Karantinas suformavo naujus darbo įpročius: pasidalijo patirtimi ir patarimais

Karantinas baigėsi ir dabar galime apžvelgti, kaip jis pakeitė mūsų darbo įpročius, emocinę sveikatą ir darbo kokybę. Lrytas.lt apie tai kalbasi su psichologe, streso valdymo ir sąmoningumo ugdymo konsultante, „Talentų namai“ lektore Vega Dikčiene ir „Tele2“ viešųjų ryšių vadove, trijų dukrų mama Asta Buitkute.

„Tele2“ viešųjų ryšių vadovė Asta Buitkutė su dukromis.
„Tele2“ viešųjų ryšių vadovė Asta Buitkutė su dukromis.
„Tele2“ viešųjų ryšių vadovė Asta Buitkutė su dukra.
„Tele2“ viešųjų ryšių vadovė Asta Buitkutė su dukra.
„Tele2“ viešųjų ryšių vadovė, trijų dukrų mama Asta Buitkutė.
„Tele2“ viešųjų ryšių vadovė, trijų dukrų mama Asta Buitkutė.
„Tele2“ viešųjų ryšių vadovė, trijų dukrų mama Asta Buitkutė.
„Tele2“ viešųjų ryšių vadovė, trijų dukrų mama Asta Buitkutė.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jul 24, 2021, 10:00 AM, atnaujinta Jul 23, 2021, 10:42 PM

– Pirmiausiai, paprašyčiau pasidalinti jūsų asmenine patirtimi – kaip pandemija pakeitė jūsų darbo įpročius? Vega?

– Pakeitė labai, nes lektoriaus darbas yra tiesioginis su žmonėmis. Noriu pasidalinti, kad pati patyriau tą nesvarumo būseną, kai nesupranti, kas čia vyksta. Baisiausia, kai skaitai feisbuke „spintas susitvarkiau, knygas susidėjau“. Aš supratau, kad nieko negaliu tvarkyti, o vaikštau iš vieno kambario į kitą, pasėdžiu, bandau pažiūrėti televizorių.

Tai normalu – turi truputėlį pasėdėti, pagalvoti, o po to susidėlioti mintis, ką gali pritaikyti su naujausiomis technologijomis. Mano darbas labai pasikeitė – visi mokymai ir konsultacijos persikėlė į nuotolinę erdvę. Užsidariau savo kabinete, kuris yra 9 kv.m. ir visą mūsų Lietuvą sutalpinau į ekraną.

– Asta, o kokia jūsų patirtis?

– Jei iki karantino galvodavai, kurią dieną pasirinkti dirbti iš namų, po to viskas pasikeitė – turėjai planuoti tas dienas, kai ateisi į biurą. Aišku, viskas persikėlė į nuotolinį darbą, buvo periodai, kai visą laiką dirbome namuose ir man, kaip komunikacijos žmogui, buvo sunku susirinkti informaciją, nes bendrauti lengviau, kai susitinki gyvai.

– Asta, auginate tris dukras, kaip sekėsi derinti šeimos ir darbo interesus?

– Man įdomu palyginti pirmą karantiną pavasarį ir tą ilgą, kuris truko visą žiemą. Pirmasis atrodė kaip linksmas nuotykis, atsirado naujų rutinų, ritualų šeimoje. Atrodė, kad tai truks trumpai, greitai jį pragyvensime ir ta galimybė pabūti daugiau su vaikais buvo labai smagi.

Per antrą karantiną viskas buvo sunkiau, nes atsirado daugiau rutinos, o tas periodas buvo ilgesnis ir tamsesnis, bet kitas dalykas – jau buvome atradę modelius, kurie mūsų šeimai veikia ir galėjome organizuoti šeimos gyvenimą. Buvo palengvinimas, nes mažoji ėjo į darželį, o su vyresnėlėmis, išsiskirstę į atskirus kambarius, dirbome namuose. Buvo pliusas, kad per pertraukėles galėjome kartu atsigerti arbatos ir tai buvo palengvinimas, nei žmonėms, kurie gyvena be šeimos, o dirba nuo ryto iki vakaro neturėdami pertraukėlių.

– Vega, o kaip jūsų pacientai – ar dažnai skundžiasi pašlijusia emocine sveikata, nerimu dėl darbo derinimo problemų?

– Pasakyčiau, kad žmonės drąsiau pradėjo kreiptis pagalbos, nes visi pradėjo kalbėti apie psichologiją, atsirado daugybė programų.

Dabar ateina žmonės su išgyventa, išlaikyta karantino metu nemalonia emocija – neturiu jėgų, reikia grįžti į darbą, nenoriu, vasara.

