Rusijos ekonomistas apie šalies situaciją: baugiai stebime vykstantį baisų eksperimentą

„Metų gale gali kilti – ir tai labai tikėtina – didelės finansinės problemos. Todėl mes, ekonomistai, baugiai stebime vykstantį baisų eksperimentą: kaip lygioje vietoje iki pamatų sugriauti pasauliniu mastu visai neskurdžios, 147 milijonų žmonių ir daugybę gamtos išteklių turinčios šalies ekonomiką“, – teigė ekonomistas Igoris Lipsicas.

Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>Pixabay.com nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>Pixabay.com nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>G.Pilaičio nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>G.Pilaičio nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>Scanpix nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>Scanpix nuotr.
S.Sobianinas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
S.Sobianinas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų, mano ekonomistas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

May 6, 2022, 10:25 AM

Net jei karas būtų greitai nutrauktas, Rusijos valdžia pakeista ir santykiai su pasauliu atstatyti, šalies ekonomikos restauracijai gali prireikti 8–10 metų. Gi, jei kursas nepasikeis, Rusija įžengs į krizę, kuri gali tapti stambiausia per pastaruosius 100 metų. Ekonomistas interviu republic.ru pasidalijo savo prognozėmis apie Rusijos ateitį. Jo nuomone, stebime rinkos ekonomikos Rusijoje pabaigą.

„Mes įstūmėme save į į situaciją, kai be jokių alternatyvų daugybę pinigų teks išleisti Ukrainos teritorijoje“, – sakė I.Lipsicas.

– Ką, jūsų nuomone, naudingo nuo „specialiosios operacijos“ ir beprecedenčių sankcijų taikymo pradžios vyriausybė padarė Rusijos ekonomikai?

– Klausimas yra ko, kokios „naudos“ norime. Jei kaip nors atgaivinti ekonomiką, tai vyriausybės pasiūlytos priemonės tikriausiai menkai reikšmingos. Tačiau jeigu siekiame sumažinti įtampą visuomenėje ir sukurti įspūdį, kad valstybė piliečių nemetė, jais rūpinasi, tai tokie metodai pateisinami, jie veikia. Pusę trilijono skyrė šeimoms su vaikais – „valstybė nepamiršo žmonių!“. Tai socialinio stabilizavimo instrumentas, tačiau ne ekonominis.

– Kokios jūsų prognozės apie gresiantį nedarbą? Ar sugebės vyriausybė šią problemą sušvelninti?

– Kuo giliau nyrame į šią situaciją, tuo stipresnis dešimtojo dešimtmečio déjà vu jausmas. Tuomet buvo 12–14 proc. lygio nedarbas. Tačiau jis nebuvo totalus, nes buvo išvystytas suprantamas modelis. Valdžia sakydavo įmonių vadovams: „Daryk ką nori, bet žmonių neatleisk.“

Tuomet įsigalėjo praktika, kai stambių, svarbiausių miesto gamyklų direktoriai šantažuodavo valdžią – ir jiems tai gerai pavykdavo. Jie sakydavo: „Duok pinigų iš vietinio biudžeto palaikyti įmones, nes antraip atleisime žmones, tu su jais aiškinsiesi, mieste bus visiška katastrofa.“ Ir tie nelaimingi vietiniai biudžetai, kurie ir taip vos galą su galu sudurdavo, skirdavo pinigus stambioms įmonėms, kad jos neatleistų darbininkų. Ir formaliai nedarbo nebuvo. Žmonės būdavo vadinamose dalinai apmokamose atostogose arba dirbdavo vieną ar dvi dienas per savaitę už menką algą. Ir reikia pasakyti, kad Rusijoje toks modelis sėkmingai taikomas – jis tenkina valdžią ir, kad ir kaip keista, žmones. Tikriausiai todėl, kad tada nėra pojūčio, jog esi bedarbis, yra ankstesnio užimtumo ir atlyginimo viltis.

