Kauno avalynės gamintojų keliai ir klystkeliai: apie pusbačius, luotelius ir garsiuosius „Inkaro“ sportbačius Praeitis liudija: už nekokybišką avalynę gamintojui skyrė baudą ir 5 paras arešto

Daugelis kauniečių tikriausiai net neįtaria, kad dabartiniuose restoranuose ar gyvenamuosiuose namuose kažkada veikė avalynės siuvyklos ar buvo pardavinėjami batai. Net garsus „Inkaro“ fabrikas tarpukariu buvo kitoje vietoje nei sovietmečiu.

„Inkaro“ fabrikas buvo nugriautas 2012-aisiais.<br> M.Patašiaus nuotr.  
„Inkaro“ fabrikas buvo nugriautas 2012-aisiais.<br> M.Patašiaus nuotr.  
Raudondvario plente vietoj dabartinio Santakos policijos komisariato sovietmečiu stūksojo gamyklos „Inkaras“ administracinis pastatas.
Raudondvario plente vietoj dabartinio Santakos policijos komisariato sovietmečiu stūksojo gamyklos „Inkaras“ administracinis pastatas.
„Inkaro“ fabrikas buvo nugriautas 2012-aisiais.<br>P.Mantauto nuotr. 
„Inkaro“ fabrikas buvo nugriautas 2012-aisiais.<br>P.Mantauto nuotr. 
Šiame Laisvės alėjos 46-ajame pastate ilgą laiką buvo gaminama avalynė.
Šiame Laisvės alėjos 46-ajame pastate ilgą laiką buvo gaminama avalynė.
Iš „Inkaro“ pastatų yra išlikęs vienas senas sovietmečio korpusas, kuriame, pasak senųjų Vilijampolės gyventojų, ir buvo gaminami garsieji sportiniai bateliai.
Iš „Inkaro“ pastatų yra išlikęs vienas senas sovietmečio korpusas, kuriame, pasak senųjų Vilijampolės gyventojų, ir buvo gaminami garsieji sportiniai bateliai.
Senamiestyje, Vilniaus gatvėje, tarpukariu veikė avalynės krautuvė, o dabar čia atvyksta pasmaguriauti norintys kauniečiai ir miesto svečiai.
Senamiestyje, Vilniaus gatvėje, tarpukariu veikė avalynės krautuvė, o dabar čia atvyksta pasmaguriauti norintys kauniečiai ir miesto svečiai.
Laisvės alėjos 77-ajame name tarpukariu buvo populiari avalynės parduotuvė.
Laisvės alėjos 77-ajame name tarpukariu buvo populiari avalynės parduotuvė.
Muitinės gatvės 6-uoju numeriu pažymėtame name yra karaliavę avalynės gamintojai.
Muitinės gatvės 6-uoju numeriu pažymėtame name yra karaliavę avalynės gamintojai.
Laisvės alėjoje, 39-ajame pastate, kažkada veikė avalynės fabrikas, o dabar buriasi tremtiniai.
Laisvės alėjoje, 39-ajame pastate, kažkada veikė avalynės fabrikas, o dabar buriasi tremtiniai.
Kęstučio gatvėje esančiame name gyveno avalynės fabriko savininkas G.L.Falkovskis,, o kieme buvusių dirbtuvių pastato nebeliko.
Kęstučio gatvėje esančiame name gyveno avalynės fabriko savininkas G.L.Falkovskis,, o kieme buvusių dirbtuvių pastato nebeliko.
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

Jul 5, 2020, 10:19 PM, atnaujinta Jul 6, 2020, 11:57 AM

Kodėl kaunietės garsėja mokėjimu puoštis ir noru avėti dailią avalynę? Galbūt tam įtakos turėjo tai, kad būtent Kaune buvo įsteigtas pirmasis avalynės fabrikas Lietuvoje?

Kaip plėtojosi avalynės gamyba ir pardavimas Kaune, yra ištyręs Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų leidinių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas Alvydas Surblys.

