Paskelbti šių metų trijų ketvirčių bendrojo vidaus produkto (BVP) rodikliai pranoksta optimistiškiausias 2021-ųjų pradžios prognozes. Lietuvos BVP augo 5,2 proc., o tai vienas geriausių rezultatų ES.
Mūsų ekonomika ne tik visiškai panaikino koronaviruso pandemijos sukeltus praradimus, bet jau ir pranoko ikipandeminį lygį.
Ūkio gyvybingumą rodo ir darbo rinkos rodikliai. Statistikos departamento duomenimis, nedarbas Lietuvoje per metus sumažėjo 3,2 proc. – iki 6,7 proc., ir tai atitinka ES vidurkį.
Tiesa, kita skaičiavimo metodika pagrįsti Užimtumo tarnybos (UT) registruoto nedarbo duomenys gerokai didesni, bet irgi tolydžio mažėjantys.
Lietuvos BVP šuolį lėmė puikūs pramonės rodikliai ir augęs vidaus vartojimas, todėl net menkesnis šių metų derlius, žemės ūkio indėlį sumažinęs maždaug 7 proc., nepristabdė ekonomikos plėtros.
Dėl aukštų supirkimo kainų ir grūdų augintojai negali skųstis prastais metais.
Ekonomistai Lietuvos pramonės sėkmę aiškina išaugusia paklausa eksporto rinkose, mūsų pramonininkų gebėjimu geriau nei konkurentai prisitaikyti prie stringančių tiekimo grandinių ir išsaugoti savo produkcijos konkurencingumą, nepaisant augančių energijos ir žaliavų kainų, kai jos panašiai smogė ir kitų šalių įmonėms.
Teigiamos įtakos turėjo ir ekonomikos skatinimo priemonės tiek nacionalinėmis, tiek ES skiriamomis lėšomis.
Kita vertus, ekspertai perspėja, kad prognozuojant tolesnę ekonominę plėtrą nevertėtų svaigti dėl geresnių, nei tikėtasi, dabartinių ūkio rodiklių.
Pirmiausia ekonomikos augimui pavojų kelia aukščiausia nuo 2009 metų pasaulinės krizės infliacija. Metinis jos rodiklis spalį siekė 8 proc., vartojimo prekių kainos padidėjo 8,5 proc., o paslaugų – 6,8 procento.
Skaičiuojama, kad maždaug du trečdalius infliacijos lėmė smarkiai išaugusios energijos ir žaliavų kainos, o paslaugų brangimą daugiausia skatino didėjantis darbo užmokestis. Jis ir šįmet Lietuvoje auga apie 10 proc. ir yra tarp sparčiausiai kylančių ES.
Didelė infliacija ypač baugina gyventojus, kelia socialinę įtampą, nes gali sunaikinti išaugusio uždarbio efektą, o nesulaukusiems didesnio atlyginimo ir gerokai pabloginti gyvenimą.
Verslas irgi nerimauja, nes jo konkurencingumui kenkia kylančios energijos ir žaliavų kainos, o prekių paklausą mažina dėl brangymečio prastėjantys vartotojų lūkesčiai.
Daugumos ekonomistų nuomone, jau šių metų ketvirtojo ketvirčio ūkio augimo rodikliai, tikėtina, bus prastesni nei trečiojo. Vis dėlto ateities prognozėms būdingas atsargus optimizmas.
Tiek Lietuvos bankas (LB), tiek komercinių bankų ekspertai mano, kad energijos kainų tolesnio augimo prielaidos turėtų išnykti kitų metų pavasarį, kai baigsis šildymo sezonas ir sumažės kuro paklausa, o pasiūla išaugs. Jau ir dabar rinkose įžvelgiama požymių, kad Rusija kiek didina dujų tiekimą.
Kuro poreikį gali mažinti ir gamybos augimo lėtėjimas, pavyzdžiui, Kinijoje, kurios nekilnojamojo turto sektoriui gresia rimta krizė.
Remdamasis globalių rinkų vertinimais LB prognozuoja, kad kitais metais Lietuvoje kainų augimas turėtų sulėtėti iki 2,6 proc., o tai nedaug viršytų ES pageidautinu laikomą 2 proc. infliacijos rodiklį.
Bet jei energijos išteklių poreikis mažėtų dėl Kinijoje ir visoje Azijoje lėtėjančių gamybos apsukų, daug eksportuojančiai Lietuvai kiltų kita grėsmė – tai neišvengiamai ilgainiui atsilieptų ir ES šalių rinkoms, o tuomet lietuviškos produkcijos paklausa smuktų.
Lietuvos ekonomikos augimo tvarumui kelia pavojų ir Baltarusijos bei Rusijos veiksmai, Kinijos siekis nubausti mūsų šalį už ketinimus atidaryti Taivano vardu pavadintą atstovybę Vilniuje.
Sankcijos A.Lukašenkos režimui kol kas menkai atsiliepė net ir logistikos sektoriui, baltarusiškos trąšos vis dar keliauja per Lietuvą. Bet jau gruodžio mėnesį įsigaliojus JAV sankcijoms ekonominiai ryšiai su Baltarusija gali būti gerokai suvaržyti.
Įtampą kelia ir padėtis darbo rinkoje. Įsisenėjusi Lietuvos problema – darbo ieškančių žmonių yra per 180 tūkst., o laisvų darbo vietų – gerokai mažiau, bet darbdaviams sunkiai sekasi rasti tinkamų darbuotojų.
Tvirtinama, kad laisvų darbo vietų yra gerokai daugiau, vien transporto sektoriui esą trūksta 30 tūkst. vairuotojų, bet įmonės dažnai nė nesikreipia į UT, nes nesitiki iš ten sulaukti vairuoti vilkikus norinčių ir gebančių žmonių.
Švietimo, profesinio rengimo, perkvalifikavimo sistema smarkiai atsilieka nuo darbo rinkos poreikių ir ilgainiui tai gali tapti rimtu Lietuvos ekonomikos stabdžiu, ypač jei atsigaunant gamybai Vakarų ir Šiaurės Europoje vėl imtų augti emigracija iš mūsų šalies.
Vis dėlto, nepaisant geopolitinių rizikų, tikėtina, kad Lietuvos ūkis kitais metais išlaikys stabilų augimą ir valstybė įstengs finansuoti dosnesnius socialinius įsipareigojus nedidindama skolinimosi. Tai garantuotų tvirtesnį mūsų šalies atsparumą dorojantis tiek su migrantų krize, tiek su nesiliaujančios pandemijos iššūkiais.