– Buvo kalbėta, kaip išgyventi pandemiją, bet iššūkis turbūt yra išgyventi ir popandeminį laikotarpį?

– Sakyčiau, kad jis yra sudėtingesnis, nes pandemijos metu visi susibūrėme į tam tikrą burbulą, visi panašiai išgyvenome. Kadangi dabar viskas atsivėrė, priklauso nuo organizacijų, kaip jos atgal priima ir bendrauja, nuo mokyklų, draugų rato – ar išliko tas pats, ar nebe.

– Asta, kaip pandemijos iššūkius sprendė „Tele2“ – kokių priemonių ėmėtės, kad darbuotojai būtų laimingesni?

– Pas mus nebuvo tos įtampos – nuo pat pradžių susitarėme, kad nepyksime, nesistebėsime, jei vaikas sėdės ant kelių ar ateis pasisveikinti su bendradarbiais. To laisvumo ir lankstumo turėjome anksčiau ir tai labai pasiteisino. Mūsų kultūra taip pat atsiskleidė, nes mūsų vadybininkai visad lanksčiai mokėjo aptarnauti klientus – ir skambučiais, ir laiškais atsakinėti į internetines užklausas, tad užsidarius salonams jie toliau galėjo tęsti darbą. Kas dirba biure, ir anksčiau galėjo pasiimti dieną dirbti iš namų, tad pasikeitė tik santykis darbo biure ir namuose. Taip pat paleidome paskaitų ciklą apie mitybą, sportą ir daugiausiai susidomėjimo sulaukusias serijas – su psichologe apie vaikus.

Net vaikų Kalėdas šventėme – vietoje šventės vaikai sulaukė Kalėdų senelio skambučio. Pavasarį, kai dar darželiai nedirbo, viena iš iniciatyvų buvo „Nuotolinis vaikų darželis“, kuomet dvi valandas per dieną įvairūs ugdymo specialistai bendravo su vaikais, o tėvai galėjo atlikti susikaupimo reikalaujančius darbus.

Taip pat turėdavome nuotolinių pramogų, kurios, kaip pavyzdžiui, protmūšiai, persikėlė ir toliau į rudenį.

– Vega, daug dirbate su organizacijomis – ar galima palyginti, kaip jautėsi darbuotojai, kurių darbdavys stengėsi, o kurie paliko darbuotojus likimo valiai dirbti?

– Turbūt atsakymas užprogramuotas klausime (juokiasi). Iš tikrųjų darbdavys, kuris rūpinasi savo darbuotojais, ypač kritiniu, nesuprantamų pokyčių metu, jis suteikia darbuotojui vilties, kad viskas bus gerai. Ko mes labiausiai bijome? Nežinomybės, kas bus ateityje ir tada prisifantazuojame visa ko blogiausio.

Pirmo karantino metu pasiūlė pažiūrėti, kaip į nuotykį, antrojo – susikurti rutiną, nes rutina mažina nerimą. Žinojimas, kad darbdavys tau leidžia su savo vaiku pasėdėti ant kelių, jei vaikas neramus, ir klausytis susirinkimo, nerimą mažina. Kaip jaučiasi? Natūralu, kad jaučiasi su palaikymu ir didelės šeimos narys.

Ten kur pasakė, kad išgyvenk kaip nori, nes patys esame panikoje ir nežinome, kaip mūsų verslas vystysis, tikėtina, kad tie darbuotojai grįžinėdami į darbą jie jaučiasi pamesti, netiki, neužtikrinti ateitimi. Galime spėlioti, kad dalis gerų darbuotojų iš tokių įmonių išeis. Akcentuoju – geri, nes pirmiausia išeina, geriausi.

– Žinau, kad yra įmonės, kurios teikė ir teikia darbuotojams psichologinę pagalbą, tiesa?

– Taip, aš pati teikiu tokią pagalbą – yra išlaikomas konfidencialumas ir darbuotojais galėjo kreiptis bet kuriais klausimais. Vieni darbdaviai apmokėjo visas konsultacijas, kiti – ribojo konsultacijų skaičių, bet jų tikrai užteko.

– Asta, ar tęsite hibridinį darbą?

– Pas mus visad buvo lankstus darbo grafikas ir galimybė derinti darbą biure su darbu namuose. Galvoju, tai yra svarbu ne tik auginantiems vaikus – galbūt jis turi tam tikrų pomėgių, derina su studijomis ar yra kitų gyvenimo aplinkybių.