Kaunietis papasakojo, kur tarpukariu buvo gaminama ir parduodama avalynė, atskleidė intriguojančių istorijų apie apsukrius verslininkus.

Kas dabar yra tose vietose, kuriose klestėjo avalynės pramonė? Dabartis taip pat ne ką mažiau įdomi.

Fabrikanto namas tebestovi

A.Surblys pasakojo, kad į seniausio avalynės fabriko Kaune titulą pretendavo du gamintojai.

Vieno jų savininkas buvo Girša Leiba Falkovskis. Visose fabriko reklamose tarpukario spaudoje jis vadinamas pirmuoju avalynės fabriku Lietuvoje. Fabrikas tikriausiai buvo įsteigtas 1898 metais.

„G.L.Falkovskio avalynės fabrikas per visą jo veikimo laikotarpį buvo įsikūręs vienoje vietoje – sklype už Kęstučio gatvės 60-ojo pastato. Iki šių dienų tebestovinčiame pastate gyveno pats fabrikantas, o fabriko statinys kieme už namo neišliko“, – pasakojo A.Surblys.

Sudomino senoji istorija

Dabar Kęstučio gatvės 60-ajame pastate yra kelios įmonės ir įsikūrę keli gyventojai. Nei įmonių darbuotojai, nei gyventojai nežinojo, kas buvo G.L.Falkovskis ir kad čia kažkada buvo siuvama avalynė.

„Kaip įdomu. Atsikrausčiau čia neseniai. Patiko, kad namas senas. Iš lauko jis nutinkuotas ir nudažytas geltonai. Iš kiemo pusės matyti raudonos plytos. Jaučiau, kad jo istorija gali būti įdomi. Dabar ja būtinai pasidomėsiu. Ypač jei čia gyveno žmogus, kuris pirmasis Lietuvoje pradėjo siūti avalynę“, – kalbėjo namo gyventojas Vytautas.

Jaunas kaunietis mano, kad G.L.Falkovskio atminimą reikėtų net įamžinti kokiu nors originaliu ženklu prie namo.

Prekiavo batais ir mėsa

A.Surblys pasakojo, kad fabrikantas G.L.Falkovskis turėjo ir savo krautuves – iš pradžių dabartiniame Laisvės alėjos 77-ajame, o nuo 1925 metų ir Vilniaus gatvės 10-ajame pastatuose.

Šiuo metu Laisvės alėjos 77-ojo namo pirmajame aukšte taip pat veikia parduotuvės. Avalynė buvo pardavinėjama ten, kur dabar galima įsigyti rankinių.

Vilniaus gatvės 10-asis pastatas taip pat turi įdomią istoriją. Dabar jame veikia restoranai. Istorikai yra nustatę, kad pastatas šioje vietoje buvo dar XVI amžiuje, bet greičiausiai medinis.

1925 metais mūriniame name veikė 4 krautuvės, buvo įrengti nuomojami butai. Vienoje iš krautuvių savo mėsos gaminiais prekiavo garsus to meto prekybininkas Rozmarinas, kitoje buvo parduodama avalynė.

Buvo apsukrus verslininkas

Fabrikas gamino vyriškus ir moteriškus batus, batelius, pusbačius, basutes, sandalus, šlepetes, avalynę vaikams, sportinę bei paplūdimio avalynę.

Negamino tik kaliošų, bet jais taip pat prekiavo, buvo garsių įmonių „Hutchinson“ Paryžiuje bei „Rezinotrust“ Rusijoje atstovu.

Fabriko firminėse parduotuvėse buvo prekiaujama tiek savo, tiek žymių užsienio firmų iš Paryžiaus, Vienos, Rusijos avalyne.

Kauno verslininkas konkuravo su „Salamander“, Šiaulių „Bato“, akcinės bendrovės „Treugolnik“, brolių Visgirdiškių ir kitomis parduotuvėmis, prekiavusiomis avalyne.

