Nereikia panikuoti, Vyriausybė „persūdė“
„Žmonės bijo ir ta baimė yra pagrįsta“, – sakė Seimo narys Tomas Tomilinas.
Anot jo, Lietuva yra maža, tad ir rinka nedidelė, todėl natūralu norėti tam tikrų saugiklių. Tačiau, pasak jo, visi jie yra apibrėžti įstatymais.
„Negalime būti visiškai atvira ekonomika. Galime vežioti prekes atvirai, nevaržomai, bet praeinamas kiemas ekonomine prasme irgi negalime būti. Todėl turime griežtą darbo rinkos politiką.
Darbdavys ekonominio imigranto paprastai pasamdyti negali. Jis turi kreiptis į Užimtumo tarnybą, mokėti pinigus, ilgai ir nuobodžiai įrodinėti, kad lietuvio į tą konkrečią darbo vietą nėra niekur – nei Užimtumo tarnyboje, nei Klaipėdoje, nei Skuode, nei Vilniuje. Ir tik tada praėjus šiek tiek laiko darbdavys gali ieškoti tokio žmogaus iš Baltarusijos, Irako ar kitur“, – patikino politikas.
Tačiau jis paminėjo, jog yra tam tikros sritys, kurioms Vyriausybė taiko išimčių dėl masinio darbuotojų trūkumo, pavyzdžiui, statybų sektoriuje ar tolimųjų reisų vairuotojų gretose.
Jo teigimu, apskritai Vyriausybė „persūdė“ pabėgėlių iš Baltarusijos situaciją ir nepagrįstai ėmė skleisti baimę, neva Aliaksandras Lukašenka Lietuvą atakuoja ir naudoja žmones lietuviams išgąsdinti. T.Tomilinas ramino – nėra pagrindo panikuoti, kai tarnybos veikia puikiai.
Pabėgėliai Lietuvoje dirbti negali
Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius Boguslavas Gruževskis pabrėžė, jog apskritai iki 2020 m. migrantai buvo tapatinami su ekonominiais migrantais, dažniausiai ukrainiečiais ar baltarusiais. Visgi termino įvaizdžiui padarė įtakos situacija Lietuvos–Baltarusijos pasienyje.
„Tačiau jie nėra migrantai. Jie pabėgėliai. Tai yra visiškai kita.
Angela Merkel parodė neišmanymą pasakiusi, kad priims 2 mln. žmonių, nesuvokdama, kad ekonominis migrantas ar migrantas ir pabėgėliai yra du skirtingi dalykai. 80 proc. iš tų 2 mln. žmonių per dvejus metus net nepasirodė darbo rinkoje“, – paaiškino jis.
B.Gruževskis paminėjo, jog šie pabėgėliai iš Baltarusijos apskritai veržiasi ne į Lietuvą, o pro ją į kitas Vakarų Europos šalis. Jie čia kurti karjeros nesiruošia. Dėl šios priežasties baimintis, kad pabėgėliai užsibus ir užims visas darbo vietas – neverta.
T.Tomilinas akcentavo, kad šie pabėgėliai apskritai neturi jokio tam tinkamo statuso: „Dabar Seimas dar tik diskutuoja, ar iš viso reikia leisti į sulaikymo įstaigas jiems perduoti siuntas. Mes dar sprendžiame banaliausius žmogaus teisių klausimus, tad apie darbo rinką kol kas net kalbos nėra.“
Reikia keisti požiūrį į imigrantus
Vis dėlto jei situacija būtų visiškai kitokia, šie pabėgėliai norėtų dirbti Lietuvoje ir galėtų tą daryti, anot B.Gruževskio, tai neturėtų jokios įtakos nei darbo apmokėjimui, nei darbo santykiams, nes tokių žmonių – tik lašas jūroje.
B.Gruževskio teigimu, matyt, žmonės pabėgėlių bijo, nes lygina juos su į Lietuvą vis atvykstančiais dirbti ukrainiečiais ar baltarusiais, o dėl jų lietuvių patirtys skirtingos. Vieni jais džiaugiasi ir vertina, su jais bendradarbiauja. Kiti – prarado darbą dėl ukrainiečių ir baltarusių, nes darbdaviui naudingiau, kad jie dirba ilgiau, už mažesnį atlygį ir yra mažiau reiklūs.
Vis dėlto, jo manymu, į imigraciją reikėtų žvelgti pozityviau ir džiaugtis, kad atsiranda žmonių, besiveržiančių dirbti į Lietuvą, o ne tik keliauja pro ją į kitas šalis.
„Pirmiausia, reikėtų konstatuoti, kad imigrantai mums yra ir artimiausius 30 metų bus labai reikalingi. Antra, imigracija turi būti selektyvesnė, reguliuojama, tam yra darbdaviai ir ekonominės perspektyvos.
Trečia, imigrantų panaudojimo srityje turi būti daugiau kontrolės ir skaidrumo. Reikia žinoti, kaip, ką, už kokius pinigus jie dirba. Ketvirta, reikia gerbti dirbantį žmogų, nesvarbu, ar jis vietinis, ar imigrantas“, – vardijo B.Gruževskis.
Anot jo, migracija – sveikas procesas, tačiau atsakomybę už tai turi prisiimti ir Vyriausybė, ir kiekvienas darbdavys.