Pasak Profesinių sąjungų konfederacijos vadovės Ingos Ruginienės, ilgalaikis nedarbas yra kompleksinė problema, turinti ne vieną priežastį. Prie ilgalaikio nedarbo prisideda šešėlis, apribotos vyresnių nei 50 metų žmonių galimybės įsidarbinti.
„Neseniai kalbėjau su viena darbuotoja, kuri sakė į gamyba grįžti nebegalinti, nes išseko jėgos, o kito darbo dėl amžiaus susirasti sunku. Taip pat ne kiekvienas turi įgūdžių, kurių reikia šiuolaikiniams darbdaviams“, – prisiminė I.Ruginienė.
Pasak jos, lengviau galvoti, jog dėl nedarbo yra kalti patys bedarbiai, tačiau valstybė turėtų būti suinteresuota kiekvienam suteikti galimybę rasti darbo vietą.
„Mūsų šaliai reikalingi darbingi ir mokesčius mokantys žmonės. Mūsų tikslas yra ištiesti ranką visiems ir siekti, kad visi darbuotojai turėtų galimybę dirbti ir mokėti mokesčius. Šiame klausime svarbios trys dedamosios: darbuotojai, darbdaviai ir Vyriausybė. Šie trys sraigteliai turi dirbti sutartinai kaip geras variklis“, – sakė darbuotojų atstovė.
Buvęs Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuratis pabrėžė, kad ilgalaikio nedarbo statistika dėl ekstremalios pandeminės situacijos ir su ja susijusių ekonominių pasekmių gali būti iškreipta. Pasak jo, ilgalaikių bedarbių gretas galimai didina ir valstybės paramos priemonės.
„Gali būti, kad turime paradoksalią situaciją: nedarbo lygis krinta, bet ilgalaikių bedarbių skaičius sparčiai auga. Kol kas galime daryti prielaidą, kad prie to prisidėjo pandemijos valdymo mechanizmai – išmoka ieškantiems darbo, kuri buvo mokama ir tiems, kurie buvo prisiregistravę Užimtumo tarnyboje ir gaudavo nedarbo išmoką ir kai ji baigdavosi po 9 mėnesių, jie vis tiek gaudavo išmoką.
Gali būti, kad būtent ši priemonė užlaikė žmones. Jie sprendė, kokį darbą rinktis. Kadangi darbo vietų trūksta, jie ilgiau užsilaikė“, – aiškino L.Kukuraitis ir perspėjo, kad ilgai nekrintantys ilgalaikio nedarbo rodikliai gali tapti didele problema.
Tačiau, kaip teigė pokalbyje dalyvavęs Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė, valstybės paramos priemonės buvo susiaurintos, kad jomis nebūtų piktnaudžiaujama. „Rugpjūčio pabaigoje ir poprastovinės išmokos, ir subsidijos baigsis“, – priminė jis.
Nenorintiems dirbti padėti sunku
M.Lingė prakalbo ir apie socialinės bei psichologinės pagalbos poreikį.
„Reikėtų atkurti įgūdžius, grąžinti pasitikėjimą savimi ir norą dirbti. Efektyviausia priemonė būtų naši persikvalifikavimo sistema, kurią kaži ar turime. Turime galimybių, tačiau paskata tai padaryti yra menka. Dabar matome, kad nekvalifikuotų bedarbių yra registruojama 1,6 karto mažiau nei yra pasiūlos, o kvalifikuotų bedarbių pasiūlos yra 1,6 karto mažiau nei paklausos“, – problemas dėstė komiteto pirmininkas.
Pasak I.Ruginienės, nedarbo problemą būtų galima spręsti bedarbius skirstant į tris kategorijas: tuos, kurie nori, neapsisprendusius, kuriems reikalingas paskatinimas, ir į žmones, kurie dirbti kategoriškai atsisako.
„Mūsų tikslas yra įdarbinti norinčius, o tada koncentruotis į trečiąją grupę. Užimtumo tarnybos specialistų pajėgumus reikia plėsti. Nenormalu, kad vienam specialistui tenka 700 klientų. Individualaus požiūrio ir kokybiškos paslaugos pervargęs specialistas suteikti negali. Turi būti mestos visos pajėgos, kad atsirastų individualus požiūris. Žmogui reikia dėmesio ir padėti išvesti jį iš sunkios situacijos“, – aiškino I.Ruginienė.
Jai pritarė ir L.Kukuraitis, teigdamas, kad padedant įsidarbinti svarbu atsižvelgti į kiekvienos iš minėtų grupių poreikius. „Tiems, kurie negali ir nenori, Užimtumo tarnybos neužtenka. Tai gali būti susiję ir su šeimos situacija, ir su transporto priemonės trūkumu“, – aiškino buvęs SADM ministras.
Pasak jo, svarbu pasirūpinti, kad darbo paklausa ir pasiūla būtų tolygiai pasiskirsčiusi regionuose. „Jei to nėra, reiškia, trūksta reguliavimo tarp valstybės ir darbdavių“, – kalbėjo jis, ir pabrėžė, kad susidariusi situacija, kai augant nedarbui darbdaviai negali rasti darbuotojų, yra palanki terpė atlyginimų augimui.
Siūlo kelti atlyginimus
„Darbdaviai dėl pandemijos nedrįsta kelti atlyginimų, tačiau jei išdrįstų, darbuotojai įsidarbintų. Per pandeminį laikotarpį valstybė dosniai subsidijavo atlyginimus ir vis tiek darbo užmokesčio nelygybė auga. Reiškia, kad turtingoji Lietuvos dalis susirenka pajamų daugiau. Perskirstymas nėra teisingas, o potencialo didinti mažesnius atlyginimus yra. Mūsų problema nėra atlyginimų vidurkis, o mediana“, – konstatavo L.Kukuraitis.
M.Navaitis pabrėžė regioninio nedarbo problematiką. Remiantis statistiniais duomenimis, iki 2006 m. daugiausia bedarbių buvo miestuose, tačiau nuo 2006 m. jų ėmė daugėti ir kaimuose.
„Į mažuosius regionus neateina investicijų, o tai įkalina žmones. Regionuose atsiranda mobilumo problemos: jei žmogus pusę savo atlygio turi skirti tam, kad nuvyktų į darbo vietą, tai gali menkinti motyvaciją dirbti“, – aiškino komiteto pirmininkas.
Kita svarbi grupė, pasak M.Navaičio, yra vieniši vaikus auginantys tėvai, neturintys galimybės atžalas palikti darželyje: „Vyriausybė turėtų rūpintis, kad vaikai, ypač esantys socialinėje rizikoje, lankytų iki mokyklines klases. Tai padėtų jų tėvams grįžti į darbo rinką“.
Tačiau, I.Ruginienės manymu, išvardyti problemos sprendimo būdai yra trumpalaikiai. Pasak jos, mažinant nedarbą reikėtų vadovautis užsienio patirtimi ir ieškoti esminių bei ilgalaikių sprendimų.
„Pavyzdžiui, Japonija įgalino viešąjį sektorių sukurti daugiau darbo vietų. Jei jį decentralizuotume, sustiprintume regionus ir jų infrastruktūrą, tokiu būdu pritraukdami užsienio investuotojus. Regionuose atsirastų pramonė, ten imtų keltis šeimos su vaikais. Mes kalbame apie trumpalaikes priemones, bet ne apie esminius sprendimus“, – pareiškė darbuotojų atstovė.
