„Projekcijų, jog tai daryti reikės vėl, nėra“, – kalbėjo I.Šimonytė.
Pasak jos, kitų metų biudžete COVID-19 valdymui numatyti pinigai susiję su gyventojų skiepijimu, testavimu, priedais medikams už darbą. Premjerė taip pat tvirtino besipriešinanti savivaldybių galimybėmis laisviau skolintis.
– Kalbant apie valstybės biudžetą, kitąmet liūto dalis tradiciškai tenka keturiems pagrindiniams mokesčiams. Ar tikitės, kad dar šios kadencijos metu šitą tendenciją pavyks pakeisti ir padidinti, pavyzdžiui, turto mokesčių dalį biudžete?
– Kiek bepavyktų juos padidinti, kitų šalių patirtis aiškiai rodo, kur yra tokių mokesčių lubos, kad tikrai niekada nebus taip, jog beprotiški turto mokesčiai pakeistų bet kurį iš šitų keturių pagrindinių pajamų šaltinių. Taip, potencialo padidinti mokestines pajamas toje srityje yra, ir apie tai ne kartą mums yra rašiusi ir Europos Komisija, ir ES Tarybos išvadose tas pastabas ne vienus metus skaitėme, bet niekada nebus taip, kad tuos keturis biudžeto banginius pakeis koks nors kitas mokestis. Jie vis tiek bus pagrindinė biudžeto pajamų dalis.
– Gal galite praskleisti šydą ir pasakyti, ką vis dėlto Finansų ministerija pasiūlys keisti, kalbant apie turto mokesčius?
– Manau, kad pagrindinis motyvas, matyt, bus susijęs su didesniu savivaldybių savarankiškumu ir, tarkime, tų ne visiškai galbūt vykusiu privataus turto apmokestinimo modeliu, kuris priimtas 2011 metais dar per pasaulinę krizę ir kuris yra toks pusiau gerovės mokestis, įskaitomas į valstybės biudžetą.
Tai netipiška turto mokesčiams, nes turto mokesčiai paprastai turi tą logiką, kad jie įskaitomi į savivaldybių biudžetus, nes savivaldybės kuria infrastruktūrą, reikalingą tokiam turtui. Manau, kad čia bus pagrindinis leitmotyvas, o dėl detalių, matyt, Finansų ministerija pristatys savo siūlymus, kai tik bus juos parengusi.
– Iš biudžeto projekto taip pat matyti didelė jo priklausomybė nuo vartojimo mokesčių – pridėtinės vertės mokesčių ir akcizų. Turint omenyje, kad vartojimą per krizes sunku prognozuoti, ar šį biudžetą laikote pakankamai tvariu?
– Aš manau, kad ekonomikos prielaidos yra tokios, kokias jas galime šiandien turėti. Visada galime diskutuoti, kad bus blogiau ar geriau, bet tai tik kalbėjimas. Nėra tokių institucijų, kurios rengia projekcijas, (...) kurios numatytų kokią nors radikaliai kitokią ekonomikos plėtrą. Taip pat, kaip ir įprasta, biudžeto aiškinamajame rašte yra vadinamoji jautrumo analizė, kas bus, jeigu bus pokyčiai į geresnę pusę arba blogesnę pusę.
Bet dar nuo tų laikų, kai aš pati dirbau Finansų ministerijoje, laikausi dviejų pagrindinių taisyklių. Pirma taisyklė: niekada neaiškinu makroekonomistams, kaip projektuoti makroekonomiką, nes esame turėję labai liūdnų patirčių, kai makroekonominės projekcijos laiku nebuvo pateiktos ir dėl to buvo suprojektuotas biudžetas iš viso neatitinkantis jokios realybės. Antra: neplanuoti orinių pajamų vien dėlto, kad biudžeto balansas atrodytų geriau, nes tokie dalykai labai lengvai išlenda.
Jeigu, tarkime, kai kurių pajamų augimai nuo šių metų plano gali atrodyti ambicingi, vis dėlto reikia suprasti, kad augsime nuo šių metų fakto, ne nuo plano. O bet kas, kas stebi šių metų biudžeto vykdymą, mato, kad jis yra gerokai geresnis. Vadinasi, tas žingsnis, kuris turi būti padarytas kitais metais, neprieštarauja logikos dėsniams.
– Turint omenyje prognozuojamas pajamas iš biudžeto, 300 mln. eurų išlaidų numatyta COVID-19 situacijai valdyti. Kokios prognozės, kalbant apie kitus metus ir koronaviruso pandemijos ateitį, jums kyla matant tokį biudžetą?
– Jis sako keletą dalykų. Šiais metais numatyta suma buvo daugiau nei penkis kartus didesnė ir didžiosios dalies tų lėšų reikėjo pagalbai verslui ar prastovoms mokėti ir kitiems mokėjimams, susijusiems su veiklų stabdymu ar kokiu nors apribojimu, ar pasekmėms ten dirbantiems žmonėms, verslams. Projekcijų, jog tai daryti reikės vėl, nėra.
