Ir XXI a. Šiaurės Korėja lieka viena uždariausių valstybių. Jos piliečiai neturi prieigos prie pasaulinio interneto tinklo, o puošdamiesi laikosi valstybinio aparto priimtų rekomendacijų. Ryškus lūpdažis ar šviesiai dažyti plaukai reiškia, kad negerbiate valdžios. Už tai gali tekti ne tik sumokėti baudą, bet ir sėsti į kalėjimą.
Tokie asmens laisvių ribojimai sukėlė Šiaurės Korėjos jaunimo nepasitenkinimą – jie perka iš Pietų Korėjos kontrabanda atgabentą kosmetiką, o savo grožio supratimą naudoja kaip ginklą prieš režimą.
Grožio standartai intranete
Iki 1948 m. grožio standartai ir mada Šiaurės Korėjoje vystėsi veikiami Japonijos ir JAV. Tendencijos iš Vakarų į šalį ėmė skverbtis dar 1800-aisiais, o visiškai įsitvirtino XX a. pirmoje pusėje, kai Korėja buvo Japonijos kolonija.
Antrasis pasaulinis karas, o po to – ir Korėjos padalinimas į Šiaurės ir Pietų, užbraukė brūkšnį grožio eksperimentams: Šiaurės Korėja savo piliečiams absoliučiai visur – net ir kalbant apie žmogaus išorę – nurodė sekti socializmo idėjomis.
Šalies moterų išvaizdos taisykles nustatė postus valdžioje užėmę vyrai. Visuose propagandiniuose plakatuose moteris vaizduota darbo pirmūne: rūbų stilius santūrus, šukuosena griežta, ant veido – jokios kosmetikos. Šie standartai nesikeičia dešimtmečiais: Šiaurės Korėjoje gražiu laikomas apvalus veidas, šviesi oda ir trumpai kirpti plaukai.
Šalies gyventojai turi prieigą tik prie nacionalinio intraneto „Kvanmen“. Jo administravimu rūpinasi Korėjos kompiuterių centras, kurio darbuotojai viešina ir kruopščiai cenzūruoja tinklapius. Skirtingais duomenimis, „Kvanmen“ turi 1-5,5 tūkst. tinklapių. Tiksliai žinoma tik tai, kad daugelis jų priklauso Šiaurės Korėjos universitetams, naujienų portalų ir moksliniams projektams.
Mados policija
Dėl tokios apribotos informacijos daugelis šalies moterų nė nežino, kas dabar madinga pasaulyje, o idėjų, kaip puoštis, dairosi žurnale „Choseon Ryusung“.
Jame galime rasti tokių patarimų: „Reikėtų vilkėti socialistiniam gyvenimo stiliui tinkančius drabužius ir vidutinio ilgio plaukus“. Jei bandysite kartoti vakarietiškas mada, rizikuojate užsitraukti bausmę.
Kaip laikomasi taisyklių, seka mados policija – iš Šiaurės Korėjos moterų sąjungos aktyvisčių suformuoti patrulių būriai. Jos vaikštinėja po didžiuosius šalies miestus vilkėdamos nacionalines sukneles, o, pastebėjusios taisykles pažeidusias moteris, šias sustabdo. Patrulių būriams leidžiama sugadinti daiktus, kurie neatitinka nustatytų normų, ir išrašyti baudą, rašo forbes.ru.
Viena drausminimo priemonių – privalomi savikritikos seansai, per kuriuos būtina pripažinti suklydus ir negerbus valdžios, o po viso to – išklausyti porciją susirinkusiųjų kritikos. Panaši praktika atsirado dar 1962 m.
Tačiau draudimų ir ribojimų sistema ėmė išsikvėpti, kai šiuolaikinis jaunimas rado būdų gauti informacijos iš kitų pasaulio šalių. Pavyzdžiui, iš Pietų Korėjos kontrabanda įvežami draudžiami DVD, drabužiai ir kosmetika. Taip Šiaurės Korėjos grožio standartus ėmė keisti Pietų Korėjos pavyzdžiai, kurios tendencijos ir pop kultūra pajėgė prasibrauti į vieną uždariausių šių dienų valstybių pasaulyje.