Skyrė 1500 litų baudą

Didelę konkurenciją G.L.Falkovskis bandė įveikti žemomis avalynės kainomis ir akcijomis.

„Batų pora, nelygu modelis ir medžiaga, kainavo 30–40 litų. Šiek tiek brangesni buvo tik kai kurie chromuotos avalynės fasonai“, – pasakojo A.Surblys.

Beje, kai kurių modelių moteriški pusbačiai ir vadinamieji luoteliai buvo pigesni, negu atitinkama vyriška avalynė.

A.Surblys pasakojo, kad tik elegantiški aukštakulniai „luoteliai“ buvo šiek tiek brangesni, pavyzdžiui, brangiausi moteriški zomšiniai „luoteliai“ 1925 metais kainavę 43 litus, o brangiausi vyriški rudi batai – 46 litus, vyriški lakuoti pusbačiai – 45 litus.

Nors G.L.Falkovskio fabriko batų kaina dažnai buvo mažesnė nei kitų prekiautojų arba bent jau ne didesnė, šis fabrikas ne visuomet garantavo batų kokybę.

„Būdavo skundų dėl odos apdirbimo – batai keisdavo spalvą, būdavo ir kitų defektų.

Vienas 1931 metų skundas net pasiekė teismą ir savininkas buvo nubaustas 5 paromis arešto bei 1500 litų pinigine bauda, pirkėjai buvo priteista ir 25 litai – per išpardavimą pirktų batelių kaina“, – pasakojo A.Surblys.

Veikė avalynės fabrikas

Bibliotekos darbuotojas yra ištyręs, kad kitas senas avalynės fabrikas buvo vokiečių kilmės fabrikanto, kai kur vadinamo Teodoru Šėnu, kitur Šeinu.

Šio fabriko, iš pradžių vadinto „Nemus“, reklamoje teigiama, jog jis įsteigtas 1892 metais. „Nemus“ fabriko savininkui jo įsteigimo metu buvo 24 metai.

Fabrikas iš pradžių buvo dabartiniame Laisvės alėjos 39-ajame pastate. Dabar čia yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

Aplink gyveno batsiuviai

Vėliau „Nemus“ perkeltas į dabartinį Laisvės alėjos 46-ąjį pastatą. Ten pat įsikūrė ir fabrikanto parduotuvė.

Dabar tai gyvenamasis namas, veikia kelios organizacijos bei parduotuvės. Vienoje jų parduodami ne tik drabužiai, rankinės, bet ir avalynė.

Šiame name gyveno skulptorius Robertas Antinis, jo tėvai ir dvi seserys. Skulptorius pasakojo, kad jo tėvas skulptorius Robertas Antinis vyresnysis į šį namą atsikraustė 1944 metais. Paskui jį atsikėlė žmona su vaikai.

„Mes gyvenome trečiajame aukšte. Antrajame – žydų šeima. Įsiminė tai, kad ji labai prižiūrėjo savo vaiką.

Po kiek laiko jie išvyko į Izraelį. Vietoj jų įsikūrė batsiuvių šeima. Dar vieni batsiuviai gyveno ir virš mūsų. Todėl ištisomis dienomis girdėdavosi siuvamųjų mašinų ir kitos technikos stuksenimas.

Šiame name batsiuvystės tradicija tęsėsi gana ilgai. Mes iš čia išsikėlėme apie 1977 metus“, – pasakojo R.Antinis.

1933 metais Šeinų šeima įsigijo avalynės dirbtuvę „Sportas“ Kauno senamiestyje, dabar Muitinės gatvės 6-ajame ir 6A sklype. Ši dirbtuvė specializavosi siūti batus pačiūžoms ir slidėms.

„Dabar čia yra Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultetas. Avalynės dirbtuvė buvo vidiniame kieme, bet ji neišliko“, – sakė A.Surblys.

Pelnė net apdovanojimą

Dar vienas avalynės fabrikas 1926 metais buvo įsikūręs K.Donelaičio gatvėje, sklype už dabartinio 81-ojo pastato. Dabar pastato taip pat nelikę nė kvapo.

