Be to, jis akcentavo, kad gyvenimas karantino režimu jau beveik metus sukels žmonėms naujų sunkumų. Vienas iš jų – nemokėjimas bendrauti gyvai. To po pandemijos, sugrįžus į socialinį gyvenimą ir darbus, teks mokytis iš naujo.
– Jūs visada skambate optimistiškai ir žvaliai. Ar tai tikra jūsų būsena, ar esate geras aktorius?
– Aš vadovaujuosi sena kinų patarle, kuri sako: „Viešpatie, duok man jėgų padaryti tai, ką galiu, duok man proto nedaryti to, ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito.“ Aš po truputį senstu ir išminties daugėja, sugebu atskirti, ką galiu pakeisti ir ko negaliu. Ką galiu – tą ir keičiu. Jeigu negaliu – dėl to nereikia jaudintis.
Todėl, kad išlaikytume nuotaiką, svarbu suvokti, kokiems įvykiams, procesams turime įtaką, o kur vyksta nuo mūsų nepriklausantys dalykai. Prie nepakeičiamų aplinkybių reikia išmokti prisitaikyti. Kito kelio nėra.
– Bet ar žmogus nėra taip sukonstruotas, kad vis bando savo protą apgauti? Dėl to ir susiduriame su karantino ribojimo pažeidimais.
– Ne, tai yra nuo ankstyviausios vaikystės atsinešta visagalybės iliuzija. Ką tik gimęs kūdikis gauna viską, ko nori. Nori, kad būtų pakeičiami pampersiukai, jie pakeičiami, nori, kad būtų paimtas ant rankų, paimamas, nori, kad būtų pamaitintas, pamaitinamas. Būtent tada susiformuoja visagalybės iliuzija, kad aš galiu viską ir iš pasaulio turiu gauti tai, ko noriu.
Visas likęs gyvenimas yra liūdnas taikymosi laikotarpis su visagalybės neturėjimu, su tuo, kad aš negaliu, neturiu ir negausiu visko, ko noriu, o tik tiek, kiek man gyvenimas duos.
Kai mes bandome keisti, ko pakeisti negalime, tai tėra galvos daužymas į sieną, tada iškyla guzai ir juos skauda. Tad natūralu, kad žmonės tampa nelaimingi. Bet tai nėra lietuviška problema. Tai – pasaulinė problema.
– Bet žmogus turėtų būti nelaimingas, jei supranta, kad yra nevisagalis, kad yra daug aplinkybių, kurios lemia jo gyvenimą. Ypač dabar, kai infektologai aiškina, kad bus tik blogiau, greitai neišbrisime, gyvenimas pasikeis. Žmogus turi jaustis blogai, nes iš principo nebevaldo savo gyvenimo.
– Šitas virusas nuskambėjo taip galingai dėl to, kad yra naujas ir labai greitai išplito. Bet per XX a. pandemiją nuo raupsų mirė daugiau žmonių. Žiūrėkime kitaip: mes visą laiką gyvename kartu su bakterijomis, virusais, vėžiu. Galų gale, visi mirsime. Susitaikius su šita tiesa galima pabandyti suvokti, kad tai, kas mums duota tarp gimimo ir mirties, yra mūsų šansas pasinaudoti gyvenimu, surasti jame džiaugsmą, prasmę.
Tada galime surasti netikėtų džiaugsmo šaltinių. Pavyzdžiui, daugelis nepagalvoja, kad dėl dabartinio darbo iš namų sutaupome laiko, nes nereikia važiuoti, stovėti kamščiuose ryte, per pietus ir grįžtant namo. Vadinasi, dovanų gavome apie porą valandų kasdien. Padauginus iš penkių darbo dienų, jau turime 10 valandų, o jei iš visų darbo savaičių – gavome dovanų šimtus valandų laisvo laiko.
– Ką pasakyti tam žmogui, ypač jaunam, kuris įpratęs keliauti, kopti į kalnus, dalyvauti socialinėse veiklose? Kaip juos įtikinti, kad sėdėjimas po liepa ar kriauše irgi yra vertingas gyvenimo atradimas?
