Už ukrainiečiui mokamą atlyginimą dirbti nesutinkančiam specialistui lietuviui kartais tenka krautis lagaminą ir vykti laimės ieškoti svetur.
Tačiau Lietuvoje pastaruoju metu pastebima ir kita tendencija – kelerius metus užsienyje padirbę ir pradiniam įnašui už būstą ar kitam brangiam pirkiniui susitaupę lietuvaičiai suka atgalios ir bando ieškoti darbo Lietuvoje.
Gavęs darbo pasiūlymą grįžo į Lietuvą
35 metų vilnietis Linas Stanislovaitis dirbo statybininku Švedijoje. Nors uždarbis ten buvo tikrai geras, gavęs darbo pasiūlymą iš Lietuvos įmonės vyras ilgai nedvejojęs grįžo į tėvynę.
Šiuo metu tiltus, viadukus, tunelius ir estakadas statančios bei remontuojančioje „Tilstoje“ darbų vadovu dirbantis L.Stanislovaitis sako, kad uždarbiauti į užsienį vyko kelis kartus. Pastarąjį kartą Švedijoje statybininku vyras dirbo pusantrų metų.
„Jei atvirai, pavargau nuo gyvenimo užsienyje. Ten tu nesi savas, o tik darbininkas be namų ir šeimos. Grįžti į Lietuvą ir įsidarbinti minėtoje įmonėje man pasiūlė pats į šią bendrovę iš kitos įmonės dirbti perėjęs mano draugas. Gavęs pasiūlymą ilgai negalvojau, pasitariau su šeima ir sugrįžau į Lietuvą“, – sako L.Stanislovaitis.
Palyginęs savo gyvenimą Švedijoje ir Lietuvoje vyras sutinka, kad ten ir čia gaunamo atlyginimo nepalyginsi, bet situacija Lietuvoje taisosi į gerą pusę.
„Dėl savo sugrįžimo į Lietuvą dabar matau tik teigiamus dalykus. Džiaugiasi ir šeima. Požiūrį į specialistus bendrovėje, kurioje dirbu, aš jau galiu pavadinti vakarietišku. Čia pradėjau dirbti brigadininku, buvau pastebėtas – tapau darbų vadovu. Į darbą užsienyje nespjaunu, ten geras specialistas tikrai gali gauti gerą uždarbį, tačiau pinigai nėra vienintelis kriterijus renkantis emigranto kelią. Kol kas apie darbą užsienyje tikrai negalvoju“, – tikina vyras.
Gyvenimas užsienyje ėmė slėgti
Danijoje kartu su žmona beveik metus triūsęs ir pradiniam įnašui už būstą užsidirbęs 27 metų Justinas Šeštokas taip pat nusprendė ieškotis darbo Lietuvoje. Netrukus jį rado ir net negalvoja vėl emigruoti.
„Su žmona padirbėti į Daniją išvykome norėdami susitaupyti pinigų pradiniam įnašui už butą. Dirbome konservų fabrike. Aš prižiūrėjau ir remontavau gamybinės linijos mechanizmus. Gyvenome nedidelėje saloje, kur vasarą jautiesi kaip kurorte, o žiemą nėra ką veikti. Toks gyvenimas ėmė slėgti, todėl įvykdę sau išsikeltą užduotį čia nepasilikome, o patraukėme namo“, – pasakoja J.Šeštokas.
Darbo Lietuvoje jis ėmė ieškotis vos čia sugrįžęs. Vaikinas taip pat įsidarbino „Tilstoje“ – pasiuntė savo CV ir po pokalbio gavo pasiūlymą ateiti dirbti.
Meistro pareigas gavęs J.Šeštokas sako, kad Danijoje jo atlyginimas buvo daug didesnis, tačiau ir pragyvenimo lygis ten aukštesnis. Be gyvenimo gimtoje šalyje vaikinui imponuoja ir tai, kad čia jis yra ne juodadarbis, o karjeros siekti galintis specialistas: „Turiu aukštąjį išsilavinimą, todėl bandysiu siekti karjeros. O apie sugrįžimą į užsienį kol kas negalvoju – nebent gyvenime kas nors atsitiktų“.