Tačiau tarpukariu Izraelis Kapulskis ir Abramas Videsas toje vietoje buvo įsteigę avalynės fabriką „Era“.

„Fabrike „Era“ buvo gaminamas platus batų asortimentas, per parą buvo pagaminama iki 300 porų avalynės.

Tačiau jis nebuvo modernus ir ilgainiui neatlaikė konkurencijos.

Fabriko geriausias laikas buvo 1928 metai, kai jo gaminiai buvo įvertinti sidabro medaliu septintojoje Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje. 1933 metais fabrikas veiklą nutraukė“, – pasakojo A.Surblys.

Buvo kitoje gatvės pusėje

Tais pačiais 1933 metais buvo įsteigtas dar vienas avalynę gaminęs fabrikas. Tai – „Inkaras“.

„1932 metų rugsėjo 27 dieną buvo padėtas šio fabriko kertinis akmuo, o 1933 metų birželio mėnesį jis pradėjo darbą. Fabriką pastatė tarptautinė bendrovė, kurios centrinė būstinė buvo Londone.

Projektą kūrė inžinierius B.Helcermanas, o jo steigėjais buvo žydų tautybės Latvijos ir Lietuvos piliečiai“, – fabriko istorijos pradžią atskleidė A.Surblys.

Tiesa, „Inkaras“ buvo pastatytas Raudondvario plente ties dabar 122-uoju numeriu pažymėtų pastatų kompleksu.

„Sovietmečiu „Inkaras“ buvo perkeltas į kitą Raudondvario plento pusę ir jo gamybiniai pastatai bei kaminai ten išlikę iki šiol“, – pasakojo A.Surblys.

Darbo randa ir dabar

Dabar toje vietoje, kur sovietmečiu veikė „Inkaras“, yra ne viena įmonė.

Daug Vilijampolės gyventojų dirbo „Inkare“, o kai kurie ir dabar darbo randa naujose toje vietoje veikiančiose bendrovėse.

Vienas tokių – Antanas Ragauskas – pasakojo, kad ten, kur dabar yra modernus Santakos policijos komisariato pastatas, buvo „Inkaro“ fabriko administracinis pastatas.

„Į įmonės teritoriją buvo galima patekti per kelis patikros punktus. Vienas jų ir dabar yra senoje vietoje, tik į jį eina jau kitos įmonės darbuotojai.

Kitas buvo toliau, kur matyti senas sovietinis sandėlis. Būtent tame sandėlyje buvo gaminami garsieji sportiniai bateliai“, – pasakojo vyras.

Vilijampolietis sakė, kad senesni kauniečiai dar puikiai atsimena, kur veikė „Inkaras“, o jaunimas apie jį jau beveik nieko nežino.

„Ne vienas nustemba, kad avalynės fabrikas veikė jau nuo tarpukario“, – sakė kaunietis.

Žadėjo, kad vaikai nesirgs gripu

A.Surblys pasakojo, kad tarpukariu „Inkaras“ užpildė tą rinkos dalį, kurią iki jo įsteigimo buvo užėmę gamintojai iš užsienio, – gumine avalyne iki tol prekiavo tik garsių užsienio firmų atstovai Lietuvoje arba čia įsikūrę tų firmų filialai.

„Inkaras“ pradėjo gaminti kaliošus, guminius batelius, sportinę avalynę ir kitus dirbinius iš gumos bei sėkmingai konkuravo savo gaminiais su užsienio firmomis.

„Inkaras“ reklamavosi, jog jų gaminiai kur kas pigesni už atvežtus iš užsienio, o kokybe niekuo jiems nenusileidžia. Fabriko firminis ženklas „Inkaras“ turėjo būti tarsi kokybės garantas, užtikrinantis, jog su tokia avalyne bus nebaisios nei rudens darganos, nei žiemos šalčiai.

Buvo rašoma, jog su tokia avalyne vaikai nesirgs gripu, jaunimas neturės slogos, o seniai negaus reumatizmo“, – pasakojo A.Surblys.

