Ir jos subruzdo, kai birželio viduryje Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) paskelbė gavusi 600 tūkst. eurų ir ėmė raginti jas teikti paraiškas paramai gauti pagal Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) programą.
Anot APVA, vienam būstui prijungti skiriamos didžiausios subsidijų sumos vidurkis – iki 2100 eurų, o pareiškėjas turi prisidėti ne mažiau kaip 30 proc. nuo visų tinkamų finansuoti ir padengti visas kitas projektui įgyvendinti būtinas išlaidas.
Tai reiškia, kad įmonės turėtų naudotis ES pinigais ir padaryti tai, ką draudžia Lietuvos teisės aktai, – pakloti nuotekų surinkimo vamzdžius privačiuose sklypuose iki pat įvado į namus.
Purtosi neteisėtos veiklos
„Keista naujiena ir keista situacija. Juk tai, ką mums liepiama daryti, prieštarauja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui“, – teigė Lietuvos vandentvarkos įmonių asociacijos vadovas Bronius Miežutavičius.
Pagal šį įstatymą, vandentiekio įvadai bei nuotekų išvadai įrengiami tik viešojoje teritorijoje – paklojami iki žmogaus sklypo. Kitkuo turi pasirūpinti jo savininkas: užsisakyti projektą, pasamdyti rangovus, pakloti vamzdžius, įrengti įvadą į namą, įsirengti tualetą.
Visa bėda, kad daug žmonių dar neprisijungė prie infrastruktūros, kiemuose tebepila pamazgas bei nuotekas į kiauradugnes duobes.
„Konsultavausi su teisininkais. Vandentvarkos įmonėms išaiškinome, kad niekas neįpareigoja už ES pinigus vesti įvadų iki pat būsto – investuoti į įrangą, klojamą privačioje žemėje, nes tai yra neteisėta. Tad APVA mums siūlo atlikti neteisėtus veiksmus“, – kalbėjo B.Miežutavičius.
Jo nuomone, jeigu šie pinigai būtų siūlomi savivaldybėms, jos galėtų tai įforminti kaip paramą socialiai remtiniems žmonėms – tai jau būtų teisėta.
Trūksta teisės aktų
Už nuotekų vamzdį, nutiestą iki namo per sklypą, sumokės ES. Bet kas paklos pinigus už vamzdį, kuriuo į namą tiekiamas vanduo? Ši įranga niekaip nekompensuojama. Tai tik vienas klausimas, į kurį nerandama atsakymo. O jų yra gausybė.
Pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjos aplinkos ir energetikos klausimais Agnės Kazlauskienės, nors ir atsirado papildoma galimybė naudoti ES paramos lėšas vandentvarkos projektams užbaigti, trūksta papildomų teisės aktų, kurie panaikintų dviprasmybes.
„Dauguma vandentvarkos bendrovių yra savivaldybių įmonės. Jos baiminasi, kad gyventojai piktnaudžiaus, nes dirbant privačiame sklype neįmanoma išvengti žalos jo aplinkai.
Žmonės galės pareikšti pretenzijas, kad, tarkim, tiesiant trasą buvo išardytas brangus grindinys, sugadinta tvora ar pažeisti medžiai.
Aplinkos atkūrimas padidina įvado įrengimo sąnaudas, tačiau jokie teisės aktai nenurodo, kaip tai turi būti kompensuota ir apskritai kiek vandentvarkos įmonė gali investuoti į vieną namų ūkį.
Privatūs sklypai yra skirtingo dydžio, atstumai iki įvado – taip pat. O gyventojai reikalauja taip kloti trasas, kad jos aplenktų visas kliūtis.
Tai smarkiai padidina sąnaudas“, – kalbėjo A.Kazlauskienė.
Nežinia, kas prižiūrės
Iki šiol neatsakyta ir į klausimą, kieno nuosavybe taps už ES lėšas privačiame sklype įrengta nuotekų surinkimo infrastruktūra, kas ją turės prižiūrėti ir kam ji atiteks, kai pasikeis sklypo savininkai.
„Aplinkos ministerijai ne kartą esame siuntę argumentus, kad trūksta teisės aktų, kurie padėtų panaikinti kliūtis. Natūralu, kad į namų ūkį turi atitekėti vanduo, bet reikia numatyti, kas kompensuos šias investicijas. Susigrąžinti jas per paslaugos kainą įmanoma tik per ypač ilgą laiką.
Blogiausia, kad paprastai tokie remtini abonentai tampa kitų išlaikytiniais. Jie neša savivaldybėms pažymas apie minimalias pajamas ir prašo kompensacijų. Taigi už paslaugas, kurias jie gauna, sumokama kitų žmonių pinigais“, – aiškino A.Kazlauskienė.
Tokia tvarka kursto ir socialinę nelygybę. Pavyzdžiui, du kaimynai, gaunantys vidutines pajamas, gavo galimybę prisijungti prie infrastruktūros.
Bet tik vienas jų, pagal anksčiau galiojusią tvarką, už savo lėšas įsirengė vandentiekį ir nuotekyną, o štai kitam dabar tai būtų padaryta už europinius pinigus. Logiška, kad pirmasis, susidarius tokiai situacijai, reikalautų kompensacijos.
„Teisės aktuose numatyta, kad pirmenybė teikiama socialiai remtiniems, iš tiesų mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams. Tokį atrankos tinklą turi paruošti Aplinkos ministerija su APVA“, – priminė pašnekovė.
Smirdi, bet ne visiems
Vilniuje yra teritorijų, kurių gyventojai neturi individualių biologinių nuotekų valymo įrenginių – tik lauko tualetus, pavyzdžiui, Markučiuose.
„Tinklų plėtra ten padaryta – priešais sklypus įrengti nuotekų surinkimo šuliniai, bet prisijungė vos pusė gyventojų“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos skyriaus atstovas Kęstutis Karosas.
Dažnai nedidelių seno tipo daugiabučių gyventojai nesutaria dėl nuotekų sistemos išvedžiojimo butuose. Nors būsto administratoriai derina su jais projektus, rezultatai kol kas – niekiniai.
Kita bėda – žmonės neturi tam pinigų. Nors Vilniaus savivaldybė yra nusprendusi kompensuoti pusę prisijungimo prie nuotekų tinklų išlaidų, skubančių savarankiškai tai padaryti nėra.
„Apskaičiavome, kad vidutiniškai nuo šulinio gatvėje iki šulinio prie namo pakloti 15 metrų trasą kainuotų apie 2350 eurų. Mes kompensuojame 1175 eurus.
Jeigu tai daugiabutis, prijungimą gali organizuoti būsto administratorius, o gyventojai per metus išsimokėtų savąją dalį.
Viską gali organizuoti ir finansuoti „Vilniaus vandenys“, žmogui tereikia pateikti prašymą. Bet ir to padaryti, deja, neskubama“, – sakė K.Karosas.
