Obuolius perka akimis, bet skaito ir etiketes

Lietuva – ne Lenkija ir ne Norvegija, kur sodininkus lepina arba gamta, arba valdžia. Sodininkystę pas mus apkandžioja ir šalnos, ir neįveikiamos pietinių kaimynų obuolių kainos. Tačiau mūsiškiai sodininkai vis tiek jos neišsižada, nes tai – savitas patriotizmas.

 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Pasak R.Uronavičiaus, pasirinkimą nulėmė tai, kad per du bendradarbiavimo su „Maxima“ dešimtmečius visi šio tinklo vadybininkai dirbo ypač tvarkingai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Pasak R.Uronavičiaus, pasirinkimą nulėmė tai, kad per du bendradarbiavimo su „Maxima“ dešimtmečius visi šio tinklo vadybininkai dirbo ypač tvarkingai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šie ką tik nuskinti obuoliai „Maximos“ tinklo parduotuvėse atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Urbonavičių sodininkystės ūkio pamatas – kiaurus metus dirbantys žmonės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Urbonavičių sodininkystės ūkio pamatas – kiaurus metus dirbantys žmonės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Urbonavičių sodininkystės ūkio pamatas – kiaurus metus dirbantys žmonės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Urbonavičių sodininkystės ūkio pamatas – kiaurus metus dirbantys žmonės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Urbonavičių sodininkystės ūkio pamatas – kiaurus metus dirbantys žmonės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Urbonavičių sodininkystės ūkio pamatas – kiaurus metus dirbantys žmonės.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Pasak R.Uronavičiaus, pasirinkimą nulėmė tai, kad per du bendradarbiavimo su „Maxima“ dešimtmečius visi šio tinklo vadybininkai dirbo ypač tvarkingai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Pasak R.Uronavičiaus, pasirinkimą nulėmė tai, kad per du bendradarbiavimo su „Maxima“ dešimtmečius visi šio tinklo vadybininkai dirbo ypač tvarkingai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Sodininkai – Vaivos išaugintame medelyne.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Sodininkai – Vaivos išaugintame medelyne.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Pasak R.Uronavičiaus, pasirinkimą nulėmė tai, kad per du bendradarbiavimo su „Maxima“ dešimtmečius visi šio tinklo vadybininkai dirbo ypač tvarkingai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Pasak R.Uronavičiaus, pasirinkimą nulėmė tai, kad per du bendradarbiavimo su „Maxima“ dešimtmečius visi šio tinklo vadybininkai dirbo ypač tvarkingai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
1995-ieji, – sodas po poros metų, dešinėje – pirmasis derlius.
1995-ieji, – sodas po poros metų, dešinėje – pirmasis derlius.
Daugiau nuotraukų (16)

Lrytas.lt

Oct 5, 2020, 8:35 AM, atnaujinta Oct 5, 2020, 10:10 AM

„Smūgiuojame. Pats laikas ‘Ligol’ ir ‘Lobo’ veislės obuoliams nuskinti. „Maximos“ tinklo parduotuvėse jie atsidurs sausį – žmonės juos galės valgyti net iki gegužės.

Bet dabar šie obuoliai turi atsidurti sandėlyje“, – tai sakydama Vaiva Urbonavičienė parodė, kaip obuolys turi būti nuskinamas nuo šakos, kad liktų nepažeistas ir negestų iki pavasario.

Sertifikatą gavo pirmieji

Apie sodininkystę Vaiva bei jos vyras Rimantas kalba ir gerai, ir blogai. Gerai – kai kalba pasisuka apie obuolių kokybę ir pardavimą, blogai – kai prabyla apie paramą sodininkams ar pietinių bei šiaurinių kaimynų pranašumus.

„Šiuo metu visą dėmesį esame sutelkę į obuolių skynimą. Reikia visą derlių sugabenti į sandėlius. O tada jau galėsime fasuoti rudeninių veislių obuolius ir pradėsime prekybą „Maximoje“, – paaiškino V.Urbonavičienė.

Šie sodininkai yra vieni pirmųjų Lietuvoje, ant kurių obuolių pakuočių maždaug prieš dešimtmetį atsirado ženklas „Kokybė“.

O tai reiškia, kad jie pirmieji gavo „Ekoagros“ išduotą sertifikatą, liudijantį, kad tai, ką užaugina tausodami gamtą, atitinka reikalavimus, keliamus pagal Nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės (NKP) sistemą auginamiems ar gaminamiems produktams.

Anot R.Urbonavičiaus, sodininkaujant pagal NKP reikalavimus prarandama maždaug penktadalis derliaus.

„Pirkėjai nori didelių, raudonų, blizgančių obuolių, bet gamtoje natūraliai taip nebūna. Vaismedžius puola ir ligos, ir kenkėjai, tad medžiams apsaugoti reikia pesticidų bei vaistų. Taigi naudojant minimalų jų kiekį sodininkauti sudėtinga.

