Jeigu norime stiprinti pieno sektorių, investicijas pirmiausia reikia nukreipti į ekonomiškai tvarius ūkius ir jų stambėjimą, teigia pieno rinkos dalyviai. Jie priduria, kad plėtojant pieno sektorių lemiamas vaidmuo tenka ir technologinėms inovacijoms.
Pasak Vilkyškių pieninės generalinio direktoriaus Gintaro Bertašiaus, nepaisant milijoninių europinių ir nacionalinių investicijų Europos Sąjungos statistikoje Lietuvos žaliavinio pieno gamybos sektoriui tenka atsilikėlio vaidmuo.
Estai lenkia dešimt kartų
„Nors Lietuva turi stiprių pieno ūkių, jų per mažai. Pagal vidutinio ūkio dydį ir primilžius nuo karvės, ES vidurkis mums išlieka nepavejamas. Kartu su rumunais mes – mažiausi Bendrijoje. Pas mus vidutinis prekinis ūkis dabar turi 13 karvių, o Estijoje, kurioje pieniniai ūkiai yra tarp stambiausių Bendrijoje, turi 160 karvių. Estai už mus daugiau nei dešimt kartų didesni, nes prieš dvidešimt metų priėmė strategiją skatinti investicijas į perspektyvius, rinkos ekonomikos sąlygomis gebančius dirbti ūkius“, – sako G.Bertašius.
Lietuva, anot jo, pasirinko kitą kelią – kartu su stipriais ūkiais išlaikyti ir socialinius ūkius, kai žmonės laiko kelias karves, gauna paramą ir iš šios veiklos mėgina pragyventi.
„Smulkioji ūkininkystė traukiasi, nes žalio pieno gamyboje ji nekonkurencinga, žmonės sensta, vaikai nenori perimti ūkių, o galvijai išparduodami. Tokia yra rinkos realybė. Didieji, po kelis šimtus karvių laikantys, ūkiai parduodami kaip verslas, todėl pasikeičia tik savininkas“, – pažymi G.Bertašius.
Jis pabrėžia, kad iš prekinės gamybos besitraukiantys žemdirbiai valstybės turi būti remiami, tačiau paramos skirstymo modelis socialinių pašalpų forma turėtų būti iš esmės persvarstytas.
„Iš tų pačių fondų parama skiriama visiems: ir tiems, kurie planuoja ilgalaikę verslo plėtrą, ir tiems, kurie traukiasi iš gamybos. Ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvos žemės ūkis daug laimėtų, jeigu pinigai būtų skiriami perspektyviems ūkiams stiprinti“, – sako G.Bertašius.
Būtent tokiems ūkiams vertėtų skirti visokeriopą investicinę paramą siekiant didinti jų darbo našumą, orientuojantis į aukštą pieno kokybę, didesnius primilžius iš karvės, didinant žaliavos kiekį iš vieno ūkio subjekto.
Ūkių stambėjimo metas
Visame pasaulyje ūkiai stambėja, stambėti turi ir Lietuvoje – šio proceso niekas nesustabdys. G.Bertašiaus vertinimu, didžiausią potencialą stiprėti turi šeimos ūkiai, laikantys 50–100 karvių ir didesnes bandas. Tokiuose ūkiuose dirba visa šeima, o sezoniniams darbams samdomi darbininkai.
„Reikėtų didinti paramos šeimos ūkiams intensyvumą. Jie plėstis galėtų dviem būdais – stambėti ir modernizuotis. Pirmuoju atveju plėtrą dažnai riboja tai, kad sudėtinga gauti leidimus fermoms statyti. Be to, dažnais atvejais plėstis jie negali fiziškai, nes nėra žemės“, – sako G.Bertašius.
Todėl reikėtų supaprastinti reikalavimus naujoms fermoms steigti. Dabar dėl biurokratinių kliūčių ir leidimų fermą pasistatyti užtrunka daugiau nei 2 metus. Šis terminas turėtų būti sutrumpintas bent iki 6 mėnesių.
Kita išeitis – kurti realią ūkių kooperaciją, tačiau tai irgi turėtų būti stambesni kooperatyvai, o ne jų imitacija. Latvijos ir Estijos pavyzdžiai rodo, kad kooperatyvai sugeba savarankiškai derėtis dėl geresnių sąlygų ir efektyviau plėtoti ūkius, o Vakarų šalyse kooperatyvai – apskritai labai stiprus rinkos dalyvis.
G.Bertašius atkreipia dėmesį, kad būtina nepamiršti ir vidutinių bei stambiųjų ūkių, kurie yra viso pieno sektoriaus stuburas. Stambieji žaliavinio pieno tiekėjai, kurie parduoda daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, valdo daugiau kaip 60 proc. Lietuvos žalio pieno gamybos rinkos.
„Esamos žemės ūkio bendrovės, kurių bandos siekia 200 ir daugiau karvių, vykdo plėtrą, investuoja į sveikų ir produktyvių bandų genetiką ir naujas fermas. Tačiau naujų žemės ūkio rinkos dalyvių, kurie plyname lauke nuo nulio steigtų ūkius, nėra“, – sako G.Bertašius.
