Kol kas nemažai problemų gali kilti dėl išorės veiksnių, kurie nuo Lietuvos nelabai ir priklauso.
Kita vertus, mūsų šalyje jau įsibėgėja infliacija, kuri ilgainiui gali tapti ekonomikos perkaitimo ženklu.
Būti periferija neblogai
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pirmiausia paminėjo šiai krizei palankią mūsų ekonomikos struktūrą, kurioje svarią dalį sudaro sektoriai, nenukentėję nuo sunkmečio.
Lietuvos ekonomikai daug įtakos turi žemės ūkis, pramonė, informacinių technologijų (IT) ir netgi nekilnojamojo turto (NT) sektoriai, kurių veikla per krizę nebuvo ribojama.
Kita praėjusių metų sėkmės priežastis – per pirmąją bangą Lietuvos epidemiologinė situacija buvo viena geriausių pasaulyje.
„Matyt, mums tiesiog pasisekė, nes buvome periferijoje.
Tai leido išvengti nereikalingos panikos ir netgi vėliau sukelti tam tikrą euforiją, kai bent puse lūpų kalbėjome, kad įveikėme krizę.
Atsigavimas buvo labai spartus, priešingai nei Jungtinėje Karalystėje ar daugelyje kitų Vakarų Europos šalių.
O kai atėjo antroji banga, jau buvo ir daugiau informacijos apie virusą, ir sveikatos sistema labiau pasiruošusi, ir verslas spėjęs pritaikyti savo veiklos modelius“, – „Lietuvos rytui“ sakė Ž.Mauricas.
Svariai prie atsigavimo prisidėjo ir didelės pinigų injekcijos. Labiausiai sužibėjo itin solidžius rezultatus parodžiusi pramonė, kilo IT, NT sektorių, o dėl gero derliaus – ir žemės ūkio rodikliai. Jie prie bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo pridėjo vieną procentinį punktą.
„NT rinka parodė stebuklą. Čia didelį vaidmenį suvaidino viešasis sektorius ir didelės injekcijos.
Į krizę įžengėme su biudžeto pertekliumi – buvo tvirtinama, kad jei reikės, valstybė duos pinigų.
Gal kai kam ne tiek daug davė ar ne taip greitai, bet kadangi tas naratyvas vyravo, rinka ir judėjo“, – komentavo ekonomistas.
Įsitraukė įmonių savininkai
Bendrovės „Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros ir strategijos vadovės Jekaterinos Rojakos manymu, Lietuvos ūkiui atsparumo taip pat prideda gerai diversifikuota ekonomikos struktūra, stipri apdirbamoji pramonė, orientacija į eksportą – jų vaidmuo dar labiau išryškėjo per antrąjį karantiną.
Be to, padėjo ir sėkmingi 2019 metų rezultatai, kurie leido sukaupti atsargų ir sušvelnino pirmosios bangos pandemijos poveikį, kol neįsijungė valstybės paramos mechanizmas.
Tuo metu įmonės „Coface Baltics“ generalinis direktorius Mantvydas Štareika išskyrė pamokas, kurias išmoko tiek valdžios, tiek ir verslo įstaigos per praėjusią krizę 2008–2010 m. laikotarpiu.
„Verslai per visą pokrizinį laikotarpį puikiai tvarkėsi ne tik su apyvartos augimu, bet ir verslo finansavimo klausimais.
Pačių savininkų dalyvavimas finansuojant verslą pastarosios krizės akivaizdoje buvo daug didesnis, todėl finansinių įsipareigojimų dalis struktūroje daug mažesnė už tą, kuri buvo susiformavusi 2007–2008 metais, kai įmonės buvo stipriai priklausomos nuo kreditorių“, – aiškino M.Štareika.
Jo nuomone, svarbu ir tai, kad verslai Lietuvoje dėl sąlygiškai jauno amžiaus yra palyginti maži ir dėl to sugebantys prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų ir poreikių.