Intensyvus Pietų Korėjos kultūros plitimas vadinamas „korėjietiškąja banga“, o pagrindiniu jos varikliu laikoma muzika, filmai ir kosmetika.
Pietų Korėjos grožio industrija – dominuojantis žaidėjas pasaulio rinkoje. Ji kuria tendencijas visuose lygiuose: nuo esminių kosmetikos formulių komponentų iki pakuotės. Analitikai spėja, kad 2029 m. Pietų Korėjos įtaka grožio srityje bus vertinama 31,6 mlrd. JAV dolerių.
Laisvės kontrabandininkai
Šiaurės Korėjoje puikiai sugyvena tiek oficialioji, tiek ir šešėlinė ekonomika. Be valstybės mokamų algų daugelis korėjiečių neoficialiai užsidirba prekiaudami turguose, kur be maisto produktų galima rasti pačių įvairiausių kontrabandinių prekių: technikos, drabužių, USB atmintinių, DVD su muzika ir filmais, užsieninių žurnalų, kosmetikos.
Tokiuose turguose užaugo ištisa tūkstantmečio jaunimo karta, kuriems vaikystėje ir jaunystėje teko patirti badą. JAV ir Pietų Korėjoje veikianti organizacija „Liberty in North Korea“ 2017 m. sukūrė dokumentinį filmą, kurio herojai prisipažįsta: galimybė prisiliesti prie Vakarų kultūros sugriovė jiems valstybės įkaltą požiūrį. Tokios pat nuomonės laikosi ir socialinių pokyčių šioje šalyje tyrinėtojai.
Būtent ši karta tapo pirmuoju laisvės pasiuntiniu: jos atstovus, augusius taip, kad jau galėjo pasiekti draudžiamą informaciją iš užsienio, valdžiai nepalyginamai sudėtingiau kontroliuoti pasitelkiant propagandą ir draudimus.
Slapta įvežtas grožis
Jei žinote kelias taisykles, kosmetikos iš Pietų Korėjos jos kaimynės turguose surasti gana nesudėtinga. Pardavėjai draudžiamas prekes laiko namuose. Klientams jie apie save praneša kalbėdami Pietų Korėjos akcentu. Galiausiai įsigyti prekę galima ištarus kelias kodines frazes, tokias kaip klausimas, ar galima įsigyti ko nors skanaus. Jei pavyks, pardavėjas pirkėją nusives pas save į namus.
Kontrabandininkė Danbi Kim prasitarė, kad Šiaurės Korėjoje kosmetikos priemonėms netgi nėra sugalvota pavadinimų. Pavyzdžiui, lūpų dažai vadinami priemone, kuria galima dažyti lūpas. Nepaisant to, Pietų Korėjos kosmetika – be galo paklausi.
Danbi Kim kontrabandininke pirmą kartą tapo būdama 15-os.
Hesane, prie sienos su Kinija, augusi mergina jau vaikystėje slapčia žiūrėjo Pietų Korėjos filmus, kuriuose merginos laisvai bendrauja su vaikinais, vilki džinsais ir dažo plaukus. Kim tai pribloškė – ji suprato, kad už Šiaurės Korėjos sienų moterys be baimės gali rodyti savo išskirtinumą.
Mergina dvejus metus iš Kinijos ir Pietų Korėjos kontrabanda vežė džinsus ir plaukų dažus. Šiaurės Korėjos valdžia žinojo, kad tarp jaunimo atsirado maištininkų. Pačią Danbi Kim ne kartą bandė pričiupti. Pirmą kartą ji išsisuko davusi kyšį.
Tačiau kai merginai buvo 17 m., ją kartu su bendrininkais, šeimos nariais ir draugais areštavo slaptoji policija. Po kelias dienas trukusių apklausų ir kankinimų artimuosius paleido. Už grotų liko pati Danbi, jos vyresnysis brolis Nam Chunas ir trys bendrininkai.
