Apie galimą trintį darbo rinkoje diskutuoja Profesinių sąjungų konfederacijos vadovė Inga Ruginienė ir Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas.
– Mariau, pradėkime nuo jūsų. Imigrantai Lietuvai – gėris ar blogis?
– Jei žmonės atkeliauja, reiškia, jog yra paklausa. Ne kartą moksliškai įrodyta, kad imigracija yra geras dalykas. Pirmiausia – tai yra gero šalies gyvenimo požymis, nes kiti mato valstybę kaip aukštesnės pridėtinės vertės šalį, o antra – imigrantai prisideda prie ekonominio augimo. Protinga migracija ekonomiką tik augina.
– Ką turite omenyje sakydamas „protinga“ migracija?
– Tai reiškia, kad turėtume atsižvelgti į šalis iš kurių pas mus atvažiuoja žmonės. Labai svarbus mentalitetas. Pavyzdžiui, Ukraina, Baltarusija, Rusija yra tos šalys, kurios mums artimos savo kultūra, tradicijomis. Iš kitos pusės, taip pat reikia stebėti, kokių specialybių žmonės atvažiuoja, koks yra jų poreikis. Tai ir yra „protinga“ migracija.
– Inga, koks jūsų požiūris?
– Noriu pratęsti mintį apie „protingą“ migraciją. Net ir Lietuvos trišalėje taryboje buvo diskutuojama apie itin aukštos kvalifikacijos arba siaurų sričių darbuotojus, kurių Lietuva nespėja paruošti arba išvis neruošia, bet jų poreikis – ekstremaliai didelis.
Visi sutarė, kad tam tikrą darbo rinkos dalį užimti turėtų žmonės iš kitų šalių, nes mūsų piliečiai patys negali patenkinti šio poreikio. Tačiau tie dideli imigrantų skaičiai Lietuvoje iš tikrųjų yra ne specialistai, o tiesiog pigi darbo jėga.
Populiariausi sektoriai, kuriuose dirba imigrantai iš trečiųjų šalių, yra transportas, statybos, kitos paslaugos. Tokie darbuotojai skatina socialinį dempingą, tad nepritariu Mariaus pasakymui, kad imigrantai skatins ekonomikos augimo greitį.
– Vyriausybė yra sakiusi, kad į Lietuvą įvažiuos tik aukštos kvalifikacijos žmonės, kurių trūksta. Tačiau panašu, kad to plano nesilaikoma. Inga panaudojo įdomią sąvoką – „socialinis dempingas“. Mariau, ką apie tai galvojate jūs?
– Mūsų šalis turtingėja, tad piliečiai nori geresnių darbų. Iš nedidelės dalies žmonių, kurie nespėja su visuomene judėti į priekį, darbai yra tiesiog perimami – tai natūralu. Atvažiavęs imigrantas Lietuvoje palieka savo rankų darbo kūrinius ir nuo to mūsų ekonomika vis dėlto auga.
– O kodėl Lietuvoje vis dar yra nemažai laisvų darbo vietų ir darbdaviai niekaip neranda kuo jas užpildyti?
– Tai yra natūralus virsmas. Žmonės keičia darbo vietas arba emigruoja. Atsiranda laisvų darbo vietų erdvė, kuri visada egzistuoja. Tai – visiškai normalus procesas.
Dabar laisvų darbo vietų skaičius auga, bet tai vėlgi yra augančios ekonomikos požymis. Didėjant užimtumui, įmonių skaičiui, tiesiog užprogramuota, kad laisvų darbo vietų skaičius tik didės. Pasibaigus pandemijai, greičiausiai matysime didelį ekonomikos optimizmo pliūpsnį ir darbo rankų poreikis neišvengiamai augs.
– Inga, ar Mariui pavyko jus įtikinti, kad ekonomika dėl migracijos auga? Juk lietuviai geriau gyvena, tad nebenori dirbti „juodo“darbo.
– Kalbama ne apie „juodą“ ar „baltą“ darbą, o apie atlyginimą. Natūralu, kad įmonėse, kuriose mokami pakankamai geri atlyginimai, lietuviai dirba ir imigrantų ten nereikia.
Dažnai mūsų šalyje nutinka taip, kad daug metų darbdavys nekelia atlyginimų, tačiau galiausiai prieinama riba, kai darbo užmokestį privalu kelti, norint išlaikyti darbuotojus. Taip ir pradeda kilti imigracijos bangos, nes automatiškai atsiranda būdas darbdaviui nekelti atlyginimų.
– Ar norite pasakyti, kad verslas yra nepatriotiškas ir neskatina lietuvių dirbti?
– Be abejonės, pandemija parodė, kad daugelis verslų yra patriotiški, tačiau pripažinkime, kad kalbant apie imigraciją, populiariausi sektoriai yra transporto, statybų bei paslaugų.
Šis verslas nėra patriotiškas, nes labai dažnai dirba šešėlyje. Matyt, čia ir yra bėda, atskleidžianti, kodėl nėra darbuotojų ir kodėl žmonėms nebesinori dirbti tokio pobūdžio versluose.
Darbuotojai pavargo nuo atlyginimų vokeliuose ar gyvenimo be socialinių garantijų. Lietuvis, gyvenantis gimtinėje, galvoja ir apie pensiją, o ukrainietis, atvažiavęs padirbti pusmetį, grįš laimingai į savo šalį ir jau gimtinėje galvos apie socialines garantijas.
– Mariau, o ką manote jūs?
– Manau, kad verslas yra patriotiškas ir jis siekia išlaikyti lietuvį gimtinėje. Ideali situacija būtų, jei turėtume imigrantų darbo grupes, bet tie lietuviai, kurie dirbo prastesnį darbą, taptų tų grupių vadovais. Taip saugotume lietuvius, kurių apskritai yra mažai.
– Sakote, kad mūsų yra mažai, tačiau skandinavams ir toliau pavyksta susigraibstyti, pavyzdžiui, mokslus baigusius psichologus, nes už darbą ten jiems mokama gerokai daugiau. Inga, jūsų manymu Lietuva gali pasiūlyti jauniems žmonėms patrauklias darbo vietas?
– Lietuva nyksta. Reiškinys, kad mūsų visuomenė senėja rodo, kad jaunimas ieško įvairiausių kelių išvažiuoti iš Lietuvos, nes vyrauja požiūris, kad tam, jog Lietuvoje būtų įmanoma oriai gyventi, pirmiausiai reikia užsidirbti svetur. Toks procesas ir vyksta.
Įdomiausia, kad emigravę lietuviai nebūtinai laukia, kol gimtinėje alga bus labai didelė. Jiems užtektų gauti bent vidutinį darbo užmokestį, tačiau Lietuvos darbdaviai specialiai to nedaro ir todėl į Lietuvą imigruoja pigi darbo jėga.
– Ar ir jūs manote, kad Lietuva nyksta, Mariau?
– Pasukome pokalbį negatyvia linkme. Mano manymu, Lietuva ne nyksta – Lietuva auga. Pasižiūrėkime į skaičius – lietuviai grįžo, o dar ir užsieniečiai atvažiavo. Ekonomika vystosi, darbo sąlygos gerėja. Žmonės nebeišvažiuoja – jie grįžta.
Įvyko esminis lūžis – atsirado darbo vietų, kurios gali tenkinti lietuvius. Aukštesnės pridetinės vertės įmonės, pradėjusios kurtis Lietuvoje, ir tapo esminiu stimulu, skatinančiu lietuvius grįžti į gimtinę.