Teigiamos įtakos padarė ir biotechnologijų sektoriaus augimas, dėl sutrumpėjusių tiekimo grandinių išsiplėtusi transporto sektoriaus veiklos apimtis, netikėtas baldų pramonės augimas koronaviruso akivaizdoje.
Įspūdingą BVP rezultatą nulėmė net pavienių įmonių, tokių kaip „Thermo Fisher Scientific Baltics“, COVID-19 paskatintas augimas.
Viskas priklauso nuo viruso
Turto valdymo bendrovės „INVL Asset Management „ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė atkreipė dėmesį, kad ši pandemija turi dvi puses, nes ekonominę padėtį lemia situacija sveikatos apsaugos sektoriuje. Visos rizikos slypi būtent čia: kaip toliau virusas plis, kaip jis vystysis, ar neatsiras grėsmingų jo mutacijų.
„Jei vertintume šią atkarpą, kurią teko išgyventi nuo praėjusių metų pavasario, galime sakyti, kad Lietuva – viena atspariausių Europoje pagal nuostolius, kuriuos ekonomikai lėmė pandemija, ir jai suvaldyti taikytos priemonės – karantinai, ekonominė izoliacija.
Mūsų ekonomika pernai rodė gerus rezultatus – patyrėme mažiausią nuosmukį euro zonoje, o BVP rezultatu nusileidome tik Airijai.
Šių metų pirmasis ketvirtis taip pat nuteikė labai optimistiškai, nors visą jo laiką tęsėsi gana griežtas karantinas. Tačiau, nepaisant to, BVP auginome“, – teigė pašnekovė.
Tai reiškia, kad tiesiogiai apribotos veiklos sudaro tik nedidelę dalį mūsų ekonomikos, o likusios – kertinis mūsų eksportuotojas pramonė, transporto sektorius, statybos – sugebėjo plėtotis karantino aplinkybėmis ir labai lengvai kompensavo uždraustų veiklų praradimus.
Net ir mažmeninė prekyba, kuri buvo tiesiogiai apribota, per antrąjį karantiną pasiekė neblogų rodiklių – nuosmukis buvo trumpalaikis, o po jų sekė šuolis.
Pinigai iš vienų pas kitus
Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas kaip pagrindinę priežastį, padėjusią Lietuvai ir per krizę pasiekti neprastų rezultatų, išskyrė tai, kad nesame stipriai priklausomi nuo vidaus vartojimo ir turizmo, – apie du trečdalius ar net daugiau ekonomikos lemia eksportas.
„Per pandemiją mūsų prekių paklausa nesumažėjo. Itin nustebino biotechnologijų sektorius, eksportavęs labai daug, ir tai reikšmingai prisidėjo prie ekonomikos“, – teigė M.Dubnikovas.
Jis atkreipė dėmesį, kad turizmo sektorius ne tiek nukentėjo, kiek persiskirstė jo kryptys. Finansų analitiko skaičiavimais, kasmet lietuviai užsienyje išleidžia apie milijardą eurų. Tiek pat turistaudami mums atveždavo užsieniečiai.
Kadangi lietuviai liko savo šalyje, daugiau išlošė pajūris ar kaimo turizmo sodybos. Tačiau didieji viešbučiai, priimantys turistus Vilniuje ir orientuoti į konferencinį turizmą, labai stipriai nukentėjo.
„Bendrai sudėjus pinigų pusiausvyra išliko labai panaši, tik persiskirstė, kas tuos pinigus gauna. Labai tikėtina, kad šiais metais situacija nedaug skirsis“, – „Lietuvos rytui“ sakė M.Dubnikovas.
Ir nors vidaus vartojimas sumažėjo, nepapuolėme į tokį sūkurį, kuris įtraukė nuo turizmo priklausomas pietines šalis – Ispaniją, Italiją, Graikiją.
