Netrumpos kelionės
Alūksnė, Cėsys, Sigulda, Keipenė, Saulkrastai. Tai miestai, kurie įrėmina Vidžemę, – šiaurinę Latvijos žemę, besidriekiančią nuo rytų iki vakarų. Jie laukia turistų, o turistai – šeimininkų dėmesio.
Kaimynams verta skirti laiko. Alūksnei – šiauriausiam miestui Vidžemėje pasiekti važiuojant iš Rytų Lietuvos per Daugpilį Latvijoje prireiks maždaug keturių valandų, neskubant – gal kiek daugiau.
O joje verta pasimėgauti viskuo, ką dovanoja nuostabi šį miestą, o kartu ir visą šiaurinį Latvijos regioną aprėpusi gamta.
Alūksnę nuo Rusijos sienos teskiria 30 kilometrų, nuo Estijos – tiek pat. Be to, ji Latvijoje yra aukščiausiai virš jūros lygio – apie 250 metrų – iškilęs miestas. Ir tai daro poveikį šio krašto gamtai.
Šis miestas tampa dar aukštesnis įveikus 153 pakopas ir pakilus į 38 metrų aukščio medinį apžvalgos bokštą.
Praėjusiame šimtmetyje jis buvo naudojamas kaip priešgaisrinės apžvalgos bokštas, o dabar yra atstatytas ir nebijantiems aukščio nesunkiai įveikiamas. Iš jo atsiveria vaizdas į Alūksnės ežerą, jo salas, miestą ir jame esančias šventoves, prieš porą šimtmečių svajoklių sukurtą miesto – naujosios pilies parką.
Išsaugojo siauruką
Latviai išsaugojo tai, ką mes jau praradome, – siauruko geležinkeliu porą kartų per dieną pūškuojantį traukinį, vienintelį Baltijos šalyse reguliariu maršrutu gabenantį keleivius.
Jis toks pat tikras, kaip ir dešimties stočių maršrutas nuo Alūksnės iki Gulbenės, kaip ir jame penkerius metus dirbantis kontrolierius.
Prieš porą metų Alūksnės geležinkelio stoties bagažo sandėlyje buvo atidaryta multimedijos ekspozicija, skirta šio geležinkelio istorijai, o stoties pastate verslininkai pradėjo virti kavą.
„Pažiūrėkite“, – muziejuje dirbanti mergina ištiesė trimatės erdvės akinius. Juos užsidėjus pasivažinėti siauruku galima nė neįlipus į vagoną: vaizdas už lango skrieja tokiu pat 30 km/h greičiu kaip traukinys.
Vis dėlto verta prisėsti vagone ant medinių suolų – tikrai teks krūptelėti pamačius įeinantį kontrolierių: „O gal pamečiau bilietą?“ Vagono lingavimas vienus keleivius sugrąžins į jaunystę, kitus – į vaikystę, tretiems sukels nepažintą iki šiol potyrį.
„Parduoda“ asrenaliną
„Pasiimkite dviratį ir naktį pasivažinėkite po Alūksnę, – patarė gidė Lyva Šaicanė. – Naktinis miestas yra kitoks – pilnas spalvų žaismo.
Iki vidurnakčio jomis žaižaruoja greta naujosios Alūksnės pilies vandenį taškantys fontanai, nepaprastą potyrį suteikia apšviestas muzikinis tiltas, jungiantis Senosios pilies salą su Tvirtovės kalno parku.“
Būtent šiame parke stovi didysis apžvalgos bokštas – suręstas taip, kad neprireiktų nė vienos vinies ar metalinės jungties. O vos prieš kelias savaites ant šio kalno atsirado tai, kas patiks alkstantiems adrenalino.
Tai ZZZIPPP – bendrovės „Rekta“ ką tik nutiestas 347 metrų ilgio lynas, ant kurio pasikabinus nuo kalno į salą nuskriejama maždaug 55 km/h greičiu. Baisu? Žinoma, bet tik tol, kol kojos remiasi į žemę. Atsispyrus nuo pakylos ir pakibus ore prasideda tai, kas verčia klykauti iš džiaugsmo.
„Išskirtinė šios trasos savybė yra ne tik didelis greitis, bet ir saugus, lėtėjantis stabdymas. Jame sumontuota speciali stabdymo, nusileidimo kontrolės bei dviguba apsaugos sistema.
Tokią įrangą pagamino šveicarai, su kuriais bendradarbiaujame jau penkerius metus, ir pirmąją trasą įrengėme Pietų Latvijoje, Tėrvetėje“, – pasakojo „Rektos“ vadovas Janis Kimeniekas.
Nusileisti lynu kainuoja apie 10 eurų – daugiau ar mažiau, priklauso nuo savaitės dienų.
Pasirodo, ši pramoga yra tokia patraukli, kad ties startu visada tįsta eilės.
Gitara ir „Kaija“
Šis sezonas – jau devintas, kaip Janis Klenskis po Alūksnės ežerą plukdo turistus nedideliu pramoginiu „Kaija“ laivu.
„Ir anksčiau dirbau, ir dabar tebedirbu greitosios pagalbos vairuotoju. Tačiau darbas greitojoje nėra padienis. Budėti tenka paromis, ir per mėnesį susidaro 7-8 budėjimai. Taigi laiko lieka ir kitiems darbams“, – sakė J.Klenskis.
