„Darbas sunkus, bet man tai nesvarbu. Svarbu, kad aš jį turiu“, – tikino 27 metų ukrainietė Marija Belova.
Ši jauna moteris, auginanti trejų metų sūnų ir penkerių metų dukrą, bėgdama nuo karo Lietuvą pasiekė kovo 12-ąją ir apsigyveno Tauragėje.
Vos spėjusi įsikurti ukrainietė įsidarbino pramoninei žvejybai ir akvakultūros fermoms tinklus gaminančioje įmonėje „Egersund Net“.
„Darbas nėra sudėtingas, tik fiziškai nelengvas. Pakako, kad vadovai paaiškintų, kaip prie tinklo pritvirtinti virvę.
Tuomet, kai klausinėjau tauragiškių, ar atsirastų man kur nors darbo vieta, jie įspėjo, kad gali būti sunku.
Maniau – tebūnie, svarbu, kad apskritai turėčiau darbo“, – pasakojo Marija.
Per sieną – pėstute
Ši jauna moteris pastaruosius dešimt metų gyveno Kijeve ir, vaikams paaugus, iki karo dirbo bariste.
„Prasidėjus karui išvykau iš Kijevo, nes pasilikti jame buvo nebeįmanoma. Sirenos kaukdavo kiaurą parą, baimė tapo nuolatine būsena.
Nutariau su vaikais pasitraukti – neįmanoma buvo laukti, kada atakos baigsis, jeigu apskritai tai nutiks.
Nuvažiavau su vaikais pas savo mamą Liudmilą į Vakarų Ukrainą. Ji gyvena daugiabutyje ir kol kas dar turi darbą – prekiauja turguje.
Ten ramiau, bet mieste nebuvo nei darbo, nei vaikams darželio.
Negalėjau sėdėti nieko neveikdama, juo labiau kad karo keliama įtampa niekur nedingo“, – kalbėjo M.Belova.
Iš ji ryžosi – pakeleivingomis mašinomis pasiekusi Lenkijos pasienį, pėstute, tempdama lagaminus ir vedina dviem savo mažyliais, Marija kirto sieną.
Kodėl pasirinko Lietuvą?
Kodėl ji, traukdamasi nuo karo, neliko Lenkijoje, bet pasirinko Lietuvą?
„Paprasta priežastis. Mano pusbrolis Lietuvoje jau ketverius metus dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir gyvena Tauragėje.
Iš pabėgėlių skirstymo punkto Lenkijoje viena moteris mus pavėžėjo iki Liublino, o iš ten mus paėmė pusbrolis“, – pasakojo Marija.
Ji teigė net neįsivaizdavusi, kad sulauks tokios nuoširdžios žmonių pagalbos: „Apsigyvename privačiame name prie Tauragės – viskas daug geriau, nei maniau.“
Pasak Marijos, Kijeve jai labai patiko baristės darbas, tačiau Lietuvoje tokio nė neieškojo.
Mat nemokant vietinės kalbos dirbti bariste neįmanoma – juk tai nuolatinis bendravimas su žmonėmis. Bet jo neišsižada – jeigu tik pramoks lietuviškai, galbūt vėl turės galimybę virti svečiams kavą.
„Labai norėčiau po karo grįžti į Ukrainą, tačiau suprantu ir tai, kad prireiks daug laiko, kol ekonomika atsities, o aš turiu galvoti ir apie savo vaikus – apie tai, kaip juos išmaitinti.
Tauragėje jie jau lanko vaikų darželį – jie lengvai prisitaikė“, – kalbėjo M.Belova.
Prarado daug užsakovų
Marija – viena iš dvylikos karo pabėgėlių, kurie pastaruoju metu įsidarbino bendrovėje „Egersund Net“.
„Jeigu tik atsiras norinčiųjų dirbti, galėsiu dar kita tiek priimti“, – užtikrino šios norvegų kapitalo įmonės vadovas 63 metų Andersas Myklebustas. Šiuo metu joje dirba kone 270 žmonių – tiek reikia, kad įmonė galėtų įvykdyti užsakymus. Tačiau darbo vietų galėjo būti gerokai daugiau, jeigu joms įsteigti kojos nebūtų pakišusi užsieniečių įdarbinimo politika.
„Maždaug prieš trejus metus mums labai trūko darbo jėgos, nes mūsų steigėja pagrindinė įmonė „Egersund Net SA“ Norvegijoje pradėjo sparčiai didinti gamybos apimtį.
Ji nuperka visus mūsų pasiūtus pramoninius tinklus ir tuos, kurie skirti akvakultūros įmonėms. Juos impregnuoja ir parduoda užsakovams.
Norėjau į fabriką prisikviesti darbuotojų iš Ukrainos, tačiau pagal tuometę Lietuvos valstybės politiką įdarbinti iš trečiųjų šalių buvo leidžiama tik tam tikrų sričių specialistus.
Situacija darbo rinkoje buvo sudėtinga, dėl darbo jėgos stygiaus praradome daug užsakovų.