Tad veikiausiai formalaus nedarbo lygis šiais metais bus žemas – kartosime slapto nedarbo modelį, buvusį mūsų šalyje prieš 30 metų. O štai 2023-ais gali išaugti ir formalus nedarbas, kai išseks verslo resursai mokėti net minimalius atlyginimus ir diržus susiveržti teks dar stipriau.

Be to, atkreipiu dėmesį, kad dabar yra daugybė biudžetininkų – daugiau nei 50 proc. darbingų gyventojų. Šie žmonės kol kas nuo nedarbo apsaugoti. Tiesiog jiems, tarkime, nedidins atlyginimų vykstant infliacijai, nebemokės premijų, apkarpys lengvatas. Ir atvirai reikšti nepasitenkinimo jie negalės, kad neprarastų darbo. Taigi jie ims gyventi blogiau, tačiau jie susitaikys, ramindami save, kad jie bent darbą turi ir šioks toks atlyginimas kapsi. Vėlgi kitais metais, jei „specialioji karinė operacija“ pereis į lėtinę formą, sekinančią valstybės biudžetą, galima sekvesteris – biudžeto išlaidų apkarpymas. O tai gali sukelti stiprų biudžetinių organizacijų ir darbuotojų skaičiaus sumažinimą.

– Tačiau dalis gyventojų, tarkime, kaip dešimtajame dešimtmetyje – 12–14 proc., bus realūs bedarbiai. Kuo užimti šiuos „atsilaisvinusius nuo darbo“ žmones?

– Sunkus klausimas. Rusijoje turbūt nėra nė vienos srities, gal išskyrus statybas ir iš dalies komunalines tarnybas, kuriai labai reikėtų darbo rankų. Tačiau problema dar ir tai, kad dabar neaišku, ar verslas sugebės statyti tiek, kiek anksčiau. Juk neaišku, kokia bus paklausa, krentant gyventojų pajamoms. Tad kokių nors išganingų idėjų, kur dėtis atleistiesiems, nėra. Nebent į viešuosius darbus parkuose. Tai pasiūlė Maskvos meras Sergejus Sobianinas, atsakydamas klausimus apie gresiantį 200 tūkst. darbuotojų, dirbusių užsienio kompanijose, kurios dabar traukiasi iš šalies, atleidimą.

Tačiau tai kalba apie Maskvą – turtingą miestą. O kaip maži regionų miestai? Ten nedarbo problemą išspręsti tokiu būdu vargu ar pavyktų – biudžetai smarkiai susitrauks, nes jie pildomi iš miestiečių pajamų mokesčių. Mažiau pajamų, mažiau miestiečių mokesčių, mažiau galimybių tokiuose miestuose finansuoti tuos pačius viešuosius darbus.

– Rusijos ekonomikos neišvengiamai laukia infliacija – ji ir taip buvo, tačiau dabar įsibėgėja. Kiek efektyvus prievartinis pagrindinių produktų kainų ribojimas? Tai pradėta praktikuoti dar iki „specialiosios operacijos“, tikėtina, dabar toks instrumentas bus naudojamas vis dažniau?

– Prasidėjus visokiems kariniams veiksmams kainų reguliavimas tampa neišvengiamas, nes ekonomiką ima veikti paniškos gyventojų nuotaikos. Verslui tai, suprantama, kelia papildomas problemas. Jeigu dėl netinkamų kainų produktų gamintojas nutrauks tiekimą, valdžia jam lieps tiekimą atnaujinti. O jeigu jis su tuo nesutiks, jam kaipmat bus iškelta baudžiamoji byla ir teks rinktis: arba savo prekes gaminti be jokios naudos, tačiau likti laisvėje, arba likti laisvėje, kovoti už savo, kaip privataus verslo savininko, teisę gauti pelną, tačiau sulaukti bylos ir galiausiai netekti ir verslo, ir laisvės.