Pieno pramonė perspektyvi
Iš žaliavinės pieno gamybos rinkos masiškai traukiantis smulkiesiems ūkiams kiti rinkoje įsitvirtinę ūkiai nebesuspėja padengti praradimų – pieno gamyba šalyje kasmet pamažu traukiasi. Todėl investicijų į naujų, ekonomiškai gyvybingų ir tvarių pieno ūkių kūrimą ar esamų plėtrą skatinimas būtų sveikintinas, įsitikinęs Vilkyškių pieninės vadovas.
Jis primena, kad Lietuvoje yra parengta Pieno strategija, kurioje numatyta didinti šalies pieno primilžius.
„Šis tikslas realiai įgyvendinamas. Mūsų krašto gamtinės sąlygos pienininkystei plėtoti itin palankios. Lietuvos perdirbėjai produkcijos gamybos pajėgumus gali nesunkiai padidinti – mūsų įmones tai tik sustiprintų eksporto rinkose, nes didėtų mastas. Lietuviški pieno gaminiai sėkmingai konkuruoja eksporto rinkose – ilguoju laikotarpiu, augant pieno paklausai pasaulyje, mūsų krašto pieno pramonė turi gerų perspektyvų plėstis“, – sako G.Ber- tašius.
Plėstis pieno pramonei padeda ir vidaus rinka – nepaisant gyventojų skaičiaus mažėjimo, pieno produktų vartojimas kasmet išlieka stabiliai aukštas. Vidutiniškai vienas lietuvis per metus suvartoja apie 300 kg pieno produktų. Pasaulio mastu lietuviai yra tarp pagrindinių šalių, kuriose gyventojai daugiausia suvalgo sūrių, sviesto, varškės, kitų šviežių pieno produktų.
Pieno ūkiai – modernūs jau dabar
Lietuvoje yra visos galimybės kurti modernų ir konkurencingą pieno gamybos ūkį, teigia ir kiti rinkos dalyviai. AB „Lytagra“, aprūpinanti žemės ūkį reikiama technika ir detalėmis, komercijos direktorius Rimas Norvilas vardija įvairius technologinius sprendimus, kurie padeda efektyviau valdyti ūkius.
Automatinė šėrimo sistema „Lely Vector“ leidžia ūkiams taupyti energijos sąnaudas, užtikrina didesnę gyvūnų gerovę ir jų produktyvumą, sumažinama sunkaus rankų darbo. Savo ruožtu automatinės melžimo sistemos (pvz., „Lely Astronaut“) iš esmės pagerina žmonių darbo sąlygas, jiems nebereikia itin anksti keltis, o darbo diena prasideda panašiai kaip ir kituose sektoriuose. Melžimo roboto jutikliai suteikia duomenis, kurių reikia pieno sudėties ir kokybės tyrimams, taigi užtikrinama aukštesnė pieno kokybė ir karvių sveikatingumas. Tinkamai parinktos gamybos technologijos padeda bendrovėms apsirūpinti aukščiausios kokybės pašarais.
„Modernūs ūkiai atitinka tvaraus ūkininkavimo modelį ir prisideda prie aplinkos tausojimo bei šiltnamio efekto mažinimo, nes įdiegus modernias sistemas reikšmingai mažėja išskiriamo CO2 kiekis“, – apibendrina R.Norvilas.
Prof. Rolandas Bleizgys, VDU Žemės ūkio akademija, Inžinerijos fakultetas, Mechanikos, energetikos ir biotechnologijų inžinerijos katedra
„Pieno gamybos sektorius labai svarbus šalies ekonomikai. Gaila, kad kasmet Lietuvoje pieno gamyba mažėja. Daroma didelė klaida, kad nestabilizuojama pieno gamyba, o Lietuvoje yra visos sąlygos padidinti pieno gamybą bent 2–3 kartus. Tačiau gyvulių laikoma vis mažiau, jų tankis viename ha yra kelis kartus mažesnis nei kitose ES šalyse. Turime padaryti viską, kad gyvulių nemažėtų, o pieno ir mėsos gamyba būtų intensyvinama, kitaip priartės laikas, kai importuosime ne tik kiaulieną, bet ir pieno produktus.
Lietuvoje yra visos galimybės kurti tvarų žemės ūkį ekonominiu, socialiniu ir aplinkos atžvilgiu. Darbo fermose patrauklumas didinamas, o sąnaudos mažinamos mechanizuojant ir automatizuojant darbo procesus, tvartuose įdarbinant robotus, diegiant skaitmenines sistemas, jutiklių ir nuotolinio darbo procesų stebėjimo bei analizės sistemas. Sukurti įvairūs robotai mėšlo takams ir šėrimo takui valyti, įrenginiai boksams valyti, vis plačiau taikomos automatinės melžimo sistemos, automatizuojamas šėrimas.
Efektyviau automatizuoti technologinius procesus geresnės galimybės yra stambesniuose ūkiuose. Ūkyje turint bent 80 karvių jau galima galvoti apie procesų automatizavimą. Tai galima daryti kompleksiškai apimant visus procesus tvarte arba etapais: pirmiausia automatizuojant melžimą, vėliau – pašarų ruošimą ir šėrimą, mėšlo tvarkymą ir visą technologinių procesų valdymą.“
