– Kaip Lietuvai sekasi atlaikyti pandemiją? Ar tai didelis smūgis šalies ekonomikai?
– Vertinant Europos Sąjungos (ES) kontekste, Lietuva yra viena iš lengviausiai pandemiją išgyvenusių valstybių. Esame nedaug nuo turizmo priklausanti valstybė ir tai mums šįkart stipriai išėjo į naudą, o tokios intertiškos veiklos kaip pramonė, transportas, statybų sektorius padėjo išlaikyti aktyvų ekonomikos pulsą tiek pernai, tiek šiemet. O šiemet mus stebino tiek pramonės produkcijos apimtys, tiek eksporto rodikliai.
Džiugu, kad tokiai mažai atvirai ekonomikai pavyksta išlaikyti tvarų eksporto augimą. Parduodami savo prekes ir paslaugas užsienyje parsivežame vis daugiau pinigų ir tai leidžia kilti atlyginimams, perkamajai galiai.
Dabar, nors ir stebime gąsdinančius susirgimų koronavirusu ir mirčių skaičius, tai ekonomikai didelio smūgio nedaro, su pandemija susigyvenome. Išmokome veikti tokiomis aplinkybėmis ir išlaikėme atsparumą. Tad tikėtis dar pandemijos sukeltų smūgių ekonomikai nereikėtų.
– Tą smūgį atlaikyti padėjo valdžios parama, individualiai dirbantiems skirtos išmokos, bet dabar tas kranelis užsukamas. Ar galima tikėtis blogesnės situacijos ateityje, kai valdžios palaikymo nebebus?
– Valdžios parama yra pervertinama. Juk per pirmąjį karantiną valdžios priemonės vėlavo, verslai buvo priversti patys reaguoti į aplinkybes, ieškoti sėkmės receptų, tartis su savo partneriais ir tiekėjais. Antrojo karantino laikotarpiu, kai vyko rinkimai, valdžia keitėsi, parama taip pat stipriai vėlavo. Verslas tik savo lankstumu sugebėjo atsispirti nuo negandų, iššūkių ir smūgių.
Tad išbandymų, kai nebebus valdžios pagalbos, nereikėtų tikėtis. Verslams viską turėtų pavykti išgyventi sklandžiai, juolab, kad pamatinių, svarbiausių sektorių finansinis atsparumas ir „sveikata“ yra išties neblogi, o pažeidžiamesnių sektorių, tiesiogiai nukentėjusių nuo pandemijos, vaidmuo Lietuvos ekonomikai yra menkas, tad jei ir bus nukentėjusių, jie mūsų bendro lokomotyvo nuo bėgių tikrai neišstums.
– Infliacija visame pasaulyje sparčiai šuoliuoja į viršų. Ar jau reikėtų imtis kokių nors priemonių?
– Natūralu, kad kai įvedami karantino ribojimai, išsibalansuoja tiekimo grandinės, žaliavų ir tam tikrų komponentų gamyba. Sumažėjus jų pasiūlai kainos pradėjo labai sparčiai kilti, o susiformavus prekių deficitams infliacija yra neišvengiama. Tai pasaulinė tendencija, kurią kaip šleifą paveldėjome nuo praėjusių metų. Tad tikėtis kažkokiais instrumentais tai suvaldyti būtų labai naivu.
Ką reikia daryti? Išlaukti šį laikotarpį. Infliacijos tempai aukšti yra ne tik todėl, kad sparčiai kyla kainos, bet ir todėl, kad jau daug metų jos praktiškai neaugo, tad palyginamoji bazė yra labai žema. Bet kitų metų antroje pusėje po truputėlį situacija normalizuosis.
– Iki birželio vyravo optimistinės nuotaikos, vėliau jos keitėsi dėl kainų ir sąnaudų augimo. Kokią matote mūsų ateitį, kokios ekonominės prognozės?
– Infliacijos tempai dideli, tokios infliacijos nematėme nuo 2009 m. Tačiau šiuo metu džiugina tai, kad atlyginimai auga sparčiau nei kainos. Tad infliacija mūsų perkamosios galios dar nevalgo.
Tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje matome ypač palankias darbo rinkos tendencijas, atlyginimų augimas yra dviženklis ir panašu, kad tai tęsis ir kitąmet. Dideliais tempais didinama ir minimali mėnesio alga, bus keliami atlyginimai tiek viešojo sektoriaus tarnautojams, tiek mokytojams, gydytojams ir kitiems.
O augant ekonomikai privačiame sektoriuje jau kurį laiką labai stinga darbuotojų, tad veikia natūralūs rinkos dėsniai, kurie verčia darbdavius pritraukti darbuotojus didesniais atlyginimais.
– Ar tiesa, kad, nepaisant didelių sergamumo rodiklių, pandemija nebėra didelis baubas verslininkams ir jie į ateitį žvelgia optimistiškiau?
– Verslininkams nerimą kelia ne pandemijos problemos, o disbalansai tarptautinėse žaliavų ir prekių rinkose, sutrūkinėjusios tiekimo grandinės, didžiausios gamyklos yra stabdomos dėl komponentų trūkumo.
Visiems neramu ir dėl energetikos krizės, kurią šiuo metu išgyvena pasaulis. Todėl ketvirtas metų ketvirtis, panašu, bus vangesnis Lietuvos ekonomikai, tačiau kitąmet ji turėtų pulsuoti įprastu ritmu ir toliau sparčiai augti.
– Kokie sektoriai kelia didžiausią nerimą?
– Pandemija suaktyvino nekilnojamojo turto (NT) rinką. Lietuvoje mušami NT sandorių, tiek butų, gyvenamųjų namų, žemės sklypų, rekordai. Tam įtakos turėjo tiek išaugusios gyventojų santaupos, tiek nerimas dėl infliacijos. Juk tada visi susirūpina indėliuose turimais pinigais, bando juos įdarbinti, nes infliacija paprasčiausiai tuos pinigus po truputėlį degina.
Nuo seno lietuviai labai mėgsta NT, tai yra jų investicija numeris vienas. Vis dėlto rizikos yra tikrai padidėjusios – didmiesčiuose ir kurortuose kainos pasiekusios ne itin tvarius lygius. Tą mato ir centrinis bankas, kuris ėmėsi priemonių, kad prigesintų šį rinkos aktyvumą ir išvengtų galimų perkaitimo rizikų.
– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį kiekvienam besirūpinančiam savo finansiniu stabilumu? Kur investuoti, kokia finansinė pagalvė turėtų būti atidėta juodai dienai?
– Asmeninių finansų ekspertai akcentuoja, kad reikia turėti minimalią trijų mėnesių išlaidų sumą, tačiau darbo, pajamų netekimo atveju, kaip finansinę pagalvę, saugiau būtų turėti bent pusmečio išlaidų vertės sumą.
Kitų santaupų prasminga indėliuose nelaikyti, o nukreipti jas į produktus, kurie generuotų grąžą. Konkretaus recepto nėra, nes jis priklauso tiek nuo asmens finansinio išprusimo, tiek jo tolerancijos rizikai. Reikėtų vadovautis paprasta taisykle ir nelaikyti visų kiaušinių visoje pintinėje, reikia išskaidyti rizikas.
