– Per pirmą karantiną visiems buvo labai sunku kažką prognozuoti, kas bus toliau. O kaip yra dabar? Gal jau turime užtektinai karantininės ekonominės patirties, kad galėtume prognozuoti ateitį, ar vis dar viskas lygiai taip pat neaišku?
– Labai nesinori daryti klaidos, kai pažvelgę į praeitį taip pat galvojame apie ateitį. Bet manau, kad būtent tas dabar ir vyksta tiek valdžios, tiek kitų ekonomistų galvose – galvojame, kad antro karantino ribojimus pergyvenome gana švelniai, tai greičiausiai nesunkiai pergyvensime ir būsimą šaltąjį laikotarpį, kuris greičiausiai atneš tam tikrų ribojimų.
Nors logikos toks galvojimas ir turi, bet pandemijos keliai nežinomi. Visgi galvojame, kad tiek vartotojai, tiek verslai yra dar geriau pasiruošę ateičiai.
– Daug kam pandemija ir karantinai, atrodo, išvis išėjo į naudą finansiškai. Pavyzdžiui, tapo populiaresnės prabangos prekės, tokios kaip laivai, jachtos – uostuose vis mažiau vietos, kur juos švartuoti. Kita vertus, yra verslų, kurių atstovai sako, kad jie nebeatsigaus. Ar tie ekonominiai kontrastai yra tai, ko tikėjotės?
– Tokie kontrastai yra visų krizių pavyzdys. 2009 metais irgi buvo gal net dar didesnių kontrastų, bet dabartinę situaciją aš pavadinčiau „viskas gerai, kas gerai baigiasi“. Prisiminkime praėjusių metų balandį-gegužę – tuomet situacija neatrodė labai gera, tuo metu gimė daug didelių ekonomiką skatinančių priemonių paketų.
Bet galiausiai gal ir į gera išėjo, kad tuomet visi supanikavo – valdžia pasistengė nepanikuoti ir davė pinigų. Verslo asociacijos apsidrausdamos stengėsi situaciją parodyti šiek tiek dramatiškesnę, nei ji buvo iš tikrųjų, bet džiugu, kad galutinis rezultatas buvo ne toks ir blogas.
Lietuva, nors ir turėjo antrą karantiną, bet daugelis ribojimų jau buvo pradėti atšaukinėti vasario pabaigoje ir daug verslų jau balandį-gegužę dirbo priešpandeminiu režimu.
– Nekilnojamojo turto (NT) rinka kaista tiek Lietuvoje, tiek Europoje – būsto kainos auga sparčiau nei atlyginimai. SEB atlikta apklausa parodė, kad nemaža dalis žmonių mano, kad kainos augs ir toliau. Ar jau laikas nerimauti dėl NT rinkos burbulo? Ar apie rinkos vėsinimą dar anksti kalbėti?
– Manau, kad kalbėti apie rinkos vėsinimą dar anksti. Realių veiksmų greičiausiai sulauksime metų pabaigoje. Rinkoje matėme, kad birželis jau buvo gana ramus, liepa irgi prasidėjo ramiai – tai iš dalies buvo sezoniškumas, bet ankstesnėmis vasaromis tas sulėtėjimas nuo birželio nebūdavo toks stiprus.
Dabar yra tam tikrų ženklų, kad pirkėjai užsipirko būstų ir laukia, kas bus potencialūs pirkėjai, kur kris kainos. Taip pat naujo būsto pasiūlos yra gerokai mažiau, taip kad greičiausiai turėsime ramesnę vasarą. Tikėkimės, kad per ją NT vystytojai „darys namų darbus“ ir į rinką ateis naujų projektų.
O rudenį ir vėlesniu laikotarpiu žiūrėsime, kaip viskas vyks. Jeigu kainų augimas nelėtėtų, pirmojo žingsnio galime sulaukti iš Lietuvos banko, o vėliau Lietuvoje pribręstų ir NT mokesčio platesnis taikymas.
Bet pažiūrėsime, ką prie Finansų ministerijos sukurta darbo grupė pasiūlys šiuo klausimu, nes ji taip pat turi pateikti savo rezultatus iki spalio mėnesio. Tad akivaizdu, kad iki rudens jokių sprendimų čia nebus. Nebent ruduo vėl būtų labai karštas, tada metų pabaigoje galbūt kažko ir sulauksime.