Nors dabar užsieniečių įdarbinimas supaprastintas, užsakovų nebeįmanoma susigrąžinti.
Pagrindinė įmonė gamybos apimtį padidino Turkijoje esančiame filiale, todėl man buvo ypač skaudu dėl tos nepalankios verslui politikos“, – kalbėjo A.Myklebustas.
Prispaudė konkurentai
A.Myklebustas – norvegas, Lietuvoje gyvena kone dvidešimt metų. Jis pasirūpino, kad 2003 m. norvegų „Akva Group“ priklausanti bendrovė „Egersund Net SA“ investuotų į gamybos padalinį Lietuvoje.
Kodėl būtent mūsų šalyje?
„Jurgita viską žino geriau negu aš“, – vietoj atsakymo Andersas žvilgsnį nukreipė į savo žmoną, kurios rankose – visi su gaminių ir žaliavų logistika susiję rūpesčiai.
Nežinia, kas buvo pirmiau – meilė ar verslas, bet „Egersund Net“ maždaug prieš 18 metų tinklus ėmė siūti būtent Tauragėje.
Iš pradžių kukliose išsinuomotose patalpose, o vėliau, investavusi į fabriko ir sandėlio statybas, – jau milžiniškame angare.
Iš nailono siūlų Norvegijoje sunertas kelių rūšių tinklinis audinys atgabenamas į Tauragę, kur siuvami būtent akvakultūros įmonėms skirti tinklai, – audinys karpomas ir pritvirtinamas prie laikančiųjų virvių.
Pasak Anderso, jei ne administracinis darbas, jis pats mielai stotų į fabriko darbuotojų vietą. Šiame versle jis sukasi nuo 13 metų, tad ir užsimerkęs galėtų pririšti tinklą prie virvės.
„Pats dirbau nedideliame Norvegijos mieste Egersiunde, kur veikia tinklų gamybos įmonė. Maždaug prieš dvidešimt metų konkurencija tapo labai didelė.
Mūsų konkurentai tinklų gamybą iškėlė ten, kuri pigi darbo jėga, – į Kiniją, Indiją.
Tačiau mes nusprendėme, kad geriau antrinei įmonei surasti vietą Europoje, kuo arčiau Norvegijos, nes taip palankiau prekybai.
Taigi aš pats kelis kartus lankiausi ir Latvijoje, ir Lietuvoje ieškodamas tinkamos gamybai vietos“, – pasakojo norvegas.
Pasak jo, didžiausias motyvas, paskatinęs kurtis Tauragėje, buvo čia įsikūrusi Danijos kapitalo žvejybos tinklų ir kitokios žvejybos įrangos gamintoja „Netmark“.
„Supratau, kad Tauragė – strategiškai gera vieta mūsų verslui. Gavus užsakymą produkcija iš Kinijos į Norvegiją gabenama tris mėnesius, o Lietuvoje skubius užsakymus galima įvykdyti ir perplukdyti Baltijos jūra per tris dienas. Juk nuo Tauragės iki Klaipėdos jūrų uosto – vos 100 kilometrų“, – paaiškino Andersas.
Ir gamina, ir perdirba
Neseniai „Egersund Net“ iš Tauragės į Ukrainą išsiuntė paramą – tris panaudotų tinklų prikrautus vilkikus.
„Atsižvelgdami į ES reikalavimus perdirbame naudotus tinklus. Tam esame įkūrę atskirą bendrovę „Nofir“, kurioje tinklai išrūšiuojami, išardomi. Būtent tokie tinklai šiuo metu reikalingi Ukrainos kariuomenei maskuotėms“, – paaiškino Jurgita.
Tuo metu gamybos įmonėje Tauragėje rišami tinklai, kuriuos žuvivaisos įmonės nardina į jūrą ir, atskyrusios jais teritoriją, augina, pavyzdžiui, lašišas.
O gerokai retesnis tinklas yra skirtas vandens plotams apsaugoti nuo „žvejojančių“ paukščių.
Įdomu, kiek iš tos milžiniškos gamybos – iš 40–60 tonų per savaitę surišamų tinklų – nuperka ir Lietuvos įmonės?
„Beveik nieko, – nusijuokė A.Myklebustas. – Juk kokiame nors tvenkinyje žvejys naudoja trijų metrų ilgio ir tokio pat pločio tinklą, o mūsiškių perimetras siekia 160 metrų.
Taigi viską, ką pagaminame, eksportuojame į Norvegiją.“
Ar pandemija, o dabar ir karas nesutrikdė žaliavų tiekimo? „Buvo trikdžių, bet užsakymus pavyko atlikti laiku, nes įmonės sandėlyje esame sukaupę pakankamai žaliavos atsargų.
Tinklams audinius tiekia ne tiktai Norvegija, bet ir Europos šalys, virves, žiedus, kitas detales – taip pat.
Gerai, kad esame visko prisipirkę, nes užsakymai nesustojo, o mūsų tiekėjai latviai dėl įvestų sankcijų iš Baltarusijos negauna tam tikros žaliavos“, – paaiškino Jurgita.