– Kiekvienas turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti, tai yra, patys save. Jeigu tai, kas dabar vyksta, jiems yra nepakeliama, reikia ieškoti išeičių. Pavyzdžiui, mačiau, kad žmonės internetu rengia šokius, koncertus, muzikavimus, baliukus.
Be abejo, virtualios galimybės neatstoja realaus gyvenimo, apsikabinimo, pasibučiavimo, prisilietimo. Deja, yra taip, kaip yra. Tada lieka tik dvi galimybės: arba susitaikyti, pasakius sau, kad turiu kantrybės ir palauksiu, arba nesusitaikyti, pažeidinėti įstatymus, patekti policijai į rankas ir gal net tuo didžiuotis. Jeigu žmogui toks gyvenimo kelias tinka, tegu jis daro, ką nori. Tik jis taip darydamas ignoruoja kitų žmonių poreikius, galbūt platina virusą, kuris jam yra tik lengva susirgimo forma, o kitam – mirtina.
Manau, kad mokymasis galvoti ne tik apie save, bet ir kitus, kurie labiau pažeidžiami, man svarbūs, yra tai, kas turėtų apsaugoti nuo tokių neapgalvotų poelgių.
– Pavasarį, kai prasidėjo pandemija, sakėte, kad žmonėms reikia išmokti išlaukti, iškentėti. Sakėte, galbūt Velykų nepavyks atšvęsti su visais, bet reikia susilaikyti tam, kad Kalėdas atšvęstume žmoniškai. Deja, mūsų Kalėdos irgi nepavyko. Kiek toks atitrūkimas nuo mūsų kasdienybės trenkė per smegenis?
– Pandemija ir karantino ribojimai žmones veikia. Visas krizių įveikimo procesas visuomenėse vyksta kreivės forma: iš pradžių didėja altruizmas, noras padėti kitiems, pasišventimas, pasiaukojimas, o paskui tai krinta žemiau pradinio lygio. Prasideda įvairios agresyvios ir destruktyvios elgesio formos.
Visas antivakserių judėjimas yra absoliučiai destruktyvus dalykas, kuris gali vesti prie to, kad pasiskiepys mūsų mažiau, negu reikia, kad atsirastų kolektyvinis imunitetas. Tada bus bėda. Būsime nusipirkę krūvas vakcinų, būsime jas suleidę pusei bendruomenės, o kita pusė – nesivakcinuos, vadinasi, virusas plis ir toliau.
– Kaip suvokti antivakserių psichologiją? Jie tikrai tuo tiki, ką jie sako?
– Aš nesu jų tyrinėjęs ir negaliu atsakyti. Aš suprantu tik vieną – tai yra žmonės, kurie netiki mokslu. Jie mano, kad mokslas skirtas mus apgaudinėti. Čia ne galvojimo, o tikėjimo reikalas. Su tikėjimu pasiginčyti neįmanoma.
– Bet kiti antivakseriai važinėja paskutinio modelio mersedesais – naujausių technologijų išradimais, paremtais mokslu. Tada jie turėtų ant kumelės joti...
– Mūsų psichika yra mozaika, ten telpa daug. Todėl net ir naujausiais mersedesais važinėjantys žmonės gali turėti keistų idėjų apie gyvenimo reiškinius, pavyzdžiui, pandemiją. Pažįstu tokių žmonių asmeniškai ir galiu pasakyti, kad pinigai nedaro žmogaus protingu.
– O kokiu daro?
– Pinigai daro žmogų turtingu, protingu nedaro. Tai jis ir naudojasi savo pinigais, padėtimi.
– Kas naujo žmogaus smegenų kloduose paaiškėjo per pandemiją?
– Mūsų smegenys yra plastiškas organas. Tai reiškia, kad visa struktūra veikia neuronams susijungiant vienas su kitu, tai sinapsės. Sinapsės susidaro tada, kai jų reikia, tai yra, sujungia neuronus į tinklus spręsti tam tikrus uždavinius, vykdyti funkcijas ir galbūt jas vykdyti automatiškai, nes automatiškai vykdomos funkcijos yra ekonomiškiausias darbas mūsų smegenims.
