– Lietuvos ir Kinijos ekonominiai santykiai. Koks jų santykis?
– Santykius galima apibrėžti dviem etapais. Pirmasis yra eksportas iš lietuviškos kilmės prekių – tai yra apie 300 mln. eurų, tačiau reikia pabrėžti, kad šis skaičius nėra didelis. Importas ir tai, kas pas mus atvažiuoja į Lietuvą, yra 1,3 mlrd. eurų, ir tas dydis jau yra reikšmingas. Yra ir trečias sektorius, kurį labai sunku įvertinti: tai būtų lietuviškos kilmės komponentės prekės, kurios naudojamos įvairiose kitose prekėse, kurios per Europą keliauja į Kiniją.
Matome, kad ir šios prekės susiduria su problemomis dėl to, kad viena ar kelios komponentės yra lietuviškos kilmės. Šį dydį įvertinti ganėtinai sunku.
– Kuris sektorius yra jautriausias, jei kalbėtume apie galimas Kinijos sankcijas?
– Didžiausias poveikis eksportuojančioje pusėje, nors ir būtų keista, tai pačiai mūsų lazerių pramonei, nes į Kiniją iš Lietuvos keliauja apie 20 proc. lazerių. Taip pat keliauja ir mediena, maisto ir gėrimų pramonė. Didžiausia žala konflikte su Kinija gali būti mūsų pramonei, kuri gamina produktus.
Vien šiandien yra kalbama, kad apie 200 mln. eurų vertės kroviniai, kurie keliauja iš Kinijos, kur dažniausiai yra komponuojančios dalys, jie yra užstrigę arba delsiama pristatyti. Kas susiję su prekėmis, kurios pas mus atgula į lentynas, jos atvažiuoja, bet elektronikos prekės, elektronikos komponentės ar mikroschemos vėluoja.
– Kiek tai trumpojo ir kiek – ilgojo laikotarpio problema?
– Trumpuoju laikotarpiu tai būtų trumpalaikis šokas, kai įmonės turi persiorientuoti ir prisitaikyti prie to. Ilguoju periodu mes galime matyti pasekmes, kurios susijusios su pramone. Jau girdėjome apie Vokietijos fabrikus, kurie gamina dalis automobilių pramonei, jau kalba apie tai, kad juos spaudžia kinų partneriai dėl bendradarbiavimo su Lietuva – čia turbūt yra didžiausia rizika.
Ilguoju periodu, per 12 ar daugiau mėnesių, į Lietuvą sunkiai prisikviesime papildomų investuotojų: tų, kurie atidarytų naujus fabrikus ir sėkmingai veiktų bei įdarbintų žmones. Ekonomikoje nėra tokio taško, kai niekas nesikeičia. Ekonomikoje visada yra dvi būsenos: arba plėtra, arba susitraukimas.
Jeigu mes šioje vietoje netektume didelės dalies investuotojų, tai rizika yra ta, kad ilgainiui mes pereitumėme į bazę, kuri yra gan neįprasta – ekonominį susitraukimą, nes plėtra gali būti apribota.
– Ar Kinijos faktorius gali nusverti svarstykles iš plėtros į susitraukimą?
– Vienas faktorius nusverti tikrai negali, turi būti bent keli faktoriai. Mes kitiems metams turime tų rizikos faktorių ir jeigu sutaps vienu metu, ir kol kas panašu, kad sutampa, tai kokios bus Kinijos sankcijos mes matysime, tačiau dar negalime įvardinti, kiek svorio jos turės. Tai priklausys nuo noro ir kiek norima pakenkti. Kitas faktorius, kuris yra ganėtinai grėsmingas – energetiniai ištekliai.
Pavyzdžiui, praėjusią savaitę dujos priartėjo prie 2 eurų už kubinį metrą ir tai reiškia, kad kitais metais pramonė, kuri gali potencialiai nukentėti nuo kinų, taip pat susidurs su reikšmingomis problemomis tokiomis kaip tvarūs kaštai. Suvokime, kad dujos brangsta kartais ir jau praėjusiai metais diskutavome, kad toks lygis yra grėsmingas, tačiau dabar jis yra dukart didesnis.
Dujos yra visko pradžia: dujos lygu šiluma, dujos lygu elektra ir ta kaina gali didelė. Jeigu tie visi faktoriai susitelks į krūvą, tai galime turėti didelių problemų.
– Kiek mes dabar kalbame apie Lietuvą, apie globalias ar mūsų regiono recesijos rizikas?