Tad galiausiai rinkos ekonomika pas mus bus silpnutė. Mažame ir vidutiniame versle jos elementai veikiausiai išliks (netgi SSRS buvo šiokia tokia nevalstybinė pramoninė kooperacija), tačiau tik tiek. Verslas veiks represijų, gamybos užduočių ir kainų ribojimo sąlygomis. Kas susitaikys, liks laisvėje ir galės bent šeimą maitinti. Apie verslo vystymą kalbos nebus.

Bendra išvada: laipsniško ekonomikos vystymosi periodas baigėsi. Esame Naujosios ekonominės politikos (NEP) likvidavimo etape, ne pirmas kartas. Kai kurie mūsų kolegos tikisi, kad bus NEP 2.0. Tokios nuomonės laikosi, pavyzdžiui, mano kolega, ekonomistas Aleksandras Auzanas. Tačiau nelabai suprantu, kas tai yra, atsižvelgiant esamą rusišką valstybės aparatą. Aš mūsų ekonomiką vadinu užgesusia, degraduojančia – man tai suprantama.

– Tuo pat metu reikės iš kažkur imti pinigus socialiniams įsipareigojimams vykdyti. Ar vyriausybei užteks ilgam pinigų socialinei pagalbai gyventojams teikti, ar dabartinės būsenos ekonomika atlaikys tokį spaudimą?

– Jau prarandame pajamas iš naftos eksporto, parduodame ją su dideliu diskontu – 25–35 dorelių už barelį. Tačiau naftos kainos pasaulio rinkoje aukštos – netgi atsižvelgiant į diskontą, biudžetas gauna pajamas iš eksporto. Veikiausiai dar 8–10 mėn. Finansų ministerija finansinę naštą atlaikys. Tačiau horizonte jau matosi naujų valstybinių išlaidų „juodas debesis“, pakibsiantis virš šalies, kai „specialioji operacija“ Ukrainos teritorijoje baigsis, nes Rusijai gali tekti skirti lėšų Ukrainai atstatyti. Mes įstūmėme save į į situaciją, kai be jokių alternatyvų daugybę pinigų teks išleisti Ukrainos teritorijoje. Jeigu „specialioji operacija“ baigsis Rusijos valdžios sėkme, reikės atstatyti sugriautus miestus, palaikyti gyventojus, ginti Ukrainos miestus nuo partizanų. Ir išleisti dar daugiau, nei darėme dėl Krymo.

Jeigu Rusija nelaimės ir turės pasitraukti iš Ukrainos teritorijos, Rusijai teks mokėti reparacijas arba priverstinai (tarkime, įvedant specialųjį mokestį už naftos eksportą, kuris būtų išskaičiuojamas iš Rusijos naftos ir dujų eksporto pajamų dar importuotojų teritorijoje), arba savanoriškai. Tokio mokesčio išvengti būtų galima tik nutraukus eksportą. Tačiau tuomet Rusija praras dar daugiau pajamų ir atsidurs baisioje krizėje.

Tad rusiški pinigai tekės į Ukrainos teritoriją bet kokiu atveju. Koks bus šio srauto mastas – nežinia. Aišku tik tai, kad milžiniškas. Tik neaišku, kiek dėl to sumenks Rusijos biudžeto socialinės išmokos ir išlaidos ekonomikai. Žinoma, galima dažniau ir ilgiau „įjungti“ Rusijos Centrinio Banko spaustuvę. Tada dėl ekonomikos pripildymo „tuščiais pinigais“, neparemtais prekių masės prieaugiu, įvyks viena iš dviejų. Arba prasidės didelė ir atvira infliacija, o Rusijos visuomenę toks dalykas labai erzina ir vyriausybė to bijo, arba teks laikyti kainas, tačiau tuomet iš parduotuvių lentynų išnyks daugelis prekių. Į tai gyventojai reaguoja dar aršiau. Taigi, kad lentynos būtų užpildytos, iš besitraukiančios biudžeto teks didinti dotacijas gamintojams. Iš visos šios situacijos geros išeities nėra. Ir stebuklingos lazdelės net ir prezidentas neturi.

