Pinigų nepristigsime, tik ar sugebėsime protingai juos panaudoti?

„Obelyną jau turime, tačiau su tokiomis investicijomis, kokios į Lietuvą ateis artimiausiu metu, ateityje galėtume auginti verslo persikus“, – tuo įsitikinęs verslo konsultantas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos narys Antanas Zabulis.

A.Zabulis: „Viską iki šiol vežė tradicinis lietuviškas verslas – maisto sektorius, medienos, inžinerijos pramonė ir kitos sritys.“<br>V.Balkūno nuotr.
A.Zabulis: „Viską iki šiol vežė tradicinis lietuviškas verslas – maisto sektorius, medienos, inžinerijos pramonė ir kitos sritys.“<br>V.Balkūno nuotr.
Siekiai, kad gyvybės mokslų sritis kurtų 5 proc. BVP, yra visiškai realūs.
Siekiai, kad gyvybės mokslų sritis kurtų 5 proc. BVP, yra visiškai realūs.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jun 14, 2021, 1:27 PM, atnaujinta Jun 14, 2021, 1:27 PM

A.Zabulis prieš kelis dešimtmečius buvo vienas tų verslininkų, kurie padėjo Lietuvoje įsikurti Norvegijos kompanijai „Statoil“. Vėliau jis ilgai vadovavo telekomunikacijų bendrovei „Omnitel“ (dabar „Telia Lietuva“).

Vienu profesionaliausių aukšto lygio vadovų Lietuvoje vadinamas specialistas ir dabar turi apsčiai veiklos. Jis yra Tarptautinės prekybos naftos produktais įmonių asociacijos vadovas, dalyvauja „Baltic Management Institute“ (BMI) valdybos veikloje, yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Verslo aplinkos gerinimo bei Inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų komitetų narys. A.Zabulis įsitikinęs, kad Lietuvos verslo ateitis gali būti labai šviesi. Tam svarbiausia – kad valstybės ir verslo veiksmai būtų derinami išvien.

– Savo karjerą pradėjote vos pasibaigus sovietmečiui. Ar tuomet verslo ir valstybės santykiai buvo kitokie nei dabar? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Zabulio.

– Tuomet buvo svarbu įrodyti naudą ir vertę ne vien investuotojams, bet ir valdininkams. Trūko įstatymų, įvairių poįstatyminių aktų, todėl reikėdavo eiti penkis ar dešimt kartų po įvairius kabinetus, kad įrodytum, kas būtų geriausia ir verslui, ir valstybei.

Tačiau teko dirbti labai įdomiu – virsmo laikotarpiu. Buvo daug dinamikos, greičio, verslo statymo. Todėl kiekvienoje įmonėje praleisdavau ne 2–3 metus, o kur kas ilgiau. Tai nebuvo toks verslas, kur atėjai, susirinkai pinigus iš klientų ir gali eiti toliau. Priešingai, tai buvo paties verslo kūrimas. Juk mokėmės ir mes, ir tie, kurie investavo.

– Kalbant apie mokymąsi ar švietimą, panašu, kad su šia sritimi kone visuomet buvote ir tebesate susijęs?

– Pats baigiau Fizikos fakultetą Vilniaus universitete. Vėliau – Verslo mokyklą Lietuvoje. Tobulinausi tarptautinės konsultacijų kompanijos „Bossard“, dabar veikiančios „Capgemini“ pavadinimu, universitete Paryžiuje. Be mokymų neišsiversdavome nė vieną ketvirtį – važiuodavai ir mokydavaisi, praktikuodavaisi.

Taip jau nutiko, kad švietimo sektoriuje sukuosi jau daug metų. Teko dirbti ir ISM universiteto, ir Kauno technologijos universiteto stebėtojų tarybose, dabar BMI valdyboje.

Aukštosios mokyklos ne vienus metus ieškojo būdų, kaip save parduoti. Tas procesas nebuvo toks paprastas, kad tiesiog prisirinktum studentų ir gyventum. Toli gražu – teko išgryninti misiją, viziją, naudą, kurią teikia ši mokykla.