Bet tai buvo žmonos tikslas – ji atkakliai domėjosi sodininkyste ir ėjo link sertifikavimo dar tuo metu, kai tam nebuvo jokios finansinės paskatos, jokių išmokų. „Kokybės“ ženklas reiškė ne ką kita, o daugybę „Ekoagros“ atliekamų patikrų ir dirvožemio, sodinukų bei pačių obuolių tyrimų ieškant augalų apsaugos priemonių likučių.

Man gi atrodo, kad ilgainiui tai suteikė mums gerą vardą, nes niekada nė vienas tyrimas iš laboratorijos negrįžo su įrašu, kad kas nors negerai – kad rasta kokios nors taršos. Jos nebuvo, ir mes su ta kokybe pas pirkėjus šuoliuojame iki šiol“, – paaiškino R.Urbonavičius taip, tarsi žmonos per pokalbį nebūtų greta.

Bet ji buvo. Nes būtent ji perkando ir agronomijos mokslus, ir vadovauja šeimos sukurtam sodininkystės ūkiui. Jos vyro Rimanto rūpesčiai labiau susiję su technika, tiekimu bei sodo darbais.

Būtent Vaiva pasirūpino tuo, kad sode neliktų ligas sukeliančių virusų, – važiavo į Vokietiją, mokėsi. Iš tenykščių laboratorijų atsigabenusi „dauginimo medžiagos“ – vaismedžių šaknų be jokio užkrato pati ėmė jas akiuoti ir taip prieš porą dešimtmečių įkūrė sveikų sodinukų medelyną, o patį sodą išplėtė iki 48 hektarų.

Žvilgsnis atgal

Taigi šie du žmonės, gyvenę Šiauliuose ir nieko nenusimanę apie žemės ūkį, kone prieš tris dešimtmečius ties Panevėžiu į Rimanto senelio dovanotų 17 hektarų sklypą prisodino 6600 vienmečių sodinukų. O tai padarę suprato, kokį užsivertė nešulį.

„Viskas per kvailą galvą, – R.Urbonavičius nesirenka žodžių ir sako tai, ką galvoja. – Manėme, kad pasodinus obelaites tereikės kas rudenį nusiskinti obuolius ir juos parduoti. O kai supratome, kiek daug sodui reikia priežiūros ir išmanymo, suvokėme, kokią nesąmonę padarėme.“

Tai buvo 1993-ieji – laikas, kai visa Lietuva ką nors mezgė, siuvo, virino, garino – gamino, ką tik sugebėjo, ir pardavinėjo.

„Turėjome sukaupę pinigų ir kurgi juos investavome? Į žabus. Mat pasodinę vienmečius sodinukus manėme, kad jau padarėme visą darbą – kad tai gera investicija. Bet grąžos juk daugybę metų nebuvo jokios. Išvažiavau uždarbiauti svetur, o kai sugrįžau, žmona jau buvo užauginusi sodą“, – pasakojo R.Urbonavičius.

Jie be ironijos negali kalbėti ir apie tai, kaip įsigijo tuos tūkstančius sodinukų.

„Tai buvo atsitiktinumas, ir nelabai vykęs. Sutvarkyti senelio žemės dokumentų iš Šiaulių važiavome į Vilnių, o grįždami namo ėmėme ir užsukome į Babtus – į tuomečio Sodininkystės instituto medelyną.

Buvome pirmi tokie pirkėjai privatininkai, sumanę užsiveisti sodą. Taigi tuo metu, kai pramoniniai sodai sodino ir augino vos kelių veislių obelis, mes jų, egzotinių, išvalę instituto sandėlius prisisodinome kokių trisdešimt veislių. Ir iki šiol vargstame, nes joms reikia skirtingos priežiūros.

Esame kvietę vokiečių konsultantus, kad padėtų mums iš tos bėdos išbristi. Atvykę jie negalėjo nuslėpti nuostabos, kaip apskritai susitvarkome, – niekur pasaulyje nėra kito tokio pramoninio sodo, kuriame būtų tiek daug obelų veislių“, – sodo atsiradimo istoriją prisiminė Rimantas.

„Nieko nepadarysi, – įsiterpė Vaiva. – Mokėmės iš savo klaidų. Prisiskaičiau knygų, kokio gi aukščio tvora reikia aptverti sodą. Teoriškai pakaktų pusantro metro, praktiškai – tokio aukščio mūsų tvorą gilią žiemą zuikiai įveikė be vargo. Ir į sodą graužti obelų šokinėjo lyg į namus.“

Tvorą teko gerokai paaukštinti – zuikių neliko, bet įsisuko pelės. Išmoko obelų šaknis nuo jų apginti – atsirado vagys, tad teko sargavimui įsigyti šunų.

„Būdavo, kokią 3 valandą nakties atveja šunys žmogų, o jis mums aiškina, kad atėjo obuolių pirkti. „Pirkti“ ateidavo ir su kibirais, ir su maišais, ir mašinomis atvažiuodavo“, – šyptelėjo Vaiva.

