Šiuo metu Baltarusija – 13-oji Lietuvos importo partnerė. Iš šios šalies įsivežame nemažai įvairių prekių, o daugiausia – žaliavų. Čia dominuoja mediena.
„Šiame kontekste turėčiau ir gerų, ir blogų naujienų, – sakė komunikacijos agentūros „Brandonomika“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas. –
Pablogėjus santykiams su Baltarusija, tam tikrų gaminių, žaliavų importas iš Baltarusijos tikriausiai sutriks. Mūsų įmonėms reikės ieškoti alternatyvų, tačiau yra ir gera naujiena. Sankcijos sankcijomis, bet verslas yra verslas: manau, kad įmonės žaliavas ir komponentus, kuriuos perka, ramiai ir toliau pirks, tik tą darys per tarpininkus“.
Anot ekonomisto, tai gali būti įmonės kitose ES valstybėse, tarkime, Lenkijoje ar Vokietijoje – šalyse, kurių santykiai su Baltarusija šiuo metu geresni nei Lietuvos. Tai nėra pats geriausias sprendimas, nes tarpininkas paprašys procento, tačiau, pasak A.Izgorodino, vienaip ar kitaip – išeitis.
Į naudą mums ir tai, kad iš Baltarusijos daugiausia importuojame tarpinio vartojimo prekių, kurios nėra gyvybiškai svarbūs aukštųjų technologijų sprendimai.
Didžiausia rizika – transporto sektorius
Baltarusijos svoris Lietuvos eksporto dalyje – kur kas menkesnis nei importo: pagal lietuviškos kilmės prekių eksportą ši šalis pernai buvo tik 24-oje vietoje. Eksportuojame nedaug, daugiausia plastikų, įrenginių, metalo gaminių, popieriaus ir kartono.
A.Izgorodinas svarstė, kad ir šios įmonės veikiausiai ieškos europietiškų šalių, per kurias savo produkciją tieks į Baltarusiją.
„Bet tokių įmonių nedaug. Didesnę riziką matyčiau toms bendrovėms, kurios importuoja iš Baltarusijos. Iš esmės tai – vienas medienos ir baldų sektorius.
O absoliučiai didžiausia rizika kyla Lietuvos transporto sektoriui. Baltarusija užima svarbią vietą Lietuvos prekių reeksporto struktūroje. Tai reiškia, kad Baltarusija naudojama kaip tranzitinė šalis patekti į Rusiją. Šis aspektas Lietuvai gana skausmingas, todėl čia gali būti visokiausių dokumentų patikrinimų, transporto priemonių stabdymo ir panašiai“, – svarstė ekonomistas.
Kinijos neapeisi
Jam didesnį rūpestį nei prekybinių ryšių su Baltarusija prastėjimas kelia Kinija. Tačiau ne su ja susiję naujausi politiniai įvykiai, o kovido situacija šalyje – tai gali skaudžiai paveikti Lietuvą.
A.Izgorodinas teigė, kad dėl pandemijos kinai jau pradėjo riboti gamybos ir logistikos įmonių veiklą, gera savaitė iš dalies sustabdytas trečiasis didžiausias pasaulyje pagal krovinių apyvartą jūrų uostas.
„Mūsų įmonėms tai – didžiausia rizika, nes gali būti, kad rudenį-žiemą dėl Kinijos įmonių veiklos sutrikimo galime negauti komponentų, o šios rizikos neapeisi“, – pastebėjo ekonomistas.
Niekinė eksporto rinka
Indrė Genytė-Pikčienė, turto valdymo įmonės „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė, sakė, kad Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos, Baltarusijos ir kitų Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių per pastarąjį dešimtmetį labai sumažėjo. Tam ypatingą reikšmę turėjo 2014-ieji, kai Rusija lietuviškiems produktams ėmė taikyti embargą.
Importas iš Baltarusijos 2020-aisiais sudarė 2,6 proc. viso importo. Bendras lietuviškų prekių eksportas į Baltarusiją pernai siekė 3,6 proc. visų prekių eksporto, tačiau šiame skaičiuje net 88 proc. – reeksportuojamas prekių srautas. Tai reiškia, kad mūsų pramonininkai, kurie gamina prekes, į Baltarusiją išvežė tik 0,7 proc. visų lietuviškos kilmės eksportuojamų prekių.