– Viena iš priežasčių, dėl ko galbūt brangsta būstas, yra darbo jėgos trūkumas, nors pas mus registruotų bedarbių yra apie 200 tūkst. Ar sutiktumėte, kad toks paradoksas ir darbuotojų trūkumas gali kelti rimtą grėsmę mūsų ekonomikai? Gal viskas brangs greičiau ne tik NT rinkoje, bet ir kitur, nes trūksta ir kitų darbuotojų? Galbūt mūsų darbo rinka nesureguliuota? Ar čia įžvelgiate grėsmę ekonomikai?
– Kalbant apie NT rinką, manau, kad didžiausią įtaką jai daro paklausa. Tai, kad brangsta statybų savikaina, yra svarbiau vystytojams ir rangovams, nuo to priklauso, kokius pelnus jie gaus. O galutinę kainą moka NT pirkėjas, o kadangi didelė paklausa, dėl to didėja ir kainos.
Taip, žaliavų kainos pakilusios, sudėtinga gauti darbuotojų ir tai yra ekonominį aktyvumą stabdantys veiksniai – kam dabar statyti namą, jei jo savikaina bus gana didelė? Verčiau kurį laiką palaukti.
O kalbant apie darbuotojų trūkumą, už didesnę algą galima sulaukti daugiau darbuotojų. Žinoma, tai lemia infliacija. Atsiminkime, kad praeitais metais turėjome vidutinio darbo užmokesčio (VDU) augimą apie 10 proc., šiais metais, panašu, vėl turėsime kokių 8 proc. augimą, tad Lietuvai turėti 3 proc. infliaciją yra visai normalu.
Jeigu ekonomika sparčiai skuba į priekį, tai kainos turi didėti, bet tuo pačiu turi augti ir atlyginimai. Tad tai – vienas iš atsakymų, kaip turėti tų darbuotojų. Kai kurie verslai turi labai daug užsakymų, kai kur darbuotojai pervargę arba jų algos neauga tiek sparčiai, kad atpirktų jų vargą.
O juk žmonės irgi nori pailsėti, nedirbti tiek daug, bet kadangi užsakymų daug, darbdaviai nori viską padaryti laiku ir kuo daugiau. Tas problemas galima spręsti galvojant, kaip kelti darbuotojų motyvaciją.
Taip pat migracijos klausimai – čia valstybės politika juda tai pirmyn, tai atgal ir kartais ją sunku suprasti. Lietuvoje trūksta 15 tūkst. vilkikų vairuotojų, o kvotų nebėra. Dėl to sunkėja sąlygos įdarbinti vilkikų vairuotojus, kurių dauguma ukrainiečiai ir baltarusiai.
Šitaip valstybė tarsi parodo, kad šis verslas nebegali augti, nors užsakymų yra labai daug ir šitas sektorius klesti. Bet atsiranda stabdis – nebeišeina pritraukti darbuotojų, nes valstybė tą kelią apsunkina.
– Dabar abiturientai renkasi profesinį kelią – stoja į kolegijas ir universitetus. Bet IT specialybės, inžinerija, kur specialistų labai trūksta ir kur jau garantuotai žmogus susiras darbą ir turės geresnį nei vidutinį atlyginimą, „gauna į kaulus“ nuo socialinių mokslų. Atrodo, kad šis nesureguliavimas, specialistų trūkumas atsilieps ekonomikai.
– Man kartais sunku suprasti tą pasirinkimą. Visi kaip ir suprantame, kad daugiau abiturientų turėtų rinktis IT, inžinerines specialybes, bet kodėl jaunimas renkasi visai ką kita, neaišku. Ar tėvai nepastūmėja, ar jaunimas žvelgia į tėvų pavyzdį? Sudėtinga atsakyti. Kaip tai pakeisti, reikėtų klausti tų, kurie su tuo dirba.