Pyko dėl prabangios jachtos

1933 metais, siaučiant tarptautinei ekonominei krizei, vienu iš „Inkaro“ direktorių bei savininkų tapo ekonomistas, buvęs Seimo narys ir finansų ministras Petras Karvelis.

Fabriko administracija nepasižymėjo gerais santykiais su darbininkais, P.Karveliui ne kartą teko slopinti jų nepasitenkinimą dėl darbo užmokesčio bei kitų dalykų. 1936 metais buvo vengiama sumokėti darbininkams už priverstinę fabriko prastovą dėl potvynio.

„Darbininkų nepasitenkinimas dar išaugo sužinojus, jog kaip tik tuo metu vienas fabriko savininkų, Latvijos pilietis Michelis Šragė, nusipirko jachtą už 20 tūkstančių litų.

Jachta, to metu, „Lietuvos naujienų“ žurnalisto liudijimu, buvusi prabangiausia visoje Lietuvoje.

Vis dėlto įsikišus Darbo rūmams ir tarpininkaujant P.Karveliui šį konfliktą pavyko taikiai užglaistyti“, – pasakojo A.Surblys.

Darbininkai bėgo kitur

1937 metais „Inkaras“ atidarė du naujus skyrius. Viename jų pradėti gaminti audiniai batų pamušalams, kuriuos iki tol pirkdavo iš kitų įmonių.

„Tačiau iškilo nauja problema. Šalia „Inkaro“ buvo pastatytas „Gumos“ fabrikas ir dalis darbininkų, suvilioti didesnio uždarbio, perbėgo ten“, – pasakojo A.Surblys.

Pasak tyrinėtojo, „Inkaro“ fabriko administracija šią problemą bandė spręsti netinkamomis priemonėmis.

Darbininkai buvo verčiami pasirašyti sutartis, pagal kurias dvejus metus buvo draudžiama pereiti į konkurentų įmonę ir išduoti jiems gamybos paslaptis.

Nepasirašę šių sutarčių darbininkai pasiskundė Darbo rūmams, o pastarieji perdavė jų skundus Vidaus reikalų ministerijai.

„Inkaro“ ir „Gumos“ konkurencija dar išaugo, kai vienas darbininkas, perbėgęs į „Gumą“, laimėjo „Inkaro“ prieš jį iškeltą bylą. Dėl šio precedento ir dėl geresnio darbininkų skatinimo „Gumos“ fabrike, „Inkaro“ darbininkų perbėgimų pas konkurentus dar pagausėjo.

1940 metais abu fabrikai jau išmoko veikti kartu ne tiek konkuruodami, kiek vienas kitą papildydami. „Inkaras“ didino įvairių gumos dirbinių asortimentą, o „Guma“ gamino vis daugiau avalynės. 1940 metų šio fabriko reklama liudijo, jog fabriko gaminius iš gumos papildė ir odinė avalynė.

Vis dėlto „Gumos“ fabriko ir jo pastato neišliko.

Pastato sieną papuošė senelis su pypke

1934 metais senamiestyje buvo įsteigtas brolių Šajos ir Mordhelio Gothelfų avalynės fabrikas „Lithuania“.

Tarpukariu jis dar nebuvo toks didelis ir pajėgus, kokį mes įsivaizduojame dėl jo sovietinio laikotarpio įvaizdžio.

Didesnė fabriko plėtra įvyko tik 1940 metais, kai sovietams užėjus broliai Š. ir M.Gothelfai išstūmė šalia buvusį kosmetikos ir parfumerijos fabriką „Florance“ bei kitas smulkesnes įmones.

Tada „Lithuania“ įsikūrė visame dabartiniame sklype.

Sovietmečiu fabrikas vadinosi „Raudonasis spalis“.

Iš laikinosios sostinės laikus menančio šio fabriko paveldo dabar išlikęs tik vienas pastatas su pypke traukiančiu senoliu ant sienos.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.