Vadovai, suteikiantys laisvės ir pasitikėjimo, padeda jaustis motyvuotais ir padaryti daugiau, nei kai esi kontroliuojamas. Tai skatina kūrybiškumą ir pačius geriausius rezultatus.

O atsakant į klausimą, stengiamės nedaryti iniciatyvų, kurios yra populiarios kitur ir visad atsiklausiame žmonių, ko jie nori. Todėl darėme apklausą, kaip žmonės norėtų dirbti – 2/3 atsakė, norėtų hibridinio, lankstaus darbo grafiko, tai manau, kad biure tai darysime nuo rudens, bet kol kas dar sunku spręsti. Vien lankstaus ir vien darbo namuose žmonės nenori, nes pasiilgsta pokalbių prie kavos, greitesnių sprendimų, tad biuras yra būtina erdvė susitikti ir bendradarbiauti.

– Vega, o kaip jūs vertinate – ar sunku žmonėms „atsijungti“ nuo darbo? Atskirti laisvalaikį nuo įsipareigojimų? Kaip patartumėte tai padaryti?

– Jau atliktos studijos pasaulyje rodo, kad žmonės, dirbdami namuose, dirba daugiau. Klausimas yra – kaip susidėlioti dienotvarkę ir paversti ją rutinine. Vienas iš dalykų yra laiko planavimas, tada planuojame darbus pagal laiką. Arba mes planuojame darbus, kas gali būti labai patogu, jei darbovietė leidžia – pavyzdžiui, gali dirbti mama nuo 8 iki 15 val., o nuo 15 iki 22 val. atlikti numatytus darbus. Tas lankstumas yra labai svarbus, aišku, jis priklauso nuo darbo pobūdžio.

Kitas dalykas – atskirti erdves. Jei nėra galimybės turėti atskiro kabineto, tada bent uždengti kompiuterį kažkuo, kad neviliotų tavęs prisėsti ir patikrinti ar niekas tau neparašė.

– O ar visi tikrai gali paskirstyti tą laiką ir planuoti – kada laikas šeimai, kada darbui. Ką manote, Vega?

– Turiu nuraminti, kad ne visi – mes esame įvairūs ir tikrai nemokėjimas to daryti yra toks pat normalus, kaip ir mokėjimas planuoti. Atsiranda klausimas – kokiu tikslu aš tai darau ir tada verta dėlioti prioritetus. Jei žinau, kad sunkiau planuoju, tai galvoju, kuris laikas geriausias šiems darbams. Juk dirbantis žmogus yra suaugęs, nėra, kad visai nejaustų ribų.

Čia padrąsinimas darbdaviams – labiau pasitikėti. Manau, po kurio laiko, dauguma darbuotojų atrastų atramos taškus per kuriuos tikrai padarys darbus ir šalia turės laiko sau.

– Apie perdegimo sindromą Lietuvoje pradėta kalbėti prieš keletą metų – Vega, gal galite papasakoti plačiau, kas tai yra?

– Taip, yra tendencija ir turbūt ji jau buvo iki to laiko. Pirma, reikėtų atsiminti, kad būdami biure, mes niekada nedirbdavome 8 valandų – dalį praleisdavome kalbėdami su kolegomis, gerdami kavą ar paskambindami namo. O dirbant namuose žmonės pradeda jaustis kalti ir tas kaltės jausmas veda prie to, kad dar ir dar padirbėsiu. Labai svarbu, kad šiuo atveju darbdavys pasakytų „stop“.

Be to, ir pačiam reikia prisiminti, kad tu nesi tik darbas – tu turi laisvalaikį, šeimą, namus, daug kitų dalykų. Tą sau priminti ir kas rytą savęs paklausti – kiek aš esu darbas šiandien, kiek procentų sudarau? Tas padeda sugrįžti į save ir pasakyti sau „stop“.

– Tai pabaigai, Asta, kaip jūs matote ateities perspektyvas – kas skatina darbuotojus, turinčius šeimas, ir kaip ateityje keisis požiūris į juos?

– Manau, kad tos laisvės ir pasitikėjimo ateityje bus vis daugiau – darbdavys turės labiau pasitikėti, kad žmogus lanksčiau galėtų derinti darbą ir savo asmeninį gyvenimą.

– Vega, o kokie būtų jūsų patarimai darbdaviams, kaip pagerinti darbuotojo emocinę sveikatą?

– Tai labai platus klausimas, bet pirmas dalykas – rūpintis žmogumi: pagarba, bandymas išgirsti, ko žmogui reikia, pamatymas, kad jei žmogus nebegali sau padėti, geranoriškai pasikalbėti. O pelnas tikrai ateis, jei žmonės jaus nuoširdų rūpestį jais.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.