Antai vienos kandidatės pasiteiravus, ką ji mano apie didelius bankų įkainius, moteris pradėjo postringauti, kad reikia mažinti pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčius. Pastarąjį – vos iki euro.
Kita, paklausta nuomonės apie įvykius Baltarusijoje, ėmė sapalioti, kokius siūlys įstatymus Lietuvoje.
Juk svarbu ką nors atsakyti, ar ne? Prisipažinti, kad kuria nors tema nieko nenutuoki, atrodo, didžiausia gėda.
Toks įspūdis, kad į parlamentą galima įšokti tik proto bokštams, kurių intelekto koeficientas didesnis nei 190.
Nors pasiklausius išrinktųjų kalbų dėl to niekas neguldys ne tik galvos, bet ir mažojo pirštelio.
Sokratas šiais laikais tikriausiai nepatektų ne tik į Seimą, bet ir į menkiausios savivaldybės tarybą. Juk jam priskiriamas posakis „Žinau, kad nieko nežinau“. Tokie šiais laikais pasmerkti likti užribyje.
Per dvi dešimtis metų, kiek teko bendrauti su politikais, tik keletas jų atvirai pripažino nežinantys atsakymo į klausimą. Negana to, beveik visi šie žmonės pasiūlė susisiekti vėliau, nes nori pasigilinti. Kiti dažnai tauzydavo bet ką, kad tik būtų paminėta jų pavardė.
Tačiau visažinystės virusas užvaldė ne tik politinę, bet ir viešąją erdvę, ypač socialinius tinklus.
Nespėjo įsibėgėti pandemija, o trečdalis feisbuko burbulo „draugų“ prabilo kaip tikri virusologijos mokslų daktarai.
Vieni ragino sekti švedų, kiti – visiškai namuose uždarytų ispanų pavyzdžiu. Ką jau kalbėti, kad kone visi ėmė išmanyti koronaviruso kilmę ir pateikinėti prognozes, kas bus po savaitės ar pusmečio. Stebėtina, kaip žmonės viską žino ir nutuokia.
Kokia išsilavinusi mūsų visuomenė, buvo galima patirti ir kilus išpūstam skandalui dėl brolių Lavrinovičių atvaizdo telekomunikacijų kompanijos reklamoje.
Vieni aiškino, kad užsakovai neturi nusistatę vertybių sistemos, kiti kalė prie kryžiaus prieš porą dešimtmečių sunkų nusikaltimą padariusius, tačiau bausmę atlikusius krepšininkus.
Treti būtent dėl šios aplinkybės juos visomis išgalėmis stengėsi išteisinti. Juk taip nuostabu, kai visi viską žino ir yra patys sau teisūs.
Panašiai nutiko ir su nelegaliomis šunų veisyklomis. Vos prasidėjo „kipišas“ socialiniuose tinkluose, kaipmat šią temą pasigavo politikai.
Ir visi jau žino receptus – tai apdalyti šunelius mikroschemomis, tai didinti baudas jų veisėjams, tai nukapoti galvas juos prižiūrėti turinčioms institucijoms.
Todėl ir pilasi naujų įstatymų projektai, kol nesibaigė dabartinė Seimo kadencija. Pavydėtina sparta, tik kur buvo šie išminčiai kelis dešimtmečius?
Tiek politikams, tiek influensinamuosius influensinantiems influenseriams būtų pravartu paskaityti prieš porą metų išleistą H.Roslingo knygą „Faktų galia“.
Kilus miškų gynimo vajui kažkodėl niekas nepasivargino bent trumpai pasiaiškinti, kiek jų Lietuvoje kasmet iškertama ir kiek atsodinama.
Mat skaičiai ir faktai nelabai derėtų su išpūstu nacionalinio lygio pavojaus burbulu.
Bet kam tie faktai, kai žmonės ir taip viską žino.
Žino, kas nusišneka, o kas ne, kaip gydyti kaulų lūžius liepžiedžių arbata, kas kaltas dėl finansų krizės ir apskritai visų pasaulio blogybių.
Nes prisipažinti ko nors nežinančiam kažkodėl gėda.
Todėl visažiniai renka į parlamentą apie beždžionių ląsteles ir aborto liekanas skiepuose tauškiančius politikus, paskui vainoja juos dėl neišmanymo. Nes patys juk viską žino.
