„Tai jau ketvirtas rytas paeiliui, kai tvarkausi ir surenku šimtus išstatytų staliukų į krūvą“, – guodžiasi Asta Baškauskaitė, sukdamasi po aikštę netoli Halės turgaus.
Pats turgus, kaip ir kelios aplink esančios aikštės, virto neoficialiais naktiniais klubais. Staliukai, kai ankstyvą rytą naktinėtojai išsiskirsto, taip ir lieka stovėti.
Kol A.Baškauskaitė, verslininkė ir vietos bendruomenės lyderė, lietuvių emigrantų dukra, atkūrus Nepriklausomybę iš JAV grįžusi į Lietuvą, laisvina kelią pėstiesiems, vėjas nešioja tuščius bokalus nuo alaus.
Karantinas pratęstas, tačiau verslininkai džiūgauja: paskelbtas sąrašas, kam leidžiama atnaujinti darbus
„Kai kurie barai aiškina, jog neturi tiek darbuotojų, kad nakčiai surinktų staliukus. Tuomet jiems parodau nuotrauką su mano pačios surinktais staliukais, ir sakau: „Man 60-mt, o šį darbą atlikau per 20 minučių“. Barų savininkams noriu parodyti tinkamą pavyzdį“, – sako moteris.
Tačiau tuo metu, kai dalis verslininkų iš Vilniaus valdžios dovanos pasipelnė, kai kurie gyventojai pasaulyje Vilnių išgarsinusia naujove ne taip patenkinti. „Kampanija apie Vilnių kaip didžiulę kavinę po atviru dangumi – netiesa, – kalba A.Baškauskaitė. – Miestas tapo niekuo daugiau, tik didžiule išgertuvių vieta“.
Daugiau triukšmo, nei sukelia automobiliai
Po to, kai kovo 16-ąją paskelbė karantiną, reikėjo sulaukti balandžio 22-osios, kol buvo lauko barams, kavinėms ir restoranams buvo leista atsidaryti, jei šios įsipareigoja laikytis griežtų taisyklių. Po dienos Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė apie beprecedentę idėją – viešąsias miesto erdves dovanoja verslui, kad šis čia galėtų pasistatyti staliukus ir kviesti klientus. Anksčiau galiojusi kebli leidimų išdavimo procedūra pakeista paprasčiausia registracija.
Dienomis verslas judėjo pamažu. Tačiau vakarais laimingi lankytojai iš įvairiausių Vilniaus kampelių plūdo į istorinį miesto centrą pasimėgauti gėrimu naujoje, dar nebūtoje aplinkoje, rašo bbc.com.
„Pirmą kartą savo gyvenime matau Vilnių tokį gyvą“, – bbc.com kalbėjo jaunas baro klientas Justas, įsitaisęs vienoje gausiausiai lankomoje A.Savičiaus gatvėje.
Vis dėlto ne visi gyventojai naujovę sutiko šiltai.
Civilinės inžinerijos specialistė Daiva Dambrauskienė seka, kaip keičiasi A.Savičiaus gatvė, kurioje moteris ir gyvena. Rodydama į aplinkos užterštumą matuojantį įrenginį prie jos lango, Daiva sako: „Išgėrinėjančios ir rūkančios minios orą teršia labiau ir sukelia didesnį triukšmą nei automobiliai“.
Dar iki karantino į penkis šioje gatvėje esančius barus plūstantys šimtai lankytojų ir taip trikdė vietos gyventojų poilsį. Kai buvo panaikinti ribojimai iškelti verslą iš uždarų patalpų į atviras erdves, gyventojų būgštavimai, jog gyvenimo sąlygos dar labiau pablogės, išsipildė.
„Pirmąją savaitę dieną naktį buvo neįmanoma pro barų lankytojus prasibrauti namo, – pasakojo D.Dambrauskienė. – Nė vienam čia nerūpėjo laikytis atstumo“.
Anot moters, policija jau iki karantino nekreipė dėmesio į skundus apie dūmus ir triukšmą, dabar lygiai taip pat ignoravo atstumo laikymosi tvarkos pažeidimus.
Karantino pradžioje Lietuvos valdžia už karantino tvarkos pažeidimus buvo nustačiusi baudas nuo 500 iki 6 tūkst. eurų. Tačiau stigo konkrečių instrukcijų, kaip jos laikytis lauke veikiančiose įstaigose.
Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus viršininkas Aurimas Boza teigia, jog, atšilus orams, policija daugiausia dėmesio skyrė pažeidimams gamtoje, parkuose ir erdvėse prie vandens ežerų. Pašnekovas neslepia – daugeliu atveju pareigūnai nežino, ką priskirti pažeidimams.
Anot jo, reikalavimas išlaikyti 2 m atstumą buvo nustatytas juridiniams asmenims, tačiau ne lauko kavinėse sėdintiems žmonėms. „Argi turėtume bausti tuos, kurie spiečiasi aplink vieną staliuką“, – klausė A.Boza.
Kitos tvarką prižiūrinčios institucijos, tokios kaip Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Darbo inspekcija, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikino dariusios patikrinimus, tačiau jų pačių darbo laiku. Pasakius kitaip, tuo metu, kai visi barai buvo uždaryti.
Ūžia iki paryčių
Viena erdvių, kurią užtvindė Vilniaus valdžios pasiūlymu pasinaudojęs verslas – aikštė prieš Nacionalinę filharmoniją. Čia tarp istorinių pastatų mirga kavinių stogelių jūra, pridengiančių apie 200 po jais esančių staliukų.