Tai truko ne vienus metus. Tačiau dabar nelabai norėčiau sutikti su nuomone, kad aukštasis mokslas pas mus apleistas. Iš tiesų kas dirba, tas daug pasiekia. Pavyzdžiui, BMI „Executive MBA“ programa yra šešiolikta pasaulyje pagal reitingą. Nemanau, kad aplink mus yra valstybių, kurios tai turėtų.

Todėl nieko stebėtina, kad ne Briuselio verslo mokykla atidarė padalinį Vilniuje, bet BMI – Briuselyje. Studentas moka pinigus, junta, ko jam reikia, todėl jam lengva pasakyti „ne“. Mokyklos tikslas – kad tokio „ne“ jie neišgirstų. Gal todėl net ir per pandemija buvo pilna studentų grupė.

– Anksčiau buvo įprasta, kad užsienio investuotojai atsiveža ir vadovų komandą. Dabar dažniausiai samdomi aukštos kvalifikacijos vadybos specialistai iš Lietuvos. Kiek prie to prisidėjo privačios verslo mokyklos?

– Tiesiogiai ir labai daug. Juk valstybiniuose universitetuose studijos yra daugiau akademinės, ne taikomosios. O ISM ar BMI – priešingai. Čia studentai, nors tarp jų būna ir stambių įmonių vadovų, tobulina savo įgūdžius, kad galėtų geriau juos pritaikyti darbe.

Dabar, mano nuomone, atsivežti vadovą iš užsienio jau yra prabanga, nes Lietuvoje jų turime tikrai nemažai. Lietuvoje daug darbuotojų yra padarę stulbinančią karjerą įvairiose užsienio šalyse, daug lietuviškų įmonių dirba globaliai.

Ten dirba labai stiprūs lyderiai. Žinoma, yra labai specifinių kvalifikacijų, kurių turinčius žmones galbūt reikėtų samdyti ne Lietuvoje.

– Stovėjote prie „Statoil“ verslo ištakų mūsų šalyje, o dabar dirbate su prekybos naftos produktais įmonėmis. Čia tokia tendencija ar tik sutapimas?

– Į asociaciją, manau, pakvietė dėl administracinių ir vadybinių įgūdžių. Tai specifinis verslas, dirbantis ir nulinėje pridėtinės vertės mokesčio zonoje. Todėl daugelis į jį žvelgia kreivai, nors prekyba naftos produktais yra naudinga Lietuvai.

Asociacijos įmonės yra investavusios milijonus į infrastruktūrą ir mažiausia, kas šias bendroves domina, yra rizikuoti verslu darant vienokius ar kitokius pažeidimus.

Juk mes turime vienintelį gamintoją, o įvežtiniai degalai gali būti pigesni. Dalis jų parduodama Lietuvoje, dalis keliauja į Lenkiją, Vokietiją ar kitur. Tokia prekyba padeda užtikrinti konkurencingas kainas.

Tenka daug bendrauti su Finansų ministerija, su Valstybine mokesčių inspekcija aprašant sąžiningo verslo principus. Taip pat ir su „Lietuvos geležinkeliais“ dėl naftos produktų gabenimo per Lietuvą tarifų. Reikėjo nemažai derybų, kad susitartume dėl palankesnių gabenimo kainų, bet iki tikrai konkurencingų sąlygų, palyginti su didžiuoju rinkos žaidėju, mūsų vertinimu, dar toli.

Yra darbo ir dėl COVID-19 pandemijos bei nukentėjusioms įmonėms skiriamos paramos. Vienas iš mūsų asociacijos narių yra investavęs didžiules sumas į infrastruktūrą, turi naftos produktų sandėlius. Kadangi jis yra paslaugos teikėjas, jam taikoma prievolė surinkti iš klientų, kurie ten saugo savo produktus, akcizo mokestį ir sumokėti valstybei.

Tas akcizo sandėlis po pandemijos gniaužtais nepateko, jo apyvarta nekrito tiek, kad galėtų pretenduoti į valstybės paramą. Tačiau jo klientai jau laikomi nukentėjusiaisiais. Jiems prievolės mokėti akcizą sandėliui kaip ir neliko, užtat pastarasis vis tiek turi susimokėti valstybei už saugomus produktus. Tai – didžiulės įšaldytos pinigų sumos, paliktos ant paslaugos teikėjo pečių.

