Gaminiai – Bekingemo rūmuose
„Labanakt“, – saldaus miego kas vakarą palinki princas Viljemas savo vaikams. Jų lovos – ypatingos, mat Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II proanūkiai miegui susirango ant Lietuvoje pagamintų čiužinių.
Lietuvos įmonė „IVO ir ko“ turi tai, kuo gali pasidžiaugti – ant tam tikrų jos gaminių yra įspaustas karalienės ženklas.
Vilniaus rajone, Mostiškėse dirbančios įmonės „IVO ir ko“ vadovas Viktoras Verpetinskis maždaug prieš dešimtmetį įžvelgė tai, kokia gamyba turėtų būti ateityje. Dabar tai vadinama žiedine ekonomika, anuomet – draugiškumu aplinkai. Šioms nuostatoms tvarią gamybą vertinantys žmonės neabejingi – per metus „IVO ir ko“ pagamina ir eksportuoja apie 70-100 tūkst. čiužinių.
Kaune besidarbuojanti bendrovė „IT Max“ – „Refurbas“ panaudotus kompiuterius bei kitą elektroninę įrangą prikelia antram gyvenimui. Ir – paradoksalu – kone visą ją išgraibsto pirkėjai užsienyje.
Taigi Lietuvoje yra įmonių, kurios seniai suprato, kad turės taip pertvarkyti veiklą, kad ši taptų neutrali aplinkai.
Gaminiai iš natūralių žaliavų, gamyklas maitinanti saulės arba vėjo jėgainių gaminama elektra, antrinių žaliavų perdirbimas, prekių logistika, kuriai stengiamasi sunaudoti kuo mažiau degalų, iš antrinių žaliavų pagamintos pakuotės. Tai – tik keletas bruožų, būdingų įmonėms, kurios jau paiso žiedinės ekonomikos dėsnių.
Siekia svarbaus sertifikato
Pasak V.Verpetinskio, jo vadovaujama įmonė čiužinių gamybą pradėjo taip, kaip šiuo metu reikalauja žiedinės ekonomikos dėsniai – pasirinko brangesnį, bet draugišką gamtai gamybos būdą.
„Kartais juokauju, kad gyvenu ateitimi – dabartį lenkiu mažiausiai trejais metais. Taigi planuodamas gamybą aplankiau daug tarptautinių parodų norėdamas atspėti, kokie produktai bus reikalingi ateityje. Pastebėjau, kad ėmė formuotis gaminių iš natūralių žaliavų ar medžiagų poreikis.
Susitikimuose su būsimais klientais supratau, kad jų keliami reikalavimai gaminių kokybei bei jų gamybos būdui buvo daug didesni, nei tuo metu numatė Lietuvos teisės aktai. Mūsų požiūriai sutapo, ir per dešimtį metų Jungtinėje Karalystėje esanti įmonė iš klientės tapo verslo partnere, Danijoje – taip pat.
Turime klientų Islandijoje, Norvegijoje, kitose Skandinavijos šalyse – tokių, kuriems reikia gaminių iš natūralių žaliavų“, – kalbėjo V.Verpetinskis.
Įmonė „IVO ir ko“ rengiasi tam, kad gautų GOTS sertifikatą („Global Organic Textile Standart“), liudijantį, kad gaminiai atitinka tarptautinį ekologiškos tekstilės standartą.
Sertifikatas – tai žinia klientams, kad tekstilė ne tik nėra apdorota kenksmingais chemikalais, bet ir jos gamybos procesas nekenkia aplinkai ar bendruomenėms, kuriose ji gaminama.
Standartas užtikrina ir tai, kad gamyboje nuo pluošto auginimo iki galutinio produkto nenaudojamos kenksmingos ar toksiškos cheminės medžiagos.
„Tam, kad gautume GOTS standartą savo gaminiams, visos žaliavos, kurias naudojame gamyboje, turi taip pat turėti šį sertifikatą. Pavyzdžiui, čiužinių gamyboje naudojame vilną, kuri gauta nukirpus avis, ganytas cheminėmis trąšomis netręštose pievose“, – paaiškino pašnekovas.
Visa gamyba – be taršos
„Taigi Europa dar tik rengiasi žiedinei ekonomikai, o mes tai jau turime, – patikino V.Verpetinskis. – Gaminame čiužinius iš sertifikuotų, natūralių medžiagų: vilnos, medvilnės, natūralaus latekso, kokoso pluošto ir kitų. Visos jos gali būti lengvai perdirbamos ir panaudotos kaip antrinės žaliavos kitų produktų gamybai.
Vaikams skirtuose čiužiniuose apskritai nėra jokių klijų, o didžiuosiuose gaminiuose vietoj klijų naudojamas skystas lateksas.“
Pasak jo, įmonėje stropiai yra rūšiuojamos visos gamybos atliekos, ir kiekviena iš septynių jų rūšių turi savo paskirtį.
„Nesuklysiu sakydamas, kad mūsų gamyba yra visiškai švari. Įmonėje naudojame saulės elektrinių gaminamą elektros energiją, o tą energijos kiekį, kurio pritrūksta, perkame iš žaliosios energijos tiekėjų“, – patikino pašnekovas.
Kone visi įmonės gaminiai yra eksportuojami, – Lietuvoje pirkėjai jų nuperka ypač mažai, nes gaminių iš natūralių žaliavų savikaina – didelė. Be to, įmonė visose grandyse paiso žiedinės ekonomikos nuostatų: gaminius pakuoja į kartono pakuotes, pagamintas iš antrinių žaliavų. Pagavimui naudojamas jau perdirbtas plastikas.
Dar vienas niuansas – dideli čiužiniai yra padalinami į mažas dalis, kurios vėliau tarpusavyje susegamos užtrauktukais. Užtat pirkėjai juos gali parsivežti namo lengvaisiais automobiliais. Kadangi nereikia samdyti sunkiasvorių automobilių, išvengiama jų išmetamų teršalų emisijos.
Prikelia antram gyvenimui
Bendrovė „IT Max“ verčiasi mažmenine ir didmenine naudotos elektroninės įrangos prekyba. Pasak jos vadovo Arno Bebrausko, kiekvienas daiktas gali ilgai būti naudingas, tik jam reikia laiku surasti naują šeimininką.
Įmonė superka iš įmonių bei pavienių žmonių nebenaudojamą kompiuterinę bei kitokią elektroninę įrangą, bet ne tam, kad ją utilizuotų. Tokia įranga yra išvaloma, sutaisoma ir parduodama. Pasirodo, kad naudotų gaminių poreikis yra didelis, ypač – užsienyje: „It Max“ eksportas siekia net 70 proc.
„Paprastai gerų gamintojų kompiuteriai gali būti naudojami net 20 metų. Tuo tarpu pas mus patenkantys kompiuteriai būna padirbėję vos 3-10 metų. Įprasta, kad, sutarę dėl kainos, juos patys pasiimame iš įmonių, pavyzdžiui, prieš keletą dienų surinkome juos iš vieno banko Vilniuje.
Tokiais atvejais pirmiausia yra sunaikinami duomenys – kietieji kompiuterių diskai yra arba sutraiškomi, arba išvalomi pasitelkus specialią operacinę įrangą.
Po to kompiuteriai išvalomi, testuojami – nustatomi defektai, o po to sprendžiama, ar verta juos patiems remontuoti, ar geriau paduoti tiems, kuria patys tai padarys mažesnėmis sąnaudomis“, – pasakojo A.Bebrauskas.
Iš visos „IT Max“ („Refurbas“) surenkamos naudotos elektroninės įrangos per metus utilizuoti išvežama vos 1 proc. – visa kita yra prikeliama tolimesniam gyvavimui.
Pavyzdžiui, panaudota klaviatūra, kaip ir kompiuterių „pelės“ yra išvalomos ir toliau puikiai naudojamos – įmonė kas mėnesį jų parduoda tūkstančius, senų kompiuterių maitinimo kabelių – taip pat.
„Buvo laikas, kai tik pradėjome veiklą, patys tuos kabelius išveždavome perdirbti – neįsivaizdavome, kad jie turi rinką. O pasirodo, kad juos tereikia nuvalyti ir supakuoti – juos perka visa Europa. Ir kuo turtingesnės šalys, tuo dažniau tai daro.