Paklaustas, kiek jaunas žmogus turėtų uždirbti, kad jam nekiltų minčių apie emigraciją J.Šeštokas atsako, kad tai priklauso nuo to, kur šis žmogus gyvena: provincijoje ar sostinėje.
„Mažesniame miestelyje, manau, galima pragyventi ir gaunant į rankas 900 eurų, o Vilniuje reikia gerokai daugiau. Gyvenau Utenoje. Ten siūlomas uždarbis manęs netenkino. Dabar Vilniuje jaučiuosi puikiai. Čia – ir šeima, ir artimieji, ir draugai, ir laisvalaikis kitoks. Jei atvirai, tai visai neblogai ir čia uždirbu“, – kalba J.Šeštokas.
Kartu su juo įmonėje dirba ir dar du iš užsienio grįžę kolegos: 46-erių suvirintojas Andžejus Žitkevičius ir 45-erių elektrikas Andrejus Karnišovas.
A.Žitkevičius emigravo norėdamas užsidirbti pinigų pradiniam įnašui už butą.
„Vienerius metus Norvegijoje ir Švedijoje dirbau betonuotoju, o, užsidirbęs pinigų, pasukau atgal.
Aš negaliu gyventi užsienyje. Ten važiavau tik dėl pinigų. Vos sugrįžus man paskambino buvusios darbovietės darbų vykdytojas ir pasiūlė vėl sugrįžti. Pasiūlymą priėmiau.
Aišku, čia atlyginimas mažesnis už skandinaviškąjį. Dabar gaunu tiek, kiek ten per mėnesį galėjau atsidėti santaupoms. Tačiau ir ten pinigais nelyja. Norint užsidirbti reikia ir viršvalandžius dirbti, ir savaitgaliais padirbėti“, – pasakoja A.Žitkevičius.
Emigranto duonos paragavęs vyras sakė, kad artimiausiu metu dirbti į užsienį tikrai nevyks: „Kol kas dirbsiu Lietuvoje, o toliau – nežinau. Gal dar kokius metus ir padirbėsiu užsienyje, tačiau tapti tikru emigrantu tikrai nesiruošiu“.
A.Karnišovas taip pat buvo padaręs pertrauką ir išvykęs padirbėti į užsienį. „Dauguma mano pažįstamų į užsienį išvažiuoja dėl pinigų, daugiausia norėdami sukaupti lėšų pradiniam įnašui už būstą. O aš ten vykau šiaip – pabandyti. Visi sako: „Užsienis, užsienis...“ – pamaniau, kad ir man reikia pabandyti, kol ne per senas. Pusmetį dirbau elektriku Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Ten man buvo geriau, jaučiausi laisviau. Be to, dar ir pakeliavau“, – kalba vyras.
Jis neslepia – užsienyje tikrai galėtų gyventi, o namus grįžo susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms – mirus mamai, liko jos būstas. „Kai dabar pats turiu nekilnojamo turto, kažkur važiuoti nebėra prasmės. Todėl planuoju niekur nebebėgioti, o ramiai dirbti čia savo malonumui“, – sako A.Karnišovas.
Daugiau nuostolių nei naudos
„Milsos“ įmonių grupei priklausančioje „Klovainių skalda“ dirbanti darbų saugos specialistė 43 metų Julija Gaubienė sakė, kad išvykti padirbėti į užsienį nusprendė norėdama išbandyti save.
Pusę metų Švedijoje valytoja dirbusi moteris patyrė daugiau nuostolių nei gavo naudos. J.Gaubienė sakė galinti pasidžiaugti tik tuo, kad sugrįžusi į Lietuvą vėl gavo darbą, o nauja gyvenimiška patirtis atvėrė akis, kad laimingai galima gyventi ir savo namuose.