Metų gale gali kilti – ir tai labai tikėtina – didelės finansinės problemos. Rusijos centrinio banko vadovė Elvira Nabiulina apie tai jau atsargiai užsiminė, kalbėdama apie besibaigiančius rezervus. Todėl mes, ekonomistai, baugiai stebime vykstantį baisų eksperimentą: kaip lygioje vietoje iki pamatų sugriauti pasauliniu mastu visai neskurdžios, 147 milijonų žmonių ir daugybę gamtos išteklių turinčios šalies ekonomiką.

– Kad jau prakalbome apie E.Nabiuliną, ji taip pat pareiškė, kad „jau antrame ketvirtyje–trečiojo ketvirčio pradžioje prasidės struktūrinės transformacijos ir naujų verslo modelių paieškos periodas“. Ką jums reiškia tokie žodžiai?

– Svarbiausia vyriausybės užduotis – išvengti Rusijos visuomenės nepasitenkinimo, neleisti rastis katastrofos pojūčiui. Kadaise mes, dar sovietiniai ekonomistai, ilgai svarstėme, kas gi yra „ekonominė katastrofa“, kokie jos požymiai. Galiausiai priėjome prie išvados, kad katastrofa yra tada, kai nustoja kursuoti visuomeninis transportas ir miestuose nustoja dirbti komunalinis ūkis. Visa kita – tiesiog sunki krizė. Tačiau žmonės gali pradėti piktintis dar krizės metu, kai parduotuvėse ištuštės lentynos, kai dėl gyvybiškai svarbių vaistų trūkumo pastebimai padaugės mirusių pažįstamų, draugų, giminių, kai daug pažįstamų taps realiais bedarbiais ir prašys paskolinti pinigų…

Jeigu visa tai papildys dar ir technogeninės katastrofos, bus visai nelinksma. O tokią grėsmę rusų ekonomistai visada mena. Juk mūsų įmonėse didelė dalis importuojamos įrangos. Ir jos tinkamai neprižiūrint gali kilti technogeninės katastrofos. Tarkime, rusiškose kogeneracinėse elektrinėse, oficialiais duomenimis, importuojama įranga sudaro apie 63 proc., apie ką neseniai kalbėjo ir profesorė Natalija Zubarevič. Vadinasi, jei negausime atsarginių dalių, technogeninių avarijų rizika tampa itin didelė. Net ir Maskvoje. Ir visam tam reikia užkirsti kelią. O tam reikia pertvarkyti ekonomiką, ką E.Nabiulina ir sakė. Manau, turima omenyje, kad mums teks modifikuoti užsienio prekybos modelius ir ieškoti naujų gyvenimo modelių šioje sankcijų sistemoje.

Pavyzdžiui, mažas ir vidutinis verslas ieško būdų užregistruoti juridinius asmenis šalyse, kurios nėra aktyvios sankcijų dalyvės, kad po svetimų kompanijų kauke bandytų ką nors parduoti ir ką nors atvežti į Rusiją. Tai reiškia, kad verslui teks būti turkiška kompanija, kuri turkų partnerio užsakymu kažką perka ir parduoda, o jau paskui iš Turkijos tiekia į Rusiją. Ar tai ilgai padės – nežinau.