Bet jeigu to darbo nereikia arba nebereikia, sinapsės išnyksta. Kas vyksta su mumis? Mes turime kad ir labai artimą socialinį bendravimą šeimose, turime to socialinio bendravimo pakaitalą – internetą, bet realaus tikro socialinio bendravimo grupėse neturime pakankamai ilgai. Kas vyksta su smegenimis? Sinapsės, skirtos aprūpinti šitas funkcijas, nyksta. Tai reiškia, kad po to, kai atsistatys mūsų socialinis gyvenimas, mes į išorinį pasaulį išeisime šiek tiek sutrikę.
Kartais nežinosime, kaip, kokiu tonu, kokiais žodžiais kalbėti. Bus sunkumų visuomenei resocializuojantis. Tai yra normali paprastoji neurofiziologija. Netreniruojamas raumuo atrofuojasi, netreneruojamos smegenų sinapsės – taip pat atrofuojasi. Tam, kad tai įvyktų ne taip smarkiai, reikia kaip galima daugiau bendrauti visais įmanomais kanalais.
– Ar tikite, kad po pandemijos viskas aplink mus vėl klestės ir kaukes pamiršime?
– Manau, kad šiai pandemijai suvaldyti sukurtos pakankamai efektyvios vakcinos. Vakcinuosimės taip, kaip ir nuo gripo, kiekvieną rudenį. Tada galėsime atsisakyti kaukių ir fizinės distancijos.
Manau, kad tai neįvyks taip greitai, kaip tikėjomės. Visi virusai turi bjaurią savybę keistis, mutuoti, jie tampa mums pavojingesni. Tai yra gyvenimo procesai ir mes su jais bandysime kaip nors tartis.
– Ar tikėjimas, kad viskas grįš į savo vėžias, gali stabdyti žmones nuo ieškojimo, kaip gyventi per šią pandemiją? Dažniausiai visi sėdi ant lovos, atlieka būtiniausius darbus, bet didesnės kūrybos neatsiranda, nes visi sėdi ir laukia, užuot kiekvieną dieną mokęsi kažko naujo, bandydami kiekvieną dieną rasti perspektyvų ir optimizmo?
– Pradėkime nuo to, kad sėdėti ant lovos, gulėti nepaklotoje lovoje ir dirbti joje kaip biure jokiu būdu negalima. Tai daro mūsų darbą neproduktyvų ir įneša didžiulę netvarką į mūsų galvas, nes lova skirta miegui. Siūloma kiekvieną dieną išlaikyti kiek galima daugiau normalumo.
Pirma, atsikėlus ryte lovą pasikloti ir, jeigu eisime į darbą, apsirengti taip, kaip eitume į darbą. Nesvarbu, kad darbo vieta yra stalo kampas.
– Užsivilkti kostiumą?
– Taip, marškinius, kelnes... Svarbu ir tai, kad turėtume ne tik darbo vietą, kurią pasiruoštume savo produktyviam darbui, bet ir darbo laiką. Jeigu reikia padaryti pertraukėles, turime suprasti, kad tai yra tik pertraukėlės, o ne visiškai pilnavertis grįžimas į namų gyvenimą.
Galėjimas funkcionuoti, o ne tik sėdėti ir laukti, priklauso nuo mūsų nusiteikimo. Žmonės valandų valandas žiūri televizorių, skaito informaciją tinklapiuose. Negalima šito daryti. Reikia pasirinkti vieną informacijos šaltinį, kuriuo pasitikima, ir skirti tam per parą ne daugiau 30 min. Dar geriau – iki 15 min.
– Bet jeigu žmogus skaito, jis tobulina įgūdžius. Gal po pandemijos tapsime išsilavinusia visuomene?
– Jeigu pradėtume skaityti knygas, taptumėme skaitančia visuomene, būtų puiku. Yra įrodyta, kad knygų skaitymas daug svarbesnis ir produktyvesnis mūsų smegenų vystymo instrumentas negu filmų žiūrėjimas ar tinklalaidžių klausymas. Svarbu grįžti prie skaitymo įgūdžių.