– Kol kas globalios recesijos rizikos po truputį telkiasi ir tokių pamąstymų atsiranda, bet kad kitais metais taip staigiai viskas sustotų, tai sunkiai tikėtina. Šioje vietoje reikia turėti omenyje, kad pinigų rinkoje yra, tiesiog energetinės kainos ir ištekliai verslui yra milžiniškas iššūkis – reikia ieškoti kompromisų ir daryti išvadas.
Ar Lietuvai gresia atskira recesija nuo globalaus pasaulio? Nemanyčiau. Tol, kol Europa, kol JAV sukasi ir ekonomikos auga, tai Lietuvoje recesijos nereikia tikėtis, nes neturime atskiro ekonominio ciklo nuo viso pasaulio.
Kad ekonomikos augimas gali būti šiek tiek mažesnis dėl šitų kliuvinių, tai yra realu, bet sutikime, kad ir 2021 metai buvo išskirtiniai augimo metai, tai jei stabtelėtume, nebūtų didelė problema – apmąstytumėme tai, kas vyksta aplinkui.
– Kiek toli nueita 2021 metais?
– Nueita labai stipriai – ir į gerą, ir į šiek tiek taisytiną pusę. Į gerą pusę nuėjome, nes mūsų ekonominė plėtra yra viena sparčiausių Europos Sąjungoje, bet lygiagrečiai mes turime ir šalutinių efektų, kurių buvo galima tikėtis. Vienas iš neigiamų efektų yra labai sparčiai augusios žmonių pajamos.
Prognozuojama, kad pajamos kitąmet augs dar apie 10 proc. ir tai būtų penkti metai, kai pajamos auga dviženkliais skaičiais. Iš vienos pusės kaip ir gerai, bet iš kitos pusės – tai gamina milžinišką infliaciją, kurią turime ir garsiai apie tai kalbame. Lapkričio mėnesį jau turėjome 9 procentus ir pasibaigus metams matysime skaičius prie dešimties procentų ribos.
Tai yra aukšta nata, įeinant į 2022 metus. Mes bėgome stipriai, išvengėme koronaviruso smūgio, bet tas bėgimas prigamino mums šalutinių efektų. Jie visi persikelia į kitus metus ir dėl to galime turėti iššūkių.
– Ką žmonėms daryti su pinigais arba ko nedaryti?
– Turbūt savaime yra susiję dalykai: ką daryti ir ko nedaryti. Vis tik eurų kišenėse kitais metais, tikėtina, bus daugiau. Ko nedaryti, tai jų tiesiog neišleisti. Kartais atrodo, kad lietuviai labai lengvai išleidžia pinigus, kurie yra sunkiai uždirbti ir netaupo, o netaupydami ir neinvestuoja.
Eilę metų iki koronaviruso matėme, kad pandemijos taupymo norma buvo neigiama, remiantis Lietuvos banko duomenimis. Tai reiškia, kad išleidžiama daugiau negu uždirbama.
Tokią finansinę savižudybę reikėtų konvertuoti ir ją pakeisti bei grįžti prie klasikinės formulės: 10 proc. nuo savo pajamų kiekvieną mėnesį atsidėti ir pageidautina, kad juos pasidėjus – investuoti. Tai galėtų būti gyvybės draudimas, trečios pakopos pensijų fondai, akcijos, obligacijos ar tas pats nekilnojamasis turtas.
– Kaip Lietuvai būtų galima bandyti amortizuoti praradimus, jei Kinija pasirinks sankcijų įvedimo taktiką?
– Pirmas veiksmas ir palinkėjimas valdantiesiems: rinkti neoficialių sankcijų įkalčius ir juos, vieną po kito, teikti Europos Komisijai, kad Lietuva būtų atstovaujama Europos Sąjungos mastu ir neliktume vieni priešais antrą ekonomiką pasaulyje.
Antras dalykas yra tai, kad turime panaudoti visus resursus, o jų turime daug, ir judėti žaliojo kurso keliu tam, kad dar labiau integruotumėmės į ES ekonomiką, būtume priklausomi nuo tvarių ir žalių technologijų. Tokiu būdu sumažintume Kinijos poveikį mūsų ekonomikai ir galėtume lengviau atsipūsti.
Dabar pataikauti ir keisti kursą yra labai sudėtinga – turime suvokti, kad kinai gerai atsimena nuoskaudas. Ko gero, mums reikia kurti ekonomiką, apeinant Kinijos interesus.
– Ar tarp Kinijos ir Lietuvos bus įterpti kiti tarptautiniai aktoriai?
– Įtampos tarp kinų ir ES bei JAV, akivaizdu, yra didėjančios ir tai, ką mes sprendžiame šiandien, gali būti tematikos, kurias ateityje spręs ne tik Lietuvos, bet ir platesniu mastu.