„Kaip eksporto rinka mūsų gamintojams Baltarusija – niekinė. Ir seniai ten esanti perkamoji galia neatitinka mūsų poreikių“, – kalbėjo I.Genytė-Pikčienė.
Paslaugų eksporte dominuoja kelių transportas. Bet ir čia per šešetą pastarųjų metų įvyko labai reikšmingų pokyčių: 2014-aisiais eksportuodavome apie 12 proc., o dabar – 4,5 proc. Anot ekonomistės, vežėjai persiorientavo ir stipriai priklausomybę nuo NVS regiono sumažino po geopolitinio Ukrainos konflikto su Rusija.
Šaltas dušas
Įtampos santykiuose su Baltarusija labiausiai paveiktas geležinkelių ir uosto tandemas. „Jei privatus verslas sugebėjo sumažinti priklausomybę nuo galimų rizikų, šios dvi įmonės išliko itin priklausomos nuo Baltarusijos. Tad natūralu, kad adaptacija vyksta šalto dušo pavidalu. Teks tvarkytis su pasekmėm“, – komentavo I.Genytė-Pikčienė.
Vis dėlto ji atkreipė dėmesį, kad, Lietuvos banko skaičiavimais, pačių griežčiausių sankcijų atveju nuostoliai mūsų šalies ekonomikai būtų tik procento dešimtosios dalys.
„Tai, ką pernai patyrėme dėl pandemijos, gerokai rimtesnis sukrėtimas, nei galima Baltarusijos ataka. Tačiau vien tai, kad mūsų valdžia turi išleisti labai daug pinigų tokioms iš niekur atsirandančioms pasienio problemoms, mums taip pat yra nuostoliai – tiek ekonominiai, tiek laiko sąnaudos, biudžeto lėšų naudojimas ne tiems prioritetiniams tikslams, kuriems norėtume. Tai labai neparanku ir ekonomiškai nuostolinga“, – sakė pašnekovė.
Prekybinius ryšius varžyti pradės pats
Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius įsitikinęs, kad analizuoti Lietuvos ir Baltarusijos prekybinius ryšius reikia gerokai platesniame kontekste: neišvengiamai atsiduriame į geopolitiką, politiką ir kitus dalykus, kurie taip persipynę, kad kartais sunku pasakyti, apie ką kalbame.
„Iš esmės kalbame apie vieną iš kaimynų, o su kaimynais paprastai ekonominiai ryšiai susiklosto natūraliai. Nebūtų teisinga svarstyti ekonominių ryšių neįvertinus A.Lukašenkos režimo vykdomos politikos, jo priešpriešos demokratinei opozicijai, žmogaus teisių pažeidimų. Todėl, atsižvelgiant į A.Lukašenkos ypač pastarųjų mėnesių politiką, kada jis iš tikrųjų pradėjo naudoti hibridines poveikio priemones, mano manymu, laiko klausimas, kada jis pats vienu ar kitu būdu pradės varžyti prekybinius ryšius su Lietuva ar kitomis Vakarų valstybėmis“, – portalui lrytas.lt kalbėjo europarlamentaras.
Ne vien ekonomika
Anot jo, jei prekybiniai ryšiai dabar dar vyksta, ar jie vyks ateityje, priklauso ne nuo mūsų vienų. „Matyt, mums reikia susitaikyti su mintimi, kad šis režimas nebus pats geriausias partneris ekonomikoje ir prekyboje, teks patirti laikiną ekonominių ryšių sumažėjimą, tikintis, kad ateityje jie bus kompensuojami.
Mūsų laimė, kad nesame išimtinai priklausomi nuo A.Lukašenkos nė vienoje srityje. Jei trim ketvirtadaliais būtų galima paveikti kažkurį mūsų sektorių, tikrai iš Minsko pusės pamatytume bandymą manipuliuoti, kelti nerimo bangas. Gerai padarėme, kad esame gana diversifikuota ekonomika“, – kalbėjo P.Auštrevičius.