– Dirbdamas Lietuvos pramonininkų konfederacijoje tikrai žinote, kurios sritys šalies verslui dabar opiausios.

– Dabar viena problemų yra prieiga prie finansavimo. Bankų Lietuvoje nedaug, jie vangokai skolina verslui. Aišku, yra alternatyvių finansavimo šaltinių – obligacijos ir panašiai, tačiau bankų paskolos vis tiek išlieka svarbiausios.

Per naktį nieko nepakeisi, tačiau valstybei siunčiame signalus, kad padėtis nėra gera, o tai gali neigiamai atsiliepti ateityje. Paradoksalu, kad gerai dirbančioms įmonėms paskolų sąlygos griežtinamos tokiu metu, kai pinigais – milijardais ir trilijonais – užtvindytas visas Žemės rutulys.

LPK ar kitų panašių institucijų santykis su valdžia yra labai svarbus. Pernai mes pateikėme didžiulį pluoštą pasiūlymų, kaip gerinti verslo aplinką. Šiurkščiai tariant, atsižvelgta maždaug į penktadalį. Tuomet tiesiog kyla klausimas, ar pakankamai gerai vienas kito klausomės ir girdime vienas kitą. Kita vertus, valstybė neturėtų kištis ten, kur gali susitvarkyti verslas.

Aišku, yra ir gerųjų pavyzdžių, pavyzdžiui, kaip nutiko Singapūre. Ten valstybė ateidavo į įmones kaip pasyvi investuotoja. Tarkime, ji, turėdama didžiulius finansinius išteklius, tampa įmonės dalininke. Tačiau iš karto numatomos sąlygos, kaip valstybinis kapitalas pasitrauks, kai tik kompanija sutvirtės.

Taip Singapūras užtikrino kur kas spartesnį augimą tų sektorių, kurie buvo laikomi prioritetiniais. Dabar šios šalies valstybinis fondas kartu su verslo įmonėmis jau investuoja kitose šalyse.

– Jeigu valdžia atsižvelgė į maždaug 20 procentų verslo pasiūlymų – tai daug ar mažai?

– Negali sakyti, kad mažai. Tačiau yra kita problema: daugelis klausimų aukščiausiu lygiu būna suprasti, problemos tarsi ir aiškios, politinė valia yra, tačiau kai imamasi sprendimų, jų įgyvendinimas pradeda strigti.

Mano nuomone, pernelyg daug esame prikūrę vidaus instrukcijų, poįstatyminių aktų ir kitokių saugiklių. Jei valstybė siekia proveržio, reikia atsilaisvinti nuo didelės jų dalies. Nes būna taip, kad vieną reglamentą keičia kitas, tą – trečias, o po to užsireglamentuojame tiek, kad nebegalime pajudėti iš vietos.

Kita sritis, kurioje reguliavimas yra akivaizdžiai perteklinis, yra viešieji pirkimai. Jau seniai keliame klausimą, kad jų metu pusė vertinimo turėtų priklausyti nuo pasiūlymo vertės ir tik likusi dalis – nuo kainos.

Deja, nuo pastarosios mes niekaip nepabėgame, todėl turime krūvas problemų – apgriuvę pastatai, nepastatyti objektai, subyrėję keliai, ilgai trunkančios procedūros įgyvendinant vieną ar kitą projektą.

Galime pasivaikščioti bet kur – Vilniuje ar Palangoje ir pamatysime, kad nesutvarkyti yra tie pastatai, kurie priklauso valstybei. Tiesiog nuolat atsiranda visokiausių kliūčių, neleidžiančių atlikti darbus, kuriuos privatus verslas padarytų čia ir dabar. Turėtų rastis politinė valia ir tvirtas nusistatymas – gana, laikas susitvarkyti.

Per daugybę metų valdininkų gretose susiformavo nuostata dirbti taip, kad, gink Dieve, nepadarytum jokių klaidų. Geriau net nedaryti nieko, nes, žiūrėk, būsi nubaustas.