„Gyvenu už 45 kilometrų nuo Alūksnės. Ten taip pat yra ežeras. Ir kai jame kateriais buvo pradėti plukdyti turistai, pamaniau, kodėl gi man to nepadarius Alūksnėje. Taip ir atsirado „Kaija“ – mano verslas“, – paaiškino J.Klenskis.
Kartu su turistais į laivą dažnai įsėda ir muzikantai, o tuomet per ežerą ima sklisti gitaros arba akordeono garsai.
Pasiilgo gamtos
„Koronaviruso pandemija pakeitė žmones, – pratarė L.Šaicanė. – Pilies sala tapo pilna gyvybės. Prie jūros paplūdimiai buvo uždaryti, ir jie pradėjo traukti į Alūksnę, kad tik galėtų pabūti gamtoje.“
Sala yra išskirtinė vieta, pritaikyta ir sportuojantiems, ir mėgstantiems maudytis, ir lakstantiems dviračiais, ir šeimoms su vaikais – joje yra visko, ko reikia aktyviam poilsiui.
Alūksnės pasididžiavimas yra ir kateris „Kaija“. Tai savita koncertų pakyla, plaukiojanti ežeru. Kartu su keleiviais į katerį įlipa ir akordeonininkai, ir gitaristai, o užsisakius maisto – ir restorano padavėjai.
Gyvena mieste, kurį myli
Cėsys – trečiasis pagal senumą miestas Latvijoje, buvusi Livonijos ordino sostinė.
„Gimiau Cėsyse. Tai – mano miestas. Niekur kitur nenorėčiau gyventi“, – Cėsių turizmo informacijos centro atstovas Vadimas Kamenevas pasakė tai taip tvirtai, kad neliktų jokios abejonės.
Vieniems miestas siejasi su centrine Rožių aikšte ir nuo jos vedančiomis gatvelėmis į senamiestį bei amatininkų dirbtuves, kavinukes, naminės duonos kepyklę.
Kitiems – su senąja Cėsių tvirtove, liudijančia aštuonių amžių istoriją. Tretiems – su Šv.Jokūbo keliu, kuris, driekdamasis iš Lietuvos, pasiekia liuteronų bažnyčią. Jos restauracija artėja link pabaigos ir netrukus bus galima pakilti į jos bokštą – pažvelgti į Cėsis iš aukštybių.
Yra ir tokių, kuriems Cėsyse pirmiausia knieti užsukti į kavinukes ir sukrimsti gardėsių. „Išgersite mūsų mieste kavos – pajusite, kad užsikabinote. Kitur kava nebebus skani“, – nusišypsojo Vadimas.
Skaitmeninė ekspozicija
Gidė Tatjana Filimonenkova timpteli už rankovės: „Palaukite, tuoj nukris nukirsta riterio galva.“ Bumbt! Ir ji nurieda į arkoje pastatytą kubilą.
Visa tai vyksta pačioje pietinio pilies bokšto viršūnėje. Ir ši vasara Cėsių viduramžių pilies muziejuje yra išskirtinė. Šis bokštas lankytojams buvo atidarytas liepos 1-ąją. Anksčiau nė vienas turistas į jį nebuvo įkėlęs kojos.
„Tai istorinis įvykis. Ne mes pirmi bandėme tai padaryti, bet pirmi, kuriems tai pavyko“, – patikino Tatjana.
Tai gynybinis bokštas, kuriame buvo laikoma visa karinė amunicija. Ir kuriame dabar galima peržvelgti pilies gynimo istoriją peržiūrėjus bokšto viršūnėje įrengtoje salėje interaktyvų pasakojimą: vizualią viduramžių kovų ir vėlesnės istorijos restauraciją.
Kalinių garsai – iš rūsio
„Tai viena seniausių Latvijos tvirtovių, restauruota išsaugant autentiškumą.
Bokšte buvo atrasta milžiniška archeologinė kolekcija. Tvirtovė buvo statoma tris amžius, nuo 1213 metų. O ir vėliau ne kartą atstatyta – perstatyta.
Ne tik arsenalas, bet ir valgykla, kepykla, taip pat alaus darykla – viskas veikė viename pilies korpuse“, – Tatjana tarškėjo be paliovos nešdama rankoje žibintą ir vesdama sukamaisiais laiptais tai aukštyn, į bokštą, tai žemyn – į rūsį.
„Aš taip ilgai per karantiną tylėjau, kad dabar negaliu liautis kalbėjusi“, – nusijuokė ji žengdama į rūsio tamsą.
Jame įrengta vaizdo bei garso ekspozicija, susieta su rūsyje buvusiu kalėjimu. Ji baugoka ir originali – užsidėjus ausines galima išgirsti tai, apie ką kalbėjo požemyje uždaryti kaliniai.
Pasak senosios Cėsių pilies vadovo, istoriko Gundaro Kalninio, daug metų buvo dirbama taip, kad pilies lankytojai matytų ne tik griuvėsius, bet ir gyvąją istoriją: atsodintą pilies kieme daržą, atkurtas amatininkų dirbtuves, pilies statybos įrenginių kopijas.
„Žmonėms, ypač jauniems, griuvėsiai nėra įdomūs. Su jais reikia kalbėtis kitokia kalba – skaitmenine. Ir mes tai dabar darome, – sakė Gundaras. – Tos naujovės – tai druska istorijos sriubai.“