„Išvykti į užsienį nusprendžiau įmonėje, kurioje dabar vėl dirbu, buhaltere pradirbusi dešimt metų. Panorau pakeisti aplinką, išbandyti save kitur. Darbdavys mane nuo tokio žingsniu atkalbinėjo, bet buvau užsispyrusi. O Švedijoje nieko gero neradau. Dirbau valytoja. Gyvenamuoju plotu aprūpino darbdavys, o pragyventi reikėjo iš to, ką uždirbu. Išėjo taip, kad, įvertinus pabrangusį pragyvenimą, ten uždirbau netgi mažiau nei Lietuvoje“, – minėjo J.Gaubienė.
Iš pradžių moteris Švedijoje laikėsi tikėdamasi, kad čia dirbti atvyks ir sutuoktinis. Kai jis tą padaryti atsisakė, nedvejodama grįžo atgal. „Namuose geriau – čia ir šeima, ir draugai, ir aplinka įprasta. Norint įsitvirtinti užsienyje reikia tai daryti, kai tau 25 metai, o ne įkopus į penktą dešimtį“, – sako emigranto duonos paragavusi moteris.
Į Lietuvą sugrįžusi J.Gaubienė vėl kreipėsi į buvusius darbdavius. Laisvos darbo vietos teko laukti pusmetį. „Šiuo metu dirbu darbų saugos specialiste. Išvyka į Švediją man atvėrė akis – supratau, kad anksčiau nevertinau to, ką turėjau. Svarbu ne tik atlyginimas, bet ir šeima, draugai, tave supanti aplinka“, – sako J.Gaubienė.
Grįžtančiųjų laukia kaip oro
Asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos nario ir „Eurovia Lietuva“ generalinio direktoriaus Stanislavo Kablio teigimu, lengviau surinkti brigadas Utenos ir Jonavos rajonuose nei didmiesčiuose. Jis spėja, kad matyt dar mažiausiai dešimtmetį bus jaučiamas inžinierių stygius. „Jei prieš gerą dešimtmetį per metus buvo paruošiama 80 inžinierių, tai dabar – apie 10. Vidutinės ar jaunesnės kartos inžinierių tiesiog nėra“, – mini S.Kablys.
Panašiai padėtį apibūdina ir „Kauno tiltų“ generalinis direktorius Aldas Rusevičius: „Pastaruoju metu tendencijos aiškios – didmiesčiuose rasti norinčiųjų dirbti yra sudėtingiau nei mažesniuose šalies miestuose. Tai natūralu, nes jaunimas vis vangiau renkasi dirbti fizinį darbą lauko sąlygomis“.
Pasak A.Rusevičiaus, kvalifikuotų, turinčių patirties kelių statyboje kandidatų rasti – nemenkas iššūkis, tad dažnai pasirenkamas mokymo kelias. Konkuruoti nepadeda ir ydinga neoficialaus atlyginimo praktika, neaplenkianti ir kelių sektoriaus. Terminuotos darbo sutartys, kurias lemia veiklos sezoniškumas, irgi daugeliui neatrodo patraukliai.
Kita vertus, karantinas „Kauno tiltams“ netgi pagelbėjo. „Pandemijos paveiktoje darbo rinkoje atsiradus didesnei konkurencijai, į mus kreipėsi daugiau norinčiųjų, tai savaime leido atsirinkti labiau motyvuotus, darbščius kandidatus. Paprastai kasmet įdarbiname 150-200 darbuotojų, o šiemet pas mus dirbti panoro 251 kandidatas“, – sako A.Rusevičius.
„Milsos“ įmonių grupės vadovas Mantas Makulavičius teigia, kad kaip šviežio oro gūsio laukiama grįžtančių tautiečių kelių statybos ar kalnakasybos sektoriuje.
Asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos pirmininkas Rimvydas Gradauskas mini nerimą skaičius: jei prieš penkerius metus kelių sektoriuje dirbo 9 tūkst. darbuotojų, tai dabar – tik apie 6 tūkst. Iš jų, grįžusių iš emigracijos – apie 150. Kita neraminanti tendencija, kad visuomenė sparčiai sensta, o likęs jaunimas darbu keliuose nesusivilioja.