Tačiau neklystančių nebūna. Jei versle būtų tik baudžiama už klaidas, o ne iš jų mokomasi, toks verslas kažin ar pajudėtų iš vietos. Svarbu tik tų klaidų nekartoti.

– Kaip įvertintumėte, kurios verslo sritys Lietuvoje yra pagrindinės ir kurioms reikia teikti daugiau pirmenybės?

– Viską iki šiol vežė tradicinis lietuviškas verslas – maisto sektorius, medienos, inžinerijos pramonė ir kitos sritys. Jau daug metų kartojama, kad štai netrukus eksportas ims trauktis, kad išnaudojome visas gamybos priemones. Nieko panašaus – tas eksportas kaip augo, taip auga ir toliau.

Turime kone nulinę eksporto ir importo pusiausvyrą, tokių dalykų Lietuva dar nėra mačiusi. Todėl akivaizdu, jog verslas tvarkosi puikiai, o iš valdžios pusės svarbiausia, kad ji netrukdytų.

Aišku, yra toks verslas, kurį dar reikia auginti. Pavyzdys – finansinės technologijos („fintech“). Labai geras pavyzdys yra Lietuvos banko sukurta vadinamoji smėlio dėžė tokioms kompanijoms. Tu ateini tarsi ir pažaisti, tačiau iš tų žaidimų randasi labai rimti dalykai, kurie ateityje gali tapti didesniais ar mažesniais verslais.

Kita svarbi sritis yra gyvybės mokslai ir biotechnologijos. Šią industriją numatyta pakelti iki tokio lygio, kad ji siektų 5 procentus bendrojo vidaus produkto.

Verslo asocijuotų struktūrų ir mokslo įstaigų pastangomis sudarytas planas, kaip ir ką reikėtų daryti norint pasiekti tokių tikslų. Ir tai, manau, yra tikrai realu.

Tai yra ateities verslas, kuriam plėtoti reikia rasti teisingus taikomojo mokslo ir verslo kofinansavimo modelius. Taip pat investuoti ne tik į „kietąją“, bet ir į „minkštąją“ infrastruktūrą.

Iš esmės šis sektorius jau dabar užima labai svarbią vietą mūsų ekonomikoje. Pažiūrėkime kad ir į „Thermo Fisher“: jei neskaičiuosime akcizų, kurie yra kaip valstybės rinkliava, tai yra viena daugiausia mokesčių sumokančių įmonių.

– Netrukus Lietuvą pasieks daugiau nei 2 mlrd. eurų paketas iš ES Atsigavimo fondo. Kaip manote, kiek šie pinigai gali prisidėti prie verslo ir ekonomikos augimo?

– Buvo vilčių, kad didelė dalis iš ES atsigavimo fondo paramos bus skirta verslo projektams, pavyzdžiui, gyvybės mokslams.

Valstybė nusprendė daugiau investuoti į infrastruktūrą – duomenų atvėrimą ir panašiai.

Tai yra gerai, šią sritį reikia sutvarkyti, tačiau dabar svarbus pats įgyvendinimo procesas, aiškumas, kiek šios investicijos turėtų suteikti konkrečios vertės tos naujosios infrastruktūros vartotojams. Verslui teks kalbėtis dėl kitų į šalį ateinančių lėšų, tačiau šiuo atveju labai svarbu, kad į jas galėtų pretenduoti ir Vilniuje dirbančios įmonės.

Darbai turi vykti taip, kad galutinis rezultatas duotų naudos tiek gyventojams, tiek verslui. Tam reikia kalbėtis, išsiaiškinti, ko ir kokia apimtimi verslui reikia. Nesinorėtų, kad ta skaitmenizavimo architektūra būtų kuriama ir įgyvendinama vien ministerijų ar kitokių įstaigų koridoriuose, nes jau turime nenusisekusių pavyzdžių.

Apskritai sudėjus visus finansavimo pinigus investicijos gali būti kosminės. Tinkamai panaudojus tas lėšas po dešimties ar penkiolikos metų Lietuvoje būtų galima išauginti nebe verslo obelyną, bet jau visą persikų sodą, stiprinantį šalies konkurencingumą ir dosniai pildantį biudžetą.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.