Bet reikia atsirinkti informaciją, ką aš skaitau, kaip aš suprantu tai, ką perskaitau, kaip aš tai panaudoju.
– Dabar daug kas skundžiasi, kad nebesupranta, kada prasideda ir kada baigiasi darbo diena. Yra iniciatyvų uždrausti darbdaviams nedarbo metu trukdyti savo darbuotojus, kreiptis į juos. Tai įmanoma?
– Apribojimus ir savo darbuotojų saugojimą turi kultivuoti vadovai. Antra, yra oficialus viso kolektyvo darbo laikas ir yra mano asmeninis ritmas.
Vieni esame pelėdos, kiti – vieversiai. Kai kuriems geriau sekasi dirbti 6 val. ryto, kiti darbingi nuo 12 val. Todėl savo asmeninį darbo laiką namų ofise reiktų pritaikyti prie savo ritmo. Kodėl? Todėl, kad tada, kai reikia spręsti sudėtingus, kūrybingumo reikalaujančius uždavinius, reikėtų naudotis savo produktyviausiu laiku.
Yra dėsnis, kuris sako, kad 80 proc. produktyviausių darbų padarome per 20 proc. savo darbo laiko. Todėl reikėtų surasti, kur yra mano 20 proc., kad nuveikčiau didžiąją dalį darbų.
– Šeimose per pandemiją atsirado 20 proc. daugiau smurto. Ką daryti, jeigu kitas žmogus tave erzina ir nori jam trenkti? Po pandemijos skirtis?
– Noriu pradėti nuo paprastos lietuviškos patarlės: „Santuokoje pirmi 25 metai sunkūs, o paskui būna lengviau.“ Santuoka ir šeima yra darbas. Tai nėra tik parėjimas namo, žiūrėjimas televizoriaus ar galvos užsidengimas laikraščiu, ką neretai anksčiau darydavo tie vyrai, kurie dabar pasidarė liūdni, pikti ir agresyvūs.
Gyvenimas kartu reikalauja pastangų visą laiką, nes mes kiekvieną dieną truputį keičiamės. Vadinasi, nuėję miegoti vienokie, iš ryto atsibundame truputį kitokie. Atsibudus reikia sau pasakyti, kad šiandien vėl statysiu mūsų šeimą, o to sakyti nesinori, nes tai yra darbas, o ir taip turime krūvas darbų.
Žmonės darbe praleisdavo didžiulę dalį dienos laiko, kai grįždavo namo visiškai išsekę tik pavalgydavo ir guldavosi į lovą. Tada per metų metus susikaupę pokyčiai nebuvo nei pamatyti, nei įvertinti, nei aptarti.
Staiga niekur važiuoti nebereikia, abu sėdi namuose ir tie pasikeitimai išlindo į paviršių. Kartais tai malonus, o kartais labai nemalonus netikėtumas. Žmonės tada sako: „Palauk, aš ne už tokio ištekėjau ar ne tokią vedžiau.“ Atsiranda nesutarimų. Šitas periodas iš visų reikalauja didesnių adaptacijos sugebėjimų, o mokėjimas prisitaikyti vienas prie kito – sunkus darbas.
– Ar smurtas gali būti pateisinamas šiame pandemijos kontekste?
– Smurtas niekada negali būti pateisinamas. Tai įrodo tik viena – žmogus pasijuto bejėgis padaryti pasaulį tokį, kokio jis nori. Jis išprotėjo ir pradėjo smurtauti.
Agresijos turime visi ir viskas gerai. Bet viena yra pykti, o kita – elgtis agresyviai. Už mintis ir jausmus nebaudžiama. Baudžiama už veiksmus ir tik veiksmai gali būti kontroliuojami. Mūsų kontrolės mechanizmai turėtų būti išugdyti nuo pat vaikystės.
– Sakote, žmogus išprotėjo. Ar galima jį išgydyti?
– Tiek, kiek šios pandemijos metu į mane kreipiasi porų ir šeimų, dar niekada nebuvo. Žmonės mato, kad jiems tikrai tapo sunku ir ieško sprendimo. Anksčiau neieškojo, nes net nebuvo galimybės pamatyti, kad tų problemų yra.
