– Kokios yra Lietuvos verslo nuotaikos esamoje situacijoje?
– Šiuo metu geros. Išimtis yra sektoriai, kurie dar neatsigavo. Nerimas sietinas su rudeniu, naujos bangos grėsme, ribojimais ir karantinais.
– Lietuva jau yra raudonojoje zonoje. Sakote, kad tai yra didžiausia grėsmė? Vėl turės įsigalioti galimybių pasas, tad perspektyva miglota?
A. Armonaitė: matome, kad galimybių pasas bus reikalingas ir rudenį
– Viena vertus miglota, kita vertus – gauname signalus iš Vyriausybės, kad karantinas nebebus toks griežtas. Mes norime, kad valdžios atstovai darbdaviams ir visai visuomenei signalizuotų apie tai, kad nenoras skiepytis turės savo kainą, kurią turėsime sumokėti.
– Premjerė bando griežtinti retoriką – mokami testai, atleidimai. Dalis verslo atstovų sako, kad galbūt per stipriai užvažiuota. Kaip jūs manote?
– Manau, kad tai ne griežtumo, o aiškios žinutės klausimas. Visuomenė turi žinoti, kaip Vyriausybė valdys pandemiją. Turi būti aiški pozicija. Kai buvo pasakyta, kad darbuotojai gali būti nušalinti arba jei jie susirgs, nebus mokamos ligos išmokos, yra ganėtinais stipri politinė žinutė. Anksčiau darbdaviai patys darbovietėse valdydavo pandemiją – skatindavo, ragindavo, komunikuodavo, tačiau ateina riba, kai žmonės turi žinoti valdžios poziciją.
– Kai pradėta griežtai kalbėti apie darbuotojų atleidimą, kalbinau Rimą Varkulevičių, kuris teigė, kad gero darbuotojo niekas nenorės atleisti. Viena yra retorika, tačiau praktiškai tai sunkiai įgyvendinama. Kaip jums atrodo?
– Darbuotojas, net nebūdamas pačios aukščiausios kvalifikacijos, derybose su darbdaviu yra stiprioji pusė. Neteisinga dalintis atsakomybe su darbdaviu, kad jis spręstų – nušalinti ar ne. Tai turi nuspręsti valstybė.
Į mokyklą privaloma eiti visiems vaikams iki 16 metų. Galima manyti, kad galbūt vaikui būtų geriau likti namuose, tačiau čia nėra pasirinkimo variantų. Šiuo metu vakcinuota yra apie 60 proc. žmonių. Liko tie, kuriuos įtikinti nėra lengva. Arba jiems reikia aiškios žinutės, kaip valstybė tai mato, o valstybė sako, kad imunizacija yra privaloma.
– Kaip manote, gal geriau visuomenę skatinti skiepyti per prizus?
– Prieš savaitę pateikėme pasiūlymą Vyriausybei, kaip galėtų atrodyti tokia loterija. Mes sutinkame, kad reikia skatinti žmones. Kiek žinau, latviai jau paskelbė loteriją, o prizinis fondas yra 700 eurų. Verslas yra pasiruošęs neatlygintinai padėti, kiek tai yra įmanoma. Sutikime, vakcinacija yra asmeninis apsisprendimas. Yra tokių žmonių, kurie bijo adatų, tačiau visuomenės sveikata yra prioritetas.
– Į Lietuvą migrantai traukia dėl noro gyventi geriau. Mums čia nemažai galvos skausmo. Neužaugins mums čia naujo Viktoro Orbano šita migrantų krizė?
– Manau, kad Lietuvos visuomenė nėra tokia radikali, tačiau rūpestis ir nerimas yra pagrįstas. Tai ne šiaip migrantų krizė, o kaimyninės šalies agresyvus veiksmas mūsų atžvilgiu, kuriam dar nesugalvojome atsako.
– O koks galėtų būti atsakas? Tvora, deportavimas? Kaip verslas žiūrį į šią situaciją? Kokios galėtų būti pasekmės?