Struktūrinės transformacijos jau prasidėjo ir jų pionieriais tapo automobilių pramonė. Tam vyriausybė priėmė specialų dokumentą: „Apie darbo ypatinguoju periodu tvarką“. Šiuo laikotarpiu atšaukiami reikalavimai automobilių kokybei ir komplektacijai – vadinasi, grįžtame nuo ekologinio standarto Euro-5 prie Euro-0, buvusio dar 1988 metais. Grįžtame prie 34 metų senumo ekologinių charakteristikų automobilių. „AvtoVAZ“ paskelbė vėl leisiantis „Niva“, kadangi nieko kito be importinių detalių gaminti negali. Ir gali būti jau nebesugebės, nes „Renault“ išeina ir savo „AvtoVAZ“ dalį parduoda. Tai ir yra nauji verslo modeliai, struktūrinės pertvarkos dėl „specialiosios operacijos“: importuojamų prekių pakeitimas supaprastintomis ir žemesės kokybės, kad gyventojams ir verslams būtų galima bent ką nors pasiūlyti. Jeigu ir su tuo nesusitvarkysime, prekių bei paslaugų asortimente žiojės skylės.

– Sakėte, kad automobiliai taps daug prastesnės kokybės už dabartinius. O kokiose nors srityse Rusijos įmonės galės išlaikyti kokybišką, atitinkančią vakarietiškus standartus produkciją?

– Dabar bandysime ką nors pakeisti. Tikriausiai tai pavyks, tačiau, spėju, tik tose srityse, kur turime gamtos išteklių ir nereikia sudėtingų, daugiaetapių perdirbimo procesų. Rusija, kaip bebūtų, stambi metalurgijos valstybė – metalo daug, ir gamyklos neblogos. Be to, turime daug miškų, galime gaminti medienos, celiuliozės produkciją ir net baldus. Kokia bus baldų kokybė, koks dizainas ir gamybos našumas – kitas klausimas.

Tarkime, mūsų pienininkystės rodikliai pakilo – tas tiesa. 1913 m. carinėje Rusijoje vidutinis karvės metinis primilžis – 1 tona. Šį rodiklį per SSRS laikotarpį padidinome nuo 1 iki 2,7 tonų. Tačiau kiek laiko tam prireikė? 77 metų. 2,7 tonų primilžį pasiekėme 1990 m. SSRS saulėlydyje. O paskui gyvulininkystėje pradėjome taikyti rinkos metodus ir vos per 30 metų rodikliai pakilo nuo 2,7 iki 4,6 tonų. Atsirado kiti galvijai, kiti pašarai, kita zootechnika. Pieno turėsime ir toliau, tačiau tikriausiai grįšime prie 2–2,5 tonų.

Bet netgi ten, kur išlaikysime kiekį, smarkiai nukentės produkcijos kokybė. Daugelyje sričių tikriausiai grįšime į praėjusio amžiaus devintą dešimtmetį – prie žemo sovietinio produktyvumo, prie blogos sovietinės kokybės.

Man kartais sako: „Na, ko jūs vis šmeižiate Sovietų Sąjungą, lyg ten visa produkcija buvo blogos kokybės.“ Išaugo viso to neatsimenanti ir dėl to, deja, iliuzijas apie SSRS puoselėjanti žmonių karta. Tačiau realybė tokia, kad Sovietų Sąjungoje visa produkcija, išskyrus ginkluotę ir „prekes viršininkams“, buvo prastos kokybės. O artėjant SSRS griūčiai, devintojo dešimtmečio pabaigoje, produkcijos kokybė iš viso buvo klaiki. Ir tai ne kokio nors sovietinę ekonomiką prastai vertinančio ir viską iš eilės kritikuojančio ekonomisto žodžiai. Tai tiesiog mūsų ekonomikos istorijos priminimas.

Taigi, kad įmonės netiektų siaubingai brokuotų produktų, 1987 m. SSRS turėjo įvesti „valstybinio priėmimo“ mechanizmą. Tada naują produkciją priimdavo ir įvertindavo gamyklos direktoriui pavaldus techninės kontrolės skyrius. Po to produkcija būdavo tikrinama dar kartą, tai atliko išorinė, valstybinė kokybės inspekcija, kuri nebuvo pavaldi direktoriui. Ir tik dