„Gali būti, kad čia blogiausios situacijos dar nematėme: per antrinius kanalus pabrangus dujoms matome labai brangstant amoniako, azoto trąšas. Tai atsispindės kitų metų maisto žaliavų kainose“, – Lietuvos banko konferencijoje kalbėjo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Anot jo, pandemijos sukeltas ekonomikos nuosmukis ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Vakarų valstybių truko labai trumpai. Dabar matome daug kitokių ženklų, kurie panašesni į ekonomikos perkaitimą, o ne į nepakankamą paklausą. Štai JAV ne tik gyventojų išlaidos grįžusios į prieš pandemiją buvusį lygį, bet ir viršija anuo metu buvusią tendenciją. Atlyginimų fondas taip pat visiškai atsistatęs. Nedarbo lygis kiek didesnis nei buvęs prieš pandemiją, bet tuo pačiu metu laisvų darbo vietų skaičius – rekordinėse aukštumose.
„Ir JAV, ir daugelyje kitų Vakarų valstybių darbuotojų trūkumas – didžiausias per pastarąjį pusę amžiaus. Darbuotojų, kurie išeina iš darbo savo noru ir ieško kitos darbo vietos ar neieško visai, skaičius taip pat rekordiškai didelis“, – komentavo N.Mačiulis.
Kadangi esame tokioje situacijoje, kai prislopinta ne paklausa, o pasiūla, kainos kyla.
Euro zonoje ekonomikos lygis dar nepasiekė buvusiojo prieš pandemiją, bet gali būti, kad tai įvyks jau šių metų pabaigoje. Tą, anot ekonomisto, labai gerai iliustruoja Vokietijos pramonė: ji į ikipandeminį lygį negrįžo ne dėl to, kad trūksta paklausos, o todėl, kad rinkoje stinga komponentų ir darbuotojų.
„Unikali šios pandemijos pasekmė – ne tik Lietuvoje, bet ir visose Vakarų valstybėse matome didžiulį indėlių perteklių. Didelė dalis gyventojų ir įmonių jokio finansinio streso nejaučia. Nemažas segmentas jaučia įtampą, nes negali nusipirkti to, ko norėtų“, – kalbėjo ekonomistas.
Jo teigimu, Vakarų valstybės tokios infliacinės aplinkos nėra mačiusios bent ketvirtį amžiaus. Esminis klausimas, dėl ko tarpusavyje nesutaria ekonomistai – ar infliacija bus laikina, ar tai laikinas šuolis, nulemtas suspaustos atšokančios spyruoklės.
Pasiūla iš dalies apribota dėl su pandemija susijusių procesų: Kinijoje užfiksavus vos vieną ligos atvejį stabdomos gamyklos, uždaromi stambūs uostai. Pasaulio ekonomika prie to nėra prisitaikiusi. Buvome įpratę, kad užsakius prekę dienos tikslumu žinome, kada ji mus pasieks. Dabar tikslumas sumažėjęs iki mėnesio. Jei krovininiam laivui nuo Šanchajaus Kinijoje nuplaukti iki Los Andželo uostų JAV reikia 14 dienų, tai dabar vidutiniškai tiek laiko laukiama prie JAV uostų. N.Mačiulio teigimu, dėl to kritęs krovininių laivų greitis ir iškilusi transportavimo kaina. „Labiau trūksta ne pačių laivų, o gebėjimo juos efektyviai pakrauti ir iškrauti bei pagal naują realybę sudėlioti tiekimo standartus“, – teigė jis.
Tos pačios infliacinės tendencijos matomos daugelyje pramoninių žaliavų, kurios aktualios ir statybų sektoriui. Nors čia svyravimų daugiau – ypač žiūrint geležies rūdos, plieno, aliuminio kainą – matome po to, kai buvo pasiektas aukščiausias kainų lygis per dešimtmetį. Tąkart įvyko ženkli kainų korekcija.
O vienas esminių korekcijos veiksnių – Kinijos noras pristabdyti skolos augimo tempus, statybos sektoriaus netvarų finansinio sverto lygį arba jį sumažinti ir apriboti jau turėjo labai aiškių pasekmių tiek nekilnojamojo turto kainoms Kinijoje, tiek statybų apimtims, tiek plieno gamybai, tiek kainoms žaliavų rinkose.
N.Mačiulio vertinimu, žiūrint į pramonių metalų – statybų komponentų – kainas gali būti, kad pikas čia jau pasiektas. Vienas svarbiausių veiksnių – vėlgi Kinijos vaidmuo. „Yra nerašyta taisyklė: jei nežinai, kiek pagamintų pramoninių komponentų sunaudoja Kinija, gali sakyti – apie pusę, ir neapsiriksi. Tad kai Kinija stabdo kažkurio savo sektoriaus veiklą, tai labai greitai atsispindi žaliavų rinkose“, – paaiškino jis.
Tačiau daugelyje žaliavų sektoriuje apribotos pasiūlos nėra – kainų šuolis fiksuotas, nes būta milžiniškos paklausos: tiek plieno, tiek vario gamyba rekordinėse aukštumose.
