– Karantinas kol kas nesušvelnintas. Kokia užsikrėtimų situacija Jonavoje?
– Skaičius mažėja. Kaune turime 8 savivaldybes, tai Jonavos situacija atrodo geriausiai.
– Kodėl taip yra? Jūs turbūt netaikote kitokių sugriežtinimo sąlygų nei visoje Lietuvoje.
– Ne, mes dirbame taip pat, kaip ir visi kiti kolegos. Gal jonaviečiai yra nuosaikesni, preciziškai laikosi valstybės nurodymų, niekur nevyksta, sėdi namuose. Žinote, skirtingose teritorijose – skirtingas žmonių mentalitetas. Kai kurie nori laisvės, pramogų, jonaviečiai gal yra tvarkingesni, atsakingiau laikosi nurodymų.
Bet neverta tuo didžiuotis, nes per kelias dienas viskas gali pasikeisti.
– Kaip jums atrodo valdžios atsargumas dėl karantino švelninimo? Dvi liberalios partijos linkusios atlaisvinti karantiną, bet konservatoriai kol kas mąsto kitaip.
– Socialdemokratai kelia klausimą, kad gal tas atlaisvinimas jau galėtų vykti, ypač kalbant apie smulkųjį verslą, kuris galėtų užtikrinti saugumo laikymąsi, atskirus įėjimus iš lauko.
Smulkusis verslas nuo gruodžio 18 d. uždarytas. Dabar karantinas pratęstas iki vasario pabaigos. Nedirbama daugiau nei du mėnesius, gaunama pašalpa – apie 260 eurų.
Socialdemokratams atrodo, kad jau reikėtų pradėti galvoti ir kalbėti ne tik apie tai, kad kiekvieną savaitę svarstome, o iš tiesų pasakyti, kada turėtume laukti atlaisvinimo. Apie tai kalbame ir atkreipiame Vyriausybės dėmesį.
Jurbarke viruso atvejų praktiškai nebenustatoma. Tai gal reikėtų pabandyti eksperimentą ir tik Jurbarko teritorijoje atlaisvinti socialinį ir ekonominį gyvenimą, bet nepanaikinti judėjimo suvaržymų. Kitaip sakant, į Jurbarką vis dar negalėtų atvykti svečiai, vilniečiai, kauniečiai ir kiti.
– Būtų galima aptverti Jurbarką spygliuota viela ir žiūrėti, kas bus.
– Jurbarkas būtų savotiška laisvės oazė Lietuvos teritorijoje. Tas eksperimentas parodytų, ar tai būtų teisinga, ar ne. Padarai eksperimentą ir žiūri per savaitę ar dvi, kaip ten keičiasi situacija.
Jeigu Jurbarke atsidaro parduotuvėlės, smulkusis verslas, kirpyklos, o po dviejų savaičių turime koronaviruso atvejų augimą, – viskas aišku, dar nesame pasiruošę, Lietuvoje nieko daryti ir atidaryti nereikia, o tik toliau laukti.
Suprantu ir Vyriausybę – ant lėkštelės du pasirinkimai: atlaisvinti dabar, pasidžiaugti laisve kelis mėnesius, o paskui užsidaryti trečią kartą, arba laukti sukandus dantis tiek, kiek reikia, ir atsidarius nebeužsidaryti.
Norėtųsi iškentėti, kad vėliau daugiau kentėti nebereikėtų. Bet ar tai įmanoma? Sunku pasakyti. Ar tikrai net ir su skiepais turėsime tik antrą bangą, ar ir toliau procesas kartosis? Juk matome, kad virusas keičiasi, mutuoja: ispaniška, Jungtinės Karalystės ir Pietų Afrikos Respublikos atmainos... Atrodo, pasaka be galo.
– Yra toks siūlymas: nesiskiepijančius mokytojus nušalinti nuo darbo. Ką jūs galvojate?
– Žinau, kad dalyje įstaigų tie gydytojai ar slaugytojos, kurie atsisako skiepytis, nukreipiami į kitus skyrius, kurie mažiau susiję su pacientais, žmonėmis ir bendravimu.
Aš ir pats sulaukiu laiškų su tėvų skundais, kad darželiai atsidarys, bet auklytė nenori ir atsisako skiepytis. Tėvai sako, kad jie ten ves savo vaiką, bet gal jis vieną dieną pareis su virusu ir padalins jį jiems, seneliams ir kitiems.
Nemanau, kad tai bus pavieniai atvejai. Nemaža procentinė dalis nenori skiepytis arba abejoja skiepo nauda. Žinote, lietuviškas mentalitetas – laukia, kol pasiskiepys kolegos, pasižiūrės, ar neišaugo ragai ir uodega, tada pasiskiepys ir patys.
Bet nušalinus tokius žmones kiltų žmogaus teisių klausimai. Manau, kad reikėtų kreipti dėmesį ne į botago principą, o užsiimti žmonių švietimu. Pasigendu komunikacijos apie skiepo naudą ir asmenis, kurie pasiskiepijo.
Galbūt vertėtų kalbėti apie atskiras profesijas, kuriose pasiskiepijimas būtų kaip profesinis įsipareigojimas. Žinau, kad krūva įmonių skiepija nuo erkinio encefalito tuos žmones, kurie dirba lauke, gamtoje, pjauna žolę. Tai pjovėjams ar žolės tvarkytojams yra įsipareigojimas pasiskiepyti. Niekas nenori encefalito ar Laimo ligos.
Gal tam tikros profesijos žmonėms, kaip medikai ar pedagogai, galima padarytį tą patį. Bet nesinorėtų, kad kai kurie būtų priversti palikti darbą. Norėtųsi susitarimo, o ne prievartos iš valstybės.
