Nedarbo problemos nėra?
Nors Lietuvos ekonomikos nuosmukis buvo vienas mažiausių, nedarbo augimas – vienas didžiausių. Tačiau „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, išaugęs nedarbo skaičius yra nenatūralus ir neatspindintis realios situacijos.
„Pernai nebuvo didelės nedarbo problemos, buvo tik didelis registruotas nedarbas. Užimtumo tarnyboje registravosi daug asmenų, niekada nedirbusių, neieškojusių darbo, grįžusių iš emigracijos, kad gautų vienkartines darbo paieškos išmokas. Kai kuriais atvejais reikėdavo registruotis, kad gautų valstybės subsidijas dėl laikinai prarastų pajamų.
Bet nuo šių metų pradžios yra sukurta beveik 30 tūkst. darbo vietų ir dirbančių asmenų dabar yra daugiau nei prieš pandemiją. Žiūrint į šiuos rodiklius galima sakyti, kad nedarbo problema yra išspręsta“, – „Žinių radijuje“ sakė jis.
Anot jo, greitai diskusijos dėl nedarbo lygio virs kalbomis apie darbuotojų trūkumą, o ir restoranų savininkai prabyla, kad už 1 tūkst. eurų atlyginimą ne kiekvienas nori eiti dirbti net padavėju.
Problema ir viešasis transportas
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas pabrėžė, kad Lietuvoje labai trūksta kvalifikuotų darbuotojų, tačiau virš 40 proc. Užimtumo tarnyboje registruotų žmonių kvalifikacijos neturi, o nekvalifikuotų darbų vis mažėja.
„Reikia kelti žmonių kvalifikaciją, bet čia ne tik kvalifikacijos problema. Atlikome nedidelį tyrimą. Pavyzdžiui, Šiauliuose yra gamybos įmonė, tų darbų yra, bet už 20 km esančioje gyvenvietėje yra didelis nedarbas.
Kodėl žmonės nenuvažiuoja į Šiaulius dirbti? Pradėjome skaičiuoti, kad minimali alga žmogui į rankas yra 470 eurų, o autobuso bilietas kainuoja 6 eurus. Tad per mėnesį žmogus už važiavimą autobusu turi sumokėti 240 eurų. Tam žmogus išleidžia pusę algos, o reikia dar ir pietus nusipirkti, nelabai kas ir lieka. Jei dirbs, dar ir paramos, šildymo kompensacijos nebegaus, bėda“, – „Žinių radijuje“ įvardijo ir kitą problemą V.Šilinskas.
Tačiau, kaip jis sakė, problema ne tik pinigai. Užimtumo tarnyba įsidarbinusiems bedarbiams kompensuoja transporto išlaidas, tačiau tenka susidurti su tuo, kad kai kuriose vietovėse nėra autobusų, vežančių į darbą reikiamu laiku. „Tvarkaraščiai kai kur nepakeisti nuo 1986 m.“ – atskleidė V.Šilinskas.
Tam pritarė ir N.Mačiulis bei paminėjo, kad Lietuvoje viešasis transportas apskritai turėtų būti daug pigesnis arba išvis nemokamas. „Jis turėtų būti finansuojamas netiesiogiai, pavyzdžiui, dar labiau apmokestinant taršesnius automobilius, kad būtų kuo mažiau paskatų naudotis asmeniniu automobiliu ir daugiau – viešuoju transportu“, – sakė ekonomistas.
Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas įvardijo ir kitas viešojo transporto kompensavimo galimybes. „Galėtume tapti valstybe, kurioje viešasis transportas nemokamas. Galime tai dengti taršos, prabangos, transporto mokesčiais“, – „Žinių radijuje“ vardijo jis.
Skatinti rinktis profesinį mokymą
Anot M.Dubnikovo, būtina koncentruotis į jaunimą ir stengtis jį atvežti į ekonominius centrus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ar Panevėžį, tačiau taip pat svarbu, kad tas jaunimas į savo gimtąjį kraštą vėliau sugrįžtų.
„Turime jaunimą ištraukti iš aplinkos, kur yra menkos pridėtinės vertės darbai, kaip bulvių nurinkimas. Jaunas žmogus galėtų atvažiuoti į ekonominį centrą, uždirbti daugiau. Bet mes jo neištrauktume iš jo gyvenamos aplinkos, Lietuvos tolygumas išliktų pakankamai aukštas. Žmogus, uždirbdamas 1 tūkst. eurų ir daugiau, grįžtų į savo gyvenamą aplinką ir galėtų ten labai komfortiškai gyventi, kelti miestelio, kaimelio lygį išleidžiant ten pinigus.
Statistikos departamento duomenimis, jaunimo mažėja, 2019 m. gimė beveik 3 proc. mažiau žmonių nei 2018 m. Tad turėtume labai koncentruotis į jaunus žmones, jų integraciją, negalima švaistyti nė vieno žmogaus, kuris gyvena šiek tiek nutolęs nuo ekonominio centro“, – pasakojo M.Dubnikovas.
Tačiau N.Mačiulis paprieštaravo. Anot jo, svarbu jaunimą ne tik įtraukti į darbą didmiesčiuose, bet ir keisti požiūrį į universitetinį ir profesinį mokymą, nes šiuo metu daugelis renkasi skambų pavadinimą turinčią mokymo programą, tačiau neatsižvelgia, kokios kvalifikacijos darbuotojų šiuo metu iš tiesų trūksta.
„Turime įsisenėjusią problemą, kada sunkiai mokyklą baigęs abiturientas nueina studijuoti kokios Globalių inovacijų antreprenerystės programos, galvoja, kad kurs „vienaragius“ ir juos valdys. Bet mums labai trūksta amatininkų: tinkuotojų, elektrikų, šaltkalvių. Visi jie dabar uždirba daugiau nei vidutinis Globalių inovacijų vadybos programą baigęs studentas.
Puikiai žinome, kiek kainuoja išsikviesti į namus elektriką, santechniką ar bet kokį kitą buities ar remonto darbus atliekantį darbuotoją. Tokius žmones galima atsivežti iš užsienio arba perkvalikfuoti dabartinius bedarbius, suteikti jiems galimybes ir motyvaciją tapti šios srities amatininkais, kai galima lengvai per mėnesį uždirbti 2 tūkst. eurų, o gal ir daugiau, jei tik norės daugiau dirbti“, – kalbėjo N.Mačiulis.
V.Šilinskas paskaičiavo, kad Lietuvoje žmogaus produktyvumas lygus apie 20 eurų per dieną. Tik pradėjęs dirbti bedarbis uždirbtų apie 10 eurų. Jeigu bedarbių yra per 200 tūkst., pusė dirbti nenori, negali ar dirba šešėlyje, tačiau kita likusi pusė žmonių dirbti nori, tik reikia kelti jų kvalifikaciją. O tai, kad jie šiuo metu nedirba – nuostolis visiems.
„Per valandą yra 1 mln. eurų praradimas, nes tie žmonės nedirba, neuždirba visuomenei, nesukuria pridėtinės vertės, nesumoka mokesčių“, – vardijo V.Šilinskas.