Anksčiau net ir pačiai mažiausiai detalei: skėčiams, reklaminiams skydams, šviestuvams ar baldų dizainui – turėjo būti išduotas leidimas. Dabar to nebeliko.
Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vedėja Gerda Ožiūnaitė pastebi, kad kai kurie įrenginiai darko Senamiesčio, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, estetinį vaizdą, tačiau priduria, kad taip bus tik laikinai. „Iki sezono pabaigos įvesime tvarką“, – sako ji.
Po karantino pradėti darbą buvo palyginti paprasta barams, kurie geriausiu atveju siūlo kelias rūšis užkandžių. Būtent tokios įstaigos sudaro pusę tų, kurioms leista nemokamai įsikurti atvirose miesto erdvėse.
Minėtoje aikštėje veikiantys barai tikina, kad savivaldos sprendimas nesiimti griežtai reguliuoti veiklos lauke juos išgelbėjo. „Dar vieno karantino mėnesio nebūtume išgyvenę“, – kalba Linas Starkus, baro „Spiritus“ savininkas.
Panašiai šneka ir miesto meras Remigijus Šimašius, interviu BBC teigdamas, kad lauko erdvių atvėrimas kavinėms išgelbėjo daug verslų, o tuo pačiu pagerino miesto gyventojų emocinę būseną.
Iš pradžių tokį sumanymą palaikė ne vienas Senamiesčio gyventojas. Buvo ir tokių, kurie stengėsi įžvelgti pozityvo, galvodami apie galimybę atgaivinti ekonomiką. Tačiau empatija išseko gegužės 18 d., kai barams ir kavinėms buvo leista ir viduje priimti lankytojus. Kantrybę praradę gyventojai pasakoja istorijas, kaip, nepaisant mieste galiojančių taisyklių verslui viešose vietose netriukšmauti po vidurnakčio, lauko kavinės aprimsta tik apie 4 val. paryčiais. Ir taip – kasdien.
Gyvybiškumo iliuzija
Naujomis taisyklėmis nepatenkinti ir naktinių klubų bei klubų, kuriuose skamba gyva muzika, savininkai.
„Tos taisyklės Vilniaus Senamiestyje galbūt kam nors ir padėjo, bet ne vietoms, kur rengiami koncertai. Jie mus pamiršo, – kalba kultūros baro „Kablys“ savininkas Giedrius Aškelaitis. – Kol kas negavome jokios savivaldybės žadėtos paramos“.
Tokio pobūdžio įstaigoms visiškai atsiverti lankytojams buvo leista liepos pradžioje. „Mes galime kreiptis 5 tūkst. eurų paramos, tačiau ir toliau turime mokėti 50-čiai darbuotojų, todėl tai niekaip mums nepagelbėtų“, – teigia G.Aškelaitis.
Miesto idėja padovanoti viešąsias erdves verslui nė kiek nepalengvino gyvenimo ir aukštos klasės restoranams, kuriems grįžti į įprastą veiklą po karantino kur kas sudėtingiau. Pusė iš geriausiųjų Vilniaus restoranų 20-tuko nepradėjo dirbti, o kalbant apie ketvirtį, panašu, jog jie taip niekada ir nebeatsidarys.
Keturių restoranų savininkei Rasai Lapinskienei vieną jų teko uždaryti. Moteris guodžiasi, kad žmonės mažiau valgo restoranuose, o jei ir užsuka, tai tik gėrimo. „Girdėjau, kad barai susirenka kelis kartus didesnį pelną, nei įprastai, tačiau, kalbant apie restoranus, nieko panašaus nevyksta. Iš turėtų 80-ies darbuotojų išlaikiau tik 20“, – sako restoranų savininkė.
Markas Haroldas, kuris 2014 m. tapo pirmuoju ne lietuviu, išrinktu į Vilniaus miesto tarybą, dabar prisistatantis naktiniu Vilniaus meru, įsitikinęs, kad į vienos srities naktinio gyvenimo atgaivinimą susitelkęs miestas kuria „gyvybiškumo iliuziją“, sumenkina visuomenės palaikymą kitose panašiose sferose veikiančiam verslui.
„Šios priemonės nepagelbėjo stambiesiems vietos ekonomikos žaidėjams. Jos naudingos tik barams, įsikūrusiems keliose didžiosiose Senamiesčio arterijose“, – tokios nuomonės laikosi M.Haroldas.
Geriau nei tuščias miestas
Meras R.Šimašius iniciatyvą Vilnių paversti didžiule kavine vadina „labai sėkminga“, o jo patarėjas prideda, kad kampaniją pratęs iki sezono pabaigos, nes norima padėti verslui išlipti iš nuostolių.
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė mano, kad Vilniaus iniciatyva pritraukė daugiau lankytojų, be to, gelbėjo laikantis 2 metrų atstumą.
Lietuvos barų ir kavinių asociacijos prezidentas Raimondas Pranka iniciatyva džiaugėsi nepaisant to, kad jam pačiam tai reiškė didesnę konkurenciją.
Susiję straipsniai
Urbanisto ir poeto Tomo S.Butkaus požiūris kiek kitoks. Jo manymu, miestas, kad ištvertų krizes, turėtų būti lankstesnis, o tam – ar socialiniam imunitetui sukurti – reikia daugiau bendrauti su bendruomenėmis, o ne primesti iš viršaus nuleistą politiką. „Chaotiškos lauko kavinės kur kas geriau nei tuščias miestas, tačiau, jei Vilnius nori turėti ekonominį ir socialinį atsparumą, reikia daugiau įsiklausyti į miestiečius“, – kalba jis.