Vis dėlto jis, kaip ir kalbinti ekonomistai, pamini medienos pramonę. Kol kas čia prekyba vyksta gana neblogai. Tačiau artėja šildymo sezonas, keliauja nemaži kiekiai skiedrų, todėl šis sektorius gali tapti tas, per kurį Baltarusija bandys daryti vienokį ar kitokį spaudimą. „Kadangi viskas – politikos keršto būklėje, prognozuoti A.Lukašenkos veiksmus – labai nelengvas dalykas“, – kalbėjo politikas.
Be kita ko, I.Genytė-Pikčienė priminė, kad A.Lukašenka yra numatęs įvesti muitus tam tikros medienos eksportui. Esą taip būtų sumažintas medienos stygius vidaus rinkoje.
„A.Lukašenkos vykdoma provokatyvi ir destabilizuojanti, mums grasinanti politika neturėtų susivesti vien į ekonominių santykių prizmę. Astravo atominė elektrinė – didžiausia saugumo grėsmė Lietuvai ir jos gyventojams. Kai kalbame apie nacionalinio saugumo reikalus, tai nėra vien ekonomika. Reikia suprasti, kad turime reikalų su provokatoriumi ir įkaitų ėmėju – jis paėmęs įkaitais visą regioną“, – pridūrė P.Auštrevičius.
Ekonomikoje daugiau sveiko proto
Lietuvos susisiekimo ministras Marius Skuodis pranešė, kad vienos didžiausių pasaulyje kalio trąšų gamintojos „Belaruskalij“ produkcija per Lietuvą nebebus vežama nuo gruodžio, kai įsigalios JAV sankcijos Minskui.
A.Izgorodinas abejoja, ar Lietuvai pavyks greitai rasti, kuo pakeisti netektus trąšų krovinius, nes aplinkui trąšų gamintojų, kurie norėtų produkciją eksportuoti per Lietuvą, nėra daug.
„Su Baltarusija turėjome puikią nišą. Kadangi Baltarusija neturi išėjimo prie jūros, trąšų eksportas Lietuvą nebuvo iš meilės, o iš ekonominių paskaičiavimų, nes baltarusiams transporto kelias iki jūros per Lietuvą buvo trumpiausias.
Kita vertus, reikia žiūrėti, kas toliau dėsis su sankcijomis. Matau problemą europiniame kontekste: pernai Baltarusija patenkino apie ketvirtadalį visos ES trąšų paklausos. Kadangi Europai Baltarusija – gana svarbi trąšų rinka, galbūt Europa ateityje nesiims papildomų trąšų importo iš Baltarusijos apribojimo“, – svarstė ekonomistas.
Anot jo, jei santykiai tarp Lietuvos ir Baltarusijos ateityje šiltės, tas vyks labai palaipsniui. Iki to laiko gali susidėlioti ir kitas scenarijus: Rusija pasiūlys Baltarusijai lengvatinius transporto tarifus, bet už tai pasiims dalį akcijų Baltarusijos trąšų bendrovėse. Jei taip įvyks, kalbėti apie tai, kad baltarusiškos trąšos sugrįš į Lietuvą, būtų dar kebliau. A.Izgorodinas svarstė, kad labiausiai tikėtina, jog Rusija taip ir pasielgs – nusipirkti Baltarusijos trąšų įmonių akcijų visada buvo strateginis Rusijos interesas.
Tuo metu europarlamentaras P.Auštrevičius tiki, kad grįžimas prie tranzito per Lietuvą – laiko klausimas.
Kol kas pasaulio rinkose trąšų kainų rinkose Minskui palanki, juo labiau, kad jie – vieni didžiausių pasaulyje kalio trąšų gamintojų. Bet jei kainos susvyruotų, eksporto kelias per Sankt Peterburgą ar Murmanską – kelis kartus ilgesniu maršrutu nei per Lietuvą – sumažintų pelno maržas.
„Tai gali taip padidinti kainą, kad A.Lukašenkai liekanti pelno norma bus labai menka. Tačiau akivaizdu, kad jam reikia, jog įmonė dirbtų, nes tai – didelis darbdavys ir biudžeto skylių lopytojas. Manau, jis ir su minimaliomis pelno maržomis tą darys. O globali rinka gali viską sudėlioti taip, kad jam bus labai striuka.
Ekonomikoje visada daugiau sveiko proto, nei stebint bendresnius politinius dalykus“, – komentavo politikas.