Indėlių geriau neišleisti
Skaičiuojant nuo pandemijos pradžios praėjusių metų kovą Lietuvos gyventojų indėliai išaugo penktadaliu, arba 3 mlrd. eurų, ir šių metų vasarį siekė rekordinius 18,4 mlrd. eurų.
Vis dėlto, kaip teigė Ž.Mauricas, indėlių kovo–balandžio mėnesiais jau sumažėjo. O tai nėra labai geras signalas, nes pagal finansinio turto ir BVP santykį Lietuva smarkiai atsilieka nuo ES vidurkio – pas mus šis santykis dukart mažesnis.
„Būtų geriau, kad mes tų pinigų neišleistume: žmogus turi turėti finansinę apsaugą, kuri padengtų bent pusės metų jo išlaidas“, – patarė pašnekovas.
Tiesa, atlaisvėjus suvaržymams dalis sukauptų indėlių greičiausiai įsilies į vidaus vartojimą, ypač NT rinką ir stambesnius pirkinius.
Be to, dalis sukauptų lėšų bus išvežtos iš šalies, nes spartėjantis vakcinavimas ir žaliųjų pažymėjimų įvedimas leis bent iš dalies atverti šalis turizmui.
Tarsi suspausta spyruoklė
Finansų analitikas M.Dubnikovas neabejojo, kad vartojimas tikrai atsigaus, kai galėsime elgtis laisviau. Ir tai vyks su didesniu įkarščiu nei anksčiau.
Juk žmonės per karantiną neturėjo erdvės išlaidauti, dalis mūsų galimybių vartoti tam tikras paslaugas ir prekes buvo apribotos, o kai kurių nepirkome, nes nebuvo poreikio dėl nuotolinio darbo.
Nepaisant to, gyventojų indėliai ir santaupos turėtų išlikti panašaus lygio.
„Tai – geras požymis, nes lietuviai kaupia vis daugiau lėšų ir tampa turtingesni.
To priežastis labai paprasta: kad suaktyvintume vartojimą popandeminiu laikotarpiu, mums užtenka tų pinigų srautų, kuriuos gauname šiandien. Jei pernai atlyginimai augo 10 proc., labai tikėtina, kad ir šiais metais skaičius bus panašus“, – svarstė M.Dubnikovas.
Ekonomistės I.Genytės-Pikčienės nuomone, po karantino galima laukti, kad suveiks suspaustos spyruoklės efektas.
„Matome, kad žmonės tam turi finansinį pamatą, – yra indėlių, be to, sparčiai auga darbo užmokestis, mažėja nedarbo lygis. Situacija labai greitai grįžta į normalias vėžes. Bendros ekonominės perspektyvos – labai optimistinės“, – sakė ekonomistė.
Pavojus tapti brangiems
Vis dėlto augantį užmokestį lydi kita bėda – gerokai lėčiau didėjantis darbo našumas. Tai reiškia, kad algos auga sparčiau nei tų darbuotojų sukuriama pridėtinė vertė.
„Coface Baltics“ generalinis direktorius M.Štareika įspėjo, jog tai gali nulemti net ir ateinančių naujų investicijų srauto į šalį mažėjimą.
Tiesa, pandemijos metu daug įmonių buvo sustabdžiusios savo investicijas bendrąja prasme. Trumpuoju laikotarpiu tai neigiamai paveikė ir darbo našumą, nes be technologinės raidos teigiamo poslinkio neturėtume tikėtis.
Anot pašnekovo, šiuo metu jau matyti ženklų, kad įmonės vėl grįžta prie investicijų, taigi ir prie technologinio atsinaujinimo, kuris leis padidinti našumą arba bent jau iš dalies amortizuoti augančius atlyginimus.
Pernai Estijoje atlyginimai augo 4 proc., Lietuvoje – 10 proc. Šių metų pirmąjį ketvirtį pas mus fiksuotas 11 proc. pakilimas, Estijoje, manoma, jis vėl bus 3–4 proc. Skirtumai išties įspūdingi.