– Mes pasigendame kūrybiškumo. Pripažinkime – Aleksandras Lukašenka pasielgė labai kūrybingai – panaudojo žmones agresijai prieš Europos Sąjungą (ES). Visa rytinė mūsų siena yra nesaugi. Kūrybiškumas dabar yra kertinis dalykas, nes mes veikiame tik reaguodami. Per mūsų uostus važiuoja baltarusiškos trąšos, verslas gauna tai, ko labiausiai bijo – nestabilumą. Akivaizdu, kad tokiais dalykais bandoma priešinti žmones. Tai mums net svarbiau už pinigus, kuriuos kažkas užsidirba, eksportuodamas A.Lukašenkos trąšas.
– Ar teisingai jus suprantu – reikia riboti tranzitą?
– Kai kurioms prekėms įvestas embargas. Tų prekių per mūsų uostą net Rusija neeksportuoja, tačiau realių sankcijų nėra. A.Lukašenka kol kas prieš mus laimi. Esame sukaustyti daugelio įsipareigojimų, bet kūrybingumas padeda iš jų išeiti. Ekspertai gali patarti, tačiau sprendimus vis tiek turės priimti politikai.
– Kaip kelininkus žiema užklumpa netikėtai, taip ir mus ši krizė užklupo. Matyt, Vyriausybė bijo šliūkštelėti daugiau žibalo į ugnį.
– Tai yra fundamentalus mūsų valstybės tarnybos pasiruošimo krizėms klausimas. Per daugelį metų valstybės tarnyba buvo nustekenta, ten trūksta lyderystės ir kūrybiškumo. Valstybės tarnyba neša sprendimus politikams. Tai, ką matome dabar, yra vienas iš etapų, kai einama į karinį konfliktą.
– Valdžia kartoja, kad tai yra hibridinis karas prieš Lietuvą. Kita vertus, ką daryti su migrantais? Integruoti, panaudoti darbo rinkai?
– Aš manau, kad mes dar ne tame etape. Turbūt nesame jų net normaliai suskaičiavę. Pirmiausia turėtume organizuotai juos valdyti, kaip valdomi sulaikyti ar valstybės globoje esantys asmenys.
– Kodėl mūsų politiniai lyderiai neieško dialogo su Lukašenka?
– Čekoslovakija tarpukary turėjo tokį formatą, kai tarpusavyje penkios pagrindinės partijos spręsdavo esmines problemas. Ir mūsų politikai galėtų turėti tokį formatą. Nebūtinai turi sutarti, bet turėtų bent kalbėtis, kad atsirastų pasitikėjimas, kurio labai trūksta.
– Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) praėjusią savaitę išsiuntė užklausas daugiau nei 4 tūkst. įmonių, kam jie naudoja už valstybės pinigus pirktus automobilius. Iš šito debesies bus daug lietaus?
– Noriu priminti vieną dalyką – aš pats premjerės, kuri tuo metu buvo finansų ministrė, klausiau, kodėl įmonės negali grąžinti PVM už automobilius, kaip tai yra Estijoje. Ji sakė, kad dėl to, jog įmonės de facto automobilius naudoja asmeniniams tikslams. Mes susimokame PVM, jo negalime susigrąžinti, o jie neskaičiuoja kilometrų. Tai buvo socialinis susitarimas. Jei valstybė dabar seks, kaip automobiliai yra naudojami įmonių tikslams, kodėl tada negalima PVM susigrąžinti? Tai būkime sąžiningi iki galo.
– Ko verslas tikisi iš valdžios?
– Verslas gali pažadėti, kad dirbs Lietuvai, rinks ir mokės mokesčius. Iš valdžios mes tikimės sprendimų priėmimo, nes politika ir yra sprendimų priėmimo menas. Tikimės, kad dėl tų sprendimų būsime saugūs ir užtikrinti. Tai vienintelis mūsų lūkestis.
Susiję straipsniai
– Turbūt verslas stiprins ribojimus. Kokių klaidų verslas čia siūlo vengti?
– Daugiausiai diskusijų ir susipriešinimo su verslu kėlė prekybos ribojimai. Svarbiausia, kad ribojimai nepaveiktų konkurencijos. Sakome, kad pienas ir duona yra gyvybinis poreikis? Aš duonos ir pieno nevartoju, bet be elektros lemputės ir tualetinio popieriaus neišgyvenčiau. Ribojimai turi būti protingi ir nesukurti įtampos tarp skirtingų veiklų.