Sunokino, o kas pirks?

Regis, artėjo 2000-ieji, kai obelys sunokino pirmuosius obuolius, o jiems nuskinti pakako keleto krepšių. Bet po metų jų pagausėjo iki poros tonų, o dar vėliau jau teko sukti galvą, kur tuos obuolius padėti.

„Vežti į turgų? Tai nebuvo išeitis – negalėjau stovėti už prekystalio, nes ir taip turėjau šūsnis darbų. Štai tada ir sumaniau kreiptis į „Maximą“. Man buvo pasakyta: „Gerai.“

Tuo metu tinklas dar tik formavosi, logistikos sandėlių nebuvo. Prisiskindavau obuolių pilną automobilį ir pats sukdavau kone kasdien ratus nuo vienos „Maximos“ parduotuvės prie kitos. Būdavo, išvežioju po šimtą kitą kilogramų obuolių per dieną, o kitądien – ir vėl ratu“, – prisiminė Rimantas.

Urbonavičiai kaupė patirtį, „Maxima“ plėtė tinklą. Atėjo laikas, kai obuolių nebereikėjo išvežioti po nedideles parduotuves, bet pakako suvežti į centrinį sandėlį Vilniuje.

„Pamatę gražius mūsų obuolius ir kiti prekybininkai pradėjo jų prašyti. Neatsukome nugaros, padirbėjome ir su jais. Bet ilgainiui pasilikome tik partnerystę su „Maxima“, – sakė R.Urbonavičius.

Kas nulėmė tokį apsisprendimą?

„Tai lietuviško kapitalo įmonė, ir mes tiesiog daug geriau vieni kitus suprantame. Buvo situacijų, kai mums buvo sunku su finansais – „Maxima“ pasiūlė už obuolius sumokėti iš anksto, į priekį. Žinodami, kad neliksime ant ledo, ramiau suradome išeitį ir pagalbos nebereikėjo.

Pasirinkimą nulėmė ir tai, kad per du bendradarbiavimo su „Maxima“ dešimtmečius visi vadybininkai, kurių būta daugybės, dirbo tvarkingai.

Iki šiol atsiradus didesniam užsakymų kiekiui pats sėdu prie vilkiko vairo ir vežu obuolius į centrinį tinklo sandėlį – niekada nėra buvę kokių nors nesusipratimų dėl kokybės patikros.

Svarbu yra tai, kad galime planuoti išlaidas, nes mėnesio pabaigoje „Maxima“ atsiskaito vos ne minučių tikslumu“, – paaiškino Rimantas.

Anot V.Urbonavičienės, „Maximoje“ gerai suderinta vadyba, ir žmonės, kurie pateikia užsakymus, dirba nekeldami streso nei kitiems, nei sau.

„Nėra buvę, kad sulauktume skambučio: „Oi, degam.“ O mes turėtume verstis per galvą. Jie visus užsakymus daro pagal tikslų paruoštą grafiką, todėl mums lengva prisiderinti“, – paaiškino pašnekovė.

Jos teigimu, gero bendradarbiavimo požymis yra net ir pokalbiai, kurių neretai prireikia derinant užsakymus.

„Per tuos sodininkavimo dešimtmečius sukaupėme daug patirties, juk visko yra buvę. Esame dirbę su tokiais užsakovais, kai ginčydavomės su vyru, kuris gi jiems skambinsime. Nes kone visada atsiliepdavo suirzę, blogos nuotaikos, viskuo nepatenkinti vadybininkai.

Taigi man atrodo, kad „Maximos“ darbuotojų nervai nėra ištampyti, nors įtampa visada vadyboje yra didelė“, – sąlytį su užsakovais apibūdino Vaiva.

Nepakanka tik užauginti

„Jums smalsu?“ – ir V.Urbonavičienė sode esančio gyvenamojo namo svetainėje įžiebė didelį monitorių. Tai – kompiuterizuota sistema, suteikianti galimybę stebėti, kokios sąlygos yra sandėliuose, obuolių laikymo kamerose.

Davikliai jose fiksuoja viską – temperatūrą, drėgmę, CO2 kiekį, deguonies tiekimą. Gal kam nors ir bus keista, tačiau obuoliams idealiausios sąlygos – tai vos +10 C siekianti sandėlio temperatūra.

„O, taip, – tarstelėjo Vaiva. – Obuolius reikia mokėti ne tik užauginti, bet ir iki vasaros išlaikyti.“

Žinoma, jeigu tik gamta nepridaro tokių bėdų, kokių būtą 2019-ųjų pavasarį. Tada, gegužę, meteorologų stebėjimo pastotė Urbonavičių sode užfiksavo –7 C šalčio. Ir nušaldė visa, kas tik buvo ant obelų.

Šiemet būsimo derliaus taip pat nepaglostė sniegas, gegužę balta paklote uždengęs viską, kas žydėjo.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.