent metro ar poros atstumą vienam nuo kito.
Bet ta valanda eilėje man yra į naudą. Nes taip gaunu galimybę pabūti lauke, gryname ore. Kadangi neturiu šuns – juos savininkams leidžiama išvesti į lauką, man parduotuvė – vienintelė galimybė išeiti į miestą“, – pasakojo L.Dirmaitė.