Akivaizdu, kad poreikiai, kurie dabar yra biudžete, jie medicininiai. Tai yra tai, kas susiję su papildomais poreikiais būtent sveikatos apsaugos sistemai. Tai yra vakcinacija, tai yra testavimas, taip pat priedai medikams, kurie dirba su COVID-19 pacientais. Kiek faktiškai reikės tų lėšų ir ar visas tas metinis planas bus reikalingas? Tikiuosi, kad ne. Bet tai reiškia, kad tokiu atveju turėsime mažesnį deficitą, nes dalis tų lėšų nebus išleista. Jos nėra atiduodamos institucijai, jos suplanuotos rezerve ir bus naudojamos pagal poreikį.
– Kaip Vyriausybė planuoja dorotis su socialine įtampa, kuri, tikėtina, kad kils šitaip augant kainoms ir atlyginimų augimui, ypač mažiau uždirbančiųjų grupėje, nespėjant su didėjančiomis kainomis?
– Kad yra visiškai priešingai. Mažiausi atlyginimai ateinančiais metais didėja sparčiau nei vidutinis atlyginimas. Tas pasakytina ir apie minimalią algą, ir apie iš biudžeto finansuojamas algas, kurios tenka žmonėms, kurių atlyginimas yra virš minimalios algos, nes jie jau turi tam tikrą kvalifikaciją, tam tikrą kompetenciją.
Koeficientų didinimas, kuris numatytas biudžeto pakete, būtent tikslingai toks ir padarytas, kad atotrūkis nuo minimalios algos išsilaikytų, tai yra, būtų priedas už kompetenciją. Darbo užmokesčio didėjimas tose grupėse yra didesnis nei vidutinis, kas reiškia, kad tikrai negalime nė vienoje grupėje kalbėti apie lėtesnį darbo užmokesčio augimą negu planuojamas kainų augimas.
Taip, ta įtampa dėl spartesnės infliacijos šiais metais juntama, nes seniai turbūt tokių skaičių nesame matę. Kita vertus, bet kuris ekonomistas, analitikas iš išorės pasakytų, kad tai iš esmės nulemta energetikos kainų šoko. Mūsų kainų kilimo komponentės pagrindiniai elementai yra du – degalai ir transportas. Tačiau šiuo metu konsensusas yra toks, kad tai yra šio laikmečio veiksnys ir kitąmet tas poveikis turėtų sumažėti, infliacijos tempai turėtų būti gerokai nuosaikesni.
– O nekilnojamasis turtas Vilniuje taps prabangos preke artimiausiu metu ar ne?
– Matote, kartais nekilnojamojo turto rinkoje vyksta nebūtinai labai lengvai protu paaiškinami dalykai. Matyt, kad tą dinamiką ir poveikį ekonomikai turi taip pat stebėti Lietuvos bankas, jis turi savo instrumentus tiek per bankų sistemą, tiek kitus, kiek reikalinga intervenuoti į rinkos situaciją.
Bet čia yra taip pat tų pačių pajamų augimo išraiška. Kartais žmonės sako „krizė, krizė“. Gal ir krizė, praėjusiais metais Lietuvoje buvo labai menkas ekonomikos nuosmukis, bet pajamų augimas, bent jau kalbant apie darbo pajamas, buvo 10 proc. Akivaizdu, kad ta papildoma perkamoji galia negali kainų nejudinti, jeigu produkcijos kiekis yra toks, koks buvo.
– Daug metų kalbama apie svaresnį valstybės įmonių indėlį į biudžetą, tačiau tos kalbos taip ir nesimaterializuoja. Kitąmet dividendų pajamos taip pat numatomos 16 proc. mažesnės, nors pelno mokesčio tikimasi surinkti daugiau, berods, 7 procentais. Kodėl skiriasi šių pajamų šaltinių dinamika?
– Todėl, kad pelno mokesčio yra daug platesnė bazė, ir mes labiau atsispiriame nuo to, ką realiai matome, negu nuo to, ką svajotume padaryti. Puikiai žinome, kad kai kurie pelno mokesčio mokėtojai negalėtų tos įmokos net objektyviai mokėti, kaip kad oro uostų įmonė. Visi žinome, kokia yra šito sektoriaus ekonominė situacija, ir ne tik Lietuvoje. Turbūt ne ta ekonominė situacija, kad būtų galima pareikalauti mokėti dividendus ir įmonės dar liktų mokios, nesvarbu, ar tai „Litexpo“, ar tie patys „Lietuvos oro uostai“. Tuo metu pelno mokestį moka visi pelningai veikiantys subjektai. Čia yra visai kita bazė.