– Viena didžiausių pastarųjų dienų aktualijų – migrantų krizė prie sienos su Baltarusija. Bet turbūt pabėgėliai, kaip darbo jėga, nėra išeitis. Jiems trūksta kvalifikacijos, taip pat užtruktų juos čia integruoti ir tai kainuotų brangiau, todėl neapsimoka. Valstybei ta migrantų krizė kainuos ir naudos iš jos ekonomikai ir darbo rinkai greičiausiai nebus?
– Taip, kiekviena šalis nori, kad migracija būtų kontroliuojama ir kad kviečiami migrantai turėtų kvalifikaciją ir norėtų dirbti būtent Lietuvoje. Šiuo atveju didžioji dalis šių migrantų nenori likti Lietuvoje, todėl neverta kalbėti apie naudą darbo rinkai. Lietuvai reikia kontroliuojamos migracijos ir kvalifikuotų žmonių, kurių jai trūksta.
– Kaip manote, ar reikėtų paprastinti procedūras Rytų kaimynams, kad jie galėtų čia sparčiau kurti ir perkelti verslus? Rolandas Valiūnas sako, kad pas mus viskas labai sudėtinga, todėl Lenkijoje nusėda daug daugiau talentų iš Baltarusijos ir Ukrainos. Galbūt mūsų valdžiai iš tiesų reikėtų atlaisvinti vadžias?
– Vadžias atlaisvinti reikia, bet negalima jų paleisti. Atverti sienas ir sakyti, kad visus priimame, turbūt būtų per drąsu. Reikia tiesiog žiūrėti į darbo rinkos poreikius ir į juos reaguoti. Pastaruoju metu priimti pokyčiai tvarkose ir įstatymuose rodo, kad valdžia lengvina sąlygas atvykti Baltarusijos piliečiams ir čia dirbti bei steigti verslus, todėl situacija akivaizdžiai gerėja.
Galbūt kai kurių darbuotojų norisi daugiau, bet tiems darbuotojams atvykti iš Baltarusijos į Lietuvą pastaruoju metu yra daug sudėtingiau. O kodėl pralaimime Lenkijai, Ukrainai, sunku pasakyti. Pavyzdžiui, Ukrainoje IT specialistams yra daug mažesni mokesčiai.
Bet mes Lietuvoje juk negalime sumažinti socialinio draudimo mokesčio tik baltarusių IT specialistams! Nes tuomet reikėtų mažinti visiems, bet ką tai reikštų valstybės biudžetui? Vis tiek IT specialistai gauna vienas didžiausių algų ir jų įnašas į valstybės biudžetą yra pakankamai svarbus.
– Ar su nerimu stebite sankcijas, kurias Baltarusijai taiko tiek Europos Sąjunga (ES), tiek Lietuva? Ar mūsų ekonomikai čia yra didelė grėsmė?
– Žinoma, kad su nerimu. Žiūrime, kokią įtaką tai daro mūsų pačių ekonomikos prognozėms. Šiai minutei situacija reikšmingos įtakos ekonomikai neturi, nes tie birželio pabaigoje įvesti ribojimai, kurie įtraukė kalio trąšų tranzitą per Lietuvą ir krovą Klaipėdos uoste, paliečia tik 20 proc. viso srauto.
Tai gana keistai skamba – norima apriboti ir įvesti sankcijas, bet 80 proc. srauto neapribojama. Tad tų sankcijų tiesioginė įtaka yra iki 0,1 proc. BVP.
Labiausiai baiminuosi neprognozuojamų ir netiesioginių padarinių Lietuvos ekonomikai. Dar prieš mėnesį apie migrantų krizę nebuvo jokios šnekos – ir kaip viskas pasikeitė per mėnesį! Kokie bus santykiai po dviejų-trijų mėnesių su Baltarusija ir kokių problemų turėsime kitame fronte, sudėtinga pasakyti.
Kol kas žiūrint į eksporto duomenis, mūsų eksportas į Baltarusiją bent gegužę nesumažėjęs, tad ekonominiai rodikliai gana neblogi.
Dar bijočiau to, kaip keičiasi potencialių užsienio investuotojų požiūris dėl Lietuvos ir Baltarusijos santykių. Kuo labiau santykiai prastėja, tuo minusas šių akimis Lietuvos atžvilgiu didėja. Tad tas klausimas, kas čia bus su Baltarusija 10 metų laikotarpiu, aktualus.
