– Jūsų manymu, reikėtų švelninti karantino ribojimus?
– Nenoriu pasirodyti nejautrus, nes matau problemas, su kuriomis susiduria smulkusis ir vidutinis verslas, bet vis dėlto esu mokslo žmogus ir labai norėčiau, kad Lietuvoje įsigaliotų įrodymais grįstas valdymas.
Tokia valdymo praktika turėtų ateiti ir į valdžios institucijas, ir į viešąjį sektorių. Tada lengviau priimtumėme sprendimus, pasitikėdami mokslininkais, ekspertais. Manau, jog įsiklausyti į ekspertų pastabas ir tam tikrus veiksmus daryti nuosekliai yra kritiškai svarbu.
– Tačiau sveikatos srities mokslininkai pirštu bes į vieną kryptį, o ekonomikos – į kitą. Kaip susitarti, kuria kryptimi eiti geriausia?
– Turime suprasti, kad ši pandemija yra reiškinys, kurio modernioji globalioji visuomenė nėra patyrusi. Mes mokomės eigoje. Žinoma, žiūrime į kitų šalių patirtis. Galima sakyti, kad, pavyzdžiui, Izraelis investavo į vakcinas ir dėl to jie sutaupys ekonomiškai vėliau, bet žiūrint į Lietuvos situaciją, manau, kad reikia mažiau spekuliuoti emocijomis ir daugiau žiūrėti į faktus.
Dedame ant svarstyklių du dalykus. Pirma – ekonomikos spartesnis grįžimas į savo vėžes, antra – žmonių gyvybės ir sveikata. Net ir būdamas finansų profesorius negalėčiau pasakyti, kad sausi ekonominiai argumentai turėtų nugalėti. Kodėl? Todėl, kad mes neturime įrodymų, metodikų ir patirties, vertindami, kokie šalutiniai efektai gali atsirasti.
Jeigu man reikėtų vertinti, ar Vyriausybė priėmė teisingus sprendimus, tai pasakysiu paprastai – ta argumentacija, kuria remiantis buvo priimti sprendimai, mano manymu, yra teisinga.
– Vis dėlto, šiuo metu ieškomi sprendimai, kaip laisvinti ribojimus. Dabar kalbama apie savivaldybių, kuriose sergamumo rodikliai geri, atidarymą. Jūsų manymu, ar įmanoma sveikatą ir ekonomiką suderinti?
– Kritiškai svarbi – teisinga komunikacija, kuri nesukeltų visoms suinteresuotoms grupėms pernelyg didelių lūkesčių.
Apie tam tikrą savivaldybių skirstymą buvo kalbama jau seniai. Ta mintis tikrai gali būti perspektyvi ir, pasitarus su epidemiologais, tikrai būtų galima eiti link tų sprendimų.
Vis dėlto, nereikėtų galvoti, kad tie sprendimai visi yra teisingi. Ši situacija Lietuvos finansuose parodo, kokį ekonomikos imunitetą mes turime susikūrę nuo prieš tai buvusios krizės.
Vienas iš rodiklių – darbuotojų skaičius. 2020-ųjų pradžioje smulkiajame ir vidutiniame versle dirbo apie 687 tūkst. žmonių. Štai registruotas darbuotojų skaičius 2021-ųjų pradžioje – 674 tūkst. Skirtumas nėra reikšmingas. Bendras smulkių ir vidutinių įmonių skaičius, palyginus 2020-ųjų ir šių metų pradžią, netgi yra augantis.
Jeigu įlįstume giliau ir žiūrėtume, kokias įmones pandemija veikia labiausiai, tai iš tų pačių skaičių galime matyti, kad labiausiai paveiktos tos įmonės, kurios turi 1–20 darbuotojų.
Jei žiūrėtume per apyvartų rodiklius, tai būtent tose įmonėse, kurių apyvarta siekia iki 50 tūkst. eurų per metus, matomas didžiausias neigiamas pandemijos poveikis.
– Vis dėlto, situacija nėra statiška – ji dinamiška. Matyt, mes nežinome realaus pandemijos poveikio. Ar galime kaip nors įžiūrėti, kas liks kovoti po saule, o ką ši antroji banga gali ir nušluoti?
– Šių dalykų mes negalime įžiūrėti, nes nežinome, kiek dar tęsis pandemija. Praeitais metais, atšaukus karantiną, žmonės pradėjo daugiau keliauti ir vartoti, matėme tam tikrą ekonomikos atšokimą. Šioje vietoje, manau, kad būtų galima ir vėl tikėtis tam tikro atšokimo, jei išsipildytų bent vienas iš kelių scenarijų. Pirmas – efektyvi masinės vakcinacijos pradžia, antras – karantino sąlygų atšaukimas.
– Profesoriau, o kaip turėtų prisitaikyti tie mažieji verslai, kurie kenčia labiausiai?
– Turime suprasti, kad gyvenimas nebebus toks pats, kaip buvo iki pandemijos. Smulkūs ir maži verslai turės persiorientuoti, nes kitu atveju – tiesiog nustos gyvuoti, kad ir kaip žiauriai beskambėtų. Tai yra naujoji ekonomika. Skaitmenizacija yra pagrindinis dalykas apie kurį reikia galvoti įmonėms, norinčioms tęsti savo veiklą.
Jei galime kalbėti apie gana gerą rezultatą, vertinant šalies BVP, tai nerimą kelia užimtumo situacija, kurios atstatymas gali užtrukti daug ilgiau nei kitų šalies rodiklių atsistatymas. Čia reikėtų galvoti, kaip mažėjantį darbuotojų skaičių smulkiajame ir vidutiniame versle būtų galima įdarbinti.
– O ką galvojate apie infliaciją – kils kainos ar ne?
– Esu ne tik finansų profesorius, bet ir tėtis, pirkėjas, vartotojas, tad situaciją matau iš visų pusių. Labiausiai nerimą kelia kainų lygio augimas ir pinigų nuvertėjimas. Tie pinigai, kuriuos atspausdina ir pabarsto, nuvertina iki krizės uždirbtus pinigus. Tai gali sąlygoti ir infliaciją bei kainų augimą.
Natūralu, kad po pandemijos bus noras kuo greičiau sugrįžti ir susigrąžinti patirtus nuostolius. Jau girdime, kad brangsta prekių transportavimas. Kas galėtų paneigti, kad ekonomikoje bus tokių žaidėjų, kurie norės didinti kainas. To pasekmė būtų grandininė reakcija, kuri galiausiai pasiektų vartotojų kišenes.
– Tai Jūs pesimistas ar pesimistas dėl Lietuvos ekonomikos ir finansų ateities?
– Jei atvirai, aš esu realistas. Tikiu darbu, Lietuvos ekonomikos lankstumu bei gebėjimu prisitaikyti. Be jokios abejonės, norėčiau atsiprašyti tų, kurių individualios situacijos nematau, nes tikrai turime tokių situacijų, kai verslai kenčia. Kartu yra labai gražių pavyzdžių, kai verslai prisitaiko prie tos naujosios realybės ir išgyvena.
Susiję straipsniai
Mums reikia stiprinti savo ekonomikos imunitetą. Esame geroje geografinėje pozicijoje, esame puikūs eksportuotojai, gamybininkai. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, aš tikiu, kad Lietuvai viskas bus gerai, nes turime daug darbščių žmonių, kurie nori dirbti Lietuvos naudai.