Noriu pažymėti, kad pastaruosius kelerius metus buvo toks įprotis dividendų pajamas planuoti žinomai per dideles. Tai yra nusimatyti sumą, nors istoriniai duomenys neliudijo, jog tokia suma gali būti surinkta. Tai kažkiek gražina biudžeto balansą jo priėmimo metu, tačiau paskui realybėje matai, kad situacija yra tokia, kokia yra. Mes šiais metais jau dvi įmones turėjome atleisti nuo dividendų mokėjimo, nes jos būtų nemokios, jeigu būtų mokėjusios dividendus. Valstybei įdėti pinigus ir juos išsiimti labai didelės logikos nėra, priversti įmonę tapti nemokia taip pat didelės logikos nėra, nes tai yra infrastruktūros įmonė.
Bet aš tikiu, kad su laiku, atsigaunant šių įmonių veikimo lauke esančioms paslaugoms ir paklausai, jos vėl pradės mokėti normalias pelno mokesčio ir dividendines įmokas.
– Savivaldybės siekia, kad Vyriausybė suspenduotų jų skolinimąsi ribojančias taisykles ir kitąmet leistų joms pasiskolinti 15 proc. nuo jų planuojamų pajamų be pernelyg didelių suvaržymų. Kodėl tam nepritariate?
– O kodėl kitais metais turėtų būti suspenduotas skolinimasis? O kas paskui? Paskui bus pasaulio pabaiga?
Sakyčiau, kad kitais metais savivaldybių skolinimosi galimybės ir taip didėja dėl to, kad yra tam tikros išlygos ir smarkiai didėja bazė, nuo kurios savivaldybės turės teisę skolintis. Tokią diskusiją turime permanentiškai, ir tas pageidavimas leisti didinti skolą, tarsi tai didintų savivaldybių finansinį savarankiškumą, mane šiek tiek glumina. Priklausomybė nuo kreditoriaus nėra kažin koks finansinis savarankiškumas, nebent įsivaizduoji, kad savo įsipareigojimų neketini vykdyti, ir centrinė valdžia turės tavo problemas išspręsti.
Taip, galbūt yra tobulintinų dalykų skolinimosi reguliavime, bet kadangi tai susiję su konstituciniu įstatymu, keitimas turi būti toks, už kurį galėtų būti Seime labai daug balsų.
Mano supratimu, svarbiausia yra savivaldybių finansinis savarankiškumas, o ne nepriklausomybė per didesnę skolą, nes tai nėra nepriklausomybė. Daugiau savarankiškų pajamų šaltinių, daugiau galimybių spręsti – štai čia yra tikrasis savivaldybių finansinis savarankiškumas.
– Biudžetas atkeliauja į Seimą. Akivaizdu, kad bus ir daug pasiūlymų, ir daug pataisymų, bet ar galėtumėte nurodyti vieną dalyką, kur jokiu būdu nenorėtumėte daryti kompromisų?
– Man atrodo, kad biudžetas dabar turi gana aiškią logiką. Jame atsispindi daug labai svarbių dalykų – jame atsispindi tai, kad mes gyvename su dviem ekstremaliomis situacijomis, jame atsispindi būtinybė didinti šalies saugumą didinant krašto apsaugos finansavimo santykį su bendruoju vidaus produktu, jame atsispindi švietimo susitarimas, jame atsispindi RRF (Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė – red. past.) sprendiniai taip, kaip jie buvo sutarti ir patvirtinti, ir investicijos, kurios atitenka mokslui bei inovacijoms, žaliajai ekonomikai, skaitmeninei pertvarkai.
Ir vis dėlto biudžete raktiškai visose socialinėse grupėse atsispindi nemenkas pajamų augimas, bent jau tose, kurios priklausomos nuo biudžeto. Tačiau biudžetas išlieka deficitinis. Taip, kalbant apie Stabilumo ir augimo paktą, turime išlygą dar vienus metus, tačiau reikia labai aiškiai suprasti, kad nuo 2023 metų mums reikės grįžti prie tų pačių taisyklių. Tam, kad tas grįžimas nebūtų šokas, kad nereikėtų prieš 2023 metus diskutuoti apie kokius nors nemalonius sprendimus, manau, kad tų apribojimų, kurie yra sudėti, ir tų tikslų, kurie politiškai svarbūs šiai daugumai ir biudžete, mano supratimu, tikrai atsispindi, aš norėčiau, kad to ir būtų laikomasi.
O pasiūlymų gali būti visokiausių – nuo stogo iki dar kokio nors individualaus projekto – bet taip visada būna. Gal kažko nepastebėjome, bet tai tikrai negali būti ženklios sumos. Reikės prie tam tikrų temų grįžti, štai ir po Valstybės gynimo tarybos sprendimo tam tikras papildomas lėšas turėsime numatyti ir aplinkosaugai, kiek tai yra susiję su Rūdninkų poligono plėtra. Dar yra tų poreikių, kuriuos patys esame susidėję paraštėse. Lengvų narkotikų dekriminalizavimo temoje taip pat yra sutarimas, kad jeigu Seimas vis dėlto ryžtasi priimti šitą sprendimą, tai papildomos lėšos prevencijai, gydymui, reabilitacijai būtų įtrauktos į biudžetą ir ateinančiais metais. Bet čia jau kalbėtume apie neženklias sumas, palyginti su bendromis biudžeto sumomis.