„Lietuva gali tapti brangi prieš tapdama turtinga. Tai – labai didelė rizika. Tokie dideli darbo užmokesčio šuoliai ir didelė infliacija gali turėti neigiamų pasekmių.
Dabar mūsų šalis atsidūrė kryžkelėje. Kad sugebėtume atgauti savo ekonomikos tvarumą, reikia labai daug investicijų.
Didžiausia bėda, kad tam reikia pakeisti didelę dalį savo ekonominės struktūros.
Jei to nesugebėsime padaryti, galime prarasti savo konkurencingumą“, – atkreipė dėmesį Ž.Mauricas.
Atvyksta tik juodadarbiai
Lietuvoje trečdalis abiturientų pernai neišlaikė matematikos egzamino. Tai signalizuoja, kad darbo jėgos kokybės ir kainos santykis pas mus nėra labai geras.
Be to, iš trečiųjų šalių atvyksta labai mažai aukštos kvalifikacijos darbuotojų – Lietuvą renkasi tie, kurie dirba statybose, pavežėjais, transporto sektoriuje. Tačiau jų iš esmės nelabai ir reikia, nes šie darbuotojai konkuruoja su vietiniais ir numuša algas.
Anot Ž.Maurico, padaryta daug tyrimų, kurie rodo, kad šie imigrantai atneša netgi neigiamos grąžos, o aukštos kvalifikacijos specialistų pritraukiame mažai, nedaug turime ir studentų iš Ukrainos.
„Savo istorijoje esame augę dėl pigių darbo sąnaudų, tačiau dabar jau turime keistis, nes mūsų darbo rinka – sekli.
Pigia darbo jėga ilgai konkuruoti negalėsime, nes yra gerokai gausesnių darbo rinkų tiek Ukrainoje, tiek Tolimuosiuose Rytuose, kur konkurencingumas kur kas didesnis, o darbo kaina pastebimai mažesnė“, – teigė ekonomistė I.Genytė-Pikčienė.
Fabrikai ar trinkelės?
Gera tendencija ta, kad pastaraisiais metais į Lietuvą ateina nemažai kompanijų, besitaikančių į aukštą pridėtinę vertę ir kvalifikuotą darbą. Tokiu atveju pernelyg baimintis darbo užmokesčio augimo neverta, nes taip vyksta ekonomikos transformacija.
„Nors atlyginimų augimas Lietuvoje buvo stiprus net ir pandemijos metu, nereikėtų pamiršti, kad nedarbo lygis po patirto šoko tiktai pradeda normalizuotis, o laisvų darbo vietų skaičius yra pakilęs į rekordines aukštumas.
Todėl šie metai dar bus prisitaikymo laikotarpis, kai ieškoma pusiausvyros tarp trumpesnės darbo savaitės, darbo iš biuro arba iš namų.
Nemažai prie atlyginimų augimo prisidėdavo ir minimalios algos didinimas, kuris ilgainiui gali būti siejamas su darbo našumo tendencijomis“, – kalbėjo „Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros ir strategijos vadovė J.Rojaka.
Atlyginimai, našumas ir kainos visada lenktyniauja tarpusavyje – taip tvirtino Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas M.Dubnikovas.
„Našumas nejuda taip greitai, kaip norėtųsi, bet dabar mus finansuoja valstybės skola – tie į ekonomiką įlieti milijardai duoda savo efektą ir kompensuoja našumą.
Pinigai, kuriuos šiandien skolinamės lengva ranka, gali duoti teigiamą efektą ir padidinti našumą.
Šiuo atveju esu optimistas: praėjusio ekonominio ciklo iki 2008 metų pamokas išmokome, galbūt yra mažiau trinkelių klojimo, užtat daugiau statome fabrikų, o tai matyti ir eksporto eilutėse“, – sakė M.Dubnikovas.