Vienas tokių šokų, kurį matėme šį rudenį ir kurio niekas neprognozavo – energetinių išteklių kainų šuolis.
„Ir ne šiaip šuolis: jei gamtinių dujų kaina pastaruosius kelerius metus svyravo apie 20 eurų už megavatvalandę, ji staiga pašoko penkiskart ir vis dar laikosi tokiame aukštame lygyje. Iš dalies tai lėmė apribota pasiūla iš Šiaurės jūros regiono ir iš Rusijos. Bet pagrindinė priežastis – paklausa iš Kinijos, kitų Azijos valstybių, dėl ko suskystintos dujos iš Šiaurės jūros regiono keliavo į Aziją.
Taip pat veikė ir paklausa gaminant elektros energiją. Žalioji revoliucija turi šalutinių pasekmių: uždarai gamyklas, kurios gamina elektrą iš anglies, reikia daugiau gamyklų, kurios gamina elektrą iš dujų bent jau trumpuoju laikotarpiu, kol neturime pakankamai atsinaujinančių išteklių“, – komentavo ekonomistas.
Jo teigimu, ateities sandoriai rodo, kad šiokio tokio atokvėpio Europoje dujų rinkoje galime tikėtis tiktai pavasarį, kai baigsis šildymo sezonas. Tačiau šis atokvėpis irgi sąlyginis, nes kaina liks 50 eurų už megavatvalandę. Tai bus maždaug dvigubai daugiau, nei esame įpratę. Kainų grįžimas į priimtinesnį lygį tikėtinas tik daug tolimesnėje ateityje.
Anot N.Mačiulio, infliacijos pikas dar nepasiektas, yra daug laikinų veiksnių, kurie praeis. Tačiau laikinumas – santykinis: jis gali trukti ir pusmetį, ir metus. Žiūrint į tokius išankstinius indikatorius, kaip JAV įmonių planai kelti kainas ar Kinijos gamintojų kainų indeksas, kurie yra pakilę į aukščiausią lygį per kelis dešimtmečius, matyti, kad trumpuoju laikotarpiu, artimiausius kelis mėnesius, fiksuosime didėjančią infliaciją.
Kaip teigė „Swedbank“ ekonomistas, tai bus didelis galvos skausmas centriniams bankams, kaip atsispirti jau dabar matomam rinkų spaudimui kelti palūkanas. „Niekada taip garsiai nebuvo kalbama apie tai, kad centriniai bankai jau vėluoja su palūkanų normų kėlimu“, – pastebėjo N.Mačiulis.
Jo nuomone, esant tokiai situacijai reikėtų bijoti šiek tiek didesnės užsilaikančios infliacijos ir euro zonoje, ir JAV. 3-4 proc. infliacija reikštų, kad centriniai bankai nebegali daryti to, ką darė nuo pasaulinės finansų krizės: monetarinės politikos priemonėmis, tiek žemomis palūkanomis, tiek pinigų pasiūlos didinimu, nebegali amortizuoti neigiamų ekonominių šokų ir nebegali skatinti ekonomikų.
Vis dėlto lūkesčiai keičiasi: jei prieš mėnesį ar du dar buvo laukiama, kad EURIBOR bus neigiamas iki 2026 m., tai dabar kalbama, kad 2023-2024 m. jis taps teigiamas. Tai reiškia, kad Europos Centrinis Bankas po labai ilgo laiko kels palūkanas.
Jei centriniai bankai neištvers ir pradės sparčiau kelti palūkanas, tai paveiks visas finansų ir NT rinkas. „Swedbank“ atliekame jautrumo analizę ir vertina, kaip pasikeistų būsto įperkamumo indeksas, jei būsto paskolų palūkanos būtų, tarkime, 5 proc. Skaičiai rodo, kad būstas vis dar būtų įperkamas visuose Lietuvos didžiuosiuose miestuose.
„Lietuvos būsto rinkos pagrindinė problema ir veiksnys nėra palūkanų normos, net ir ne kreditavimas – juk pernai daugiau nei pusė sandorių apskritai vyko be būsto paskolų. Tai įrodo, kad mes nesame toje situacijoje, kurioje buvome 2006-2007 m.“, – pažymėjo ekonomistas.
Nuomos pajamingumo rodiklis taip pat nerodo būsto rinkos perkaitimo, nors jis visuose miestuose mažėja. Tai reiškia, kad būsto kainos didėjo sparčiau nei nuomos kainos.
„Daugelis jau užmiršome, kad palūkanų normos gali būti teigiamos, kad jos gali ir didėti, ne tik mažėti, kad centriniai bankai gali spausti ne tik akceleratoriaus pedalą – turi ir stabdį. Lietuvos gyventojų bei įmonių skolos ir bendrojo vidaus produkto santykis – vienas mažiausių ES: nei gyventojai, nei įmonės pastarąjį dešimtmetį itin žemų palūkanų aplinkoje jomis nesisvaigino ir sau problemų neprikūrė. Todėl labai ir neišgyvenu, jei ECB bus priverstas išeiti iš neigiamų palūkanų normų zonos“, – sakė N.Mačiulis.