Pavyzdžiui, iki pandemijos siųsdavome kabelius į Kanadą, o ir dabar jie gausiai perkami Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Italijoje.
Europoje naudotos elektroninės įrangos poreikis yra didelis. Verslas ne tik į tai žiūri per žaliąją prizmę, bet atsižvelgia ir į ekonominį motyvą. Tarkim, kai įmonei reikia sukurti 100-200 darbo vietų, kiekvienai jų naudotas kompiuteris sutaupo po 200 eurų – jei tik darbuotojui nereikia jo ypač galingo“, – aiškino Arnas.
Pavyzdžiui, vienam Lietuvos vaistinių tinklui reikėjo 1000 kompiuterių. Iš pradžių tinklo savininkai laikėsi nuostatos, kad jie pirks tik naujus kompiuterius. Bet paskaičiavus, kad pagal tokią komplektaciją, kokios reikia, būtų sutaupyta apie 100 tūkst. eurų, jie persigalvojo.
„Naudoti kompiuteriai buvo „premium“ – verslo klasės, o tai reiškia, kad jie yra ilgaamžiai ir vertingi. Taigi daiktai toliau gyvuoja – nėra švaistomos žaliavos. Kartu atsiranda tvarumas, nes nėra skatinamas naujų daiktų vartojimas“, – paaiškino A.Bebrauskas.
Jo teigimu, įmonė daug naudotos kompiuterinės įrangos, supirktos iš mūsų šalies valstybinių institucijų, sutvarko ir tiekia Vakarų Europos šalių mokykloms.
„Apskritai stengiamės kuo daugiau daiktų prikelti naujam gyvenimui – surandame, kas juos nuperka antriniam panaudojimui.
Būna, kad neturime net galimybių kokiai nors senai įrangai testuoti, bet randame žmogų, kuriems ji reikalinga detalėms.
Pavyzdžiui, neturime galimybių seniams spausdintuvams tvarkyti. Sukaupiame jų tam tikrą kiekį ir išgabename į Siciliją, kur jie sutvarkomi ir toliau naudojami“, – teigė Arnas.
Visuomenė – vis reiklesnė
Anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidento Vidmanto Janulevičiaus, kelyje link žiedinės ekonomikos visuomenės virsmas bus daug greitesnis už pramonės virsmą.
„Dabartinis jaunimas labai jautriai reaguoja į klimato kaitą. Taigi keičiantis kartoms pasikeis ir gyvensenos, ir vartojimo pobūdis – neabejoju, kad keisis žmonių elgsena, todėl dauguma įmonių turės pertvarkyti gamybą atsižvelgdamos į vartotojų poreikius.
Pirkėjams jau ne tas pats, kas rašoma prekių ženklinimo etiketėse, – iš kokių medžiagų pagamintas produktas, kiek jį gaminant išmesta CO2. Pasikeitę pirkėjų nuostatos darys spaudimą teršėjams“, – sakė V.Janulevičius.
Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje ir kitose Vakarų valstybėse domėjimasis klimato kaita siekia 56 proc., taigi visa Europa juda tvarumo link.
„Manyčiau, kad lengviausiai persitvarkys paslaugų sektoriaus įmonės. O didžiausi sunkumai laukia gamybos bendrovių, kurios naudoja iškastinį kurą ir šiuo metu pakeisti jo degimo procesą joms yra gana brangu.
Šioms įmonėms paskatų tikrai reikės, tačiau tam jau yra sukurta Lietuvos ir ES vandenilio strategija – vandenilis yra tarpinis kuras, kuris pakeis degiuosius produktu. Taigi tos įmonės, kurios pirmosios imsis pokyčių ir pradės gaminti produktus su mažiausiu CO2 kiekiu, pirmosios ir gaus naudos“, – sakė LPK prezidentas.
Ekonomikos ir inovacijų ministerijos iniciatyva ir pavedimu projektą įgyvendina Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra.
Projekto įgyvendinimą remia Europos Komisija.