Juos ilgai vežiojo iš vienos vietos į kitą, kasdien kankino, kol galiausiai išsiuntė į politinių kalinių kalėjimą. Situaciją sunkino tai, kad Nam Chunas buvo policijos darbuotojas, todėl be kontrabandos gabenimo jį apkaltino ir šnipinėjimu.
„Vienintelė priežastis, dėl kurios pajėgiau susitaikyti su situacija – mano brolis. Jis pasakė, jog ketina prisiimti kaltę, kad aš išgyvenčiau ir galėčiau rūpintis mūsų šeima“, – pasakojo Danbi Kim.
Broliui prisipažinus, merginą paleido. Ji pabėgo į Pietų Korėją, kur gyvena nieko nežinodama apie savo brolį – netgi to, ar jis tebėra gyvas.
Grožio pramonė tėvynėje
Šiaurės Korėja turi savo grožio pramonę. Pirmasis kosmetikos fabrikas buvo atidarytas 1949 m. Tik vietoje pagaminta produkcija prieinama ne visiems – jos kaina pernelyg didelė. Kartais kosmetikos rinkinius pareigūnai dovanoja per svarbias nacionalines šventes.
Dabartinis Šiaurės Korėjos vadovas Kim Jong-unas turi tikslą – sukurti geriausią kosmetiką pasaulyje, kuri nukonkuruos net ir puikiai žinomus prekės ženklus.
Naujienų agentūra „Reuters“ anksčiau pranešė, kad per Šiaurės Korėjos televiziją 2019 m. rodė laidą, kurioje pardavėja keitė „Chanel“ produkciją į pagamintąją vietos fabrikų. Į tai „Chanel“ atstovai sureagavo teigdami, kad į Šiaurės Korėją savo produkcijos jie apskritai neeksportuoja, tad parodyti gaminiai – kontrabanda.
Yra manančių, kad būtent Pietų Korėjos kultūros proveržis remia Kim Jong-uną prie sienos patiems imti gaminti kosmetiką. Beje, būtent į Pietų Korėjos grožio industrijos siūlomas prekes kurdama savo gaminius žiūri jos kaimynė: panašios pakuotės, gaminių sudedamosios dalys. Pavyzdžiui, daugelyje gaminių Šiaurės Korėja naudoja ženšenio ekstraktą, o juk būtent juo visame pasaulyje išgarsėjo Pietų Korėja.
Su didžiausio Pietų Korėjos grožio pramonės konglomerato „Amorepacific“ ekspertais bendradarbiavęs daktaras Namas tyrė Šiaurės Korėjos fabriko kosmetiką. Jų išvados skelbia, kad kai kurios priemonės neatitinka saugumo reikalavimų ir turi potencialiai kenksmingų komponentų – talko ir parabenų.
Šiaurės Korėjos grožio pramonės kokybė – toli nuo idealų. Tam įtakos turi sankcijos, dėl kurių šalis negali gauti kokybiškų komponentų iš užsienio. Sankcijos daro ir kitą poveikį – dėl jų negalima produkcijos masiškai eksportuoti į užsienį.
Vis dėlto Kinijoje ir Rusijoje jos galima rasti. Pastarojoje nuo 2019 m. prekiaujama kosmetika su prekės ženklu „Unhasu“. Ji specialiai sukurta tam, kad būtų konkurentė Pietų Korėjos gaminiams.
Kim Jong-unas pradėjo vystyti prekybą internetu – pernai Šiaurės Korėjos intranete atsirado grožio pramonės prekės ženklo „Pomhyanggi“ tinklapis. Jame skelbiamas produkcijos sąrašas, gaminių kainos ir nupasakojama prekės ženklo istorija.
Vis dėlto Šiaurės Korėjos tūkstantmečio kartos atstovai ir toliau perka kontrabandines prekes iš Pietų Korėjos. Tokio pasirinkimo esmė – visai ne aukšta kokybė ar efektyvumas: kaimyninės valstybės grožio pramonė išugdė laisvės siekį ir suteikė priemonę kovai su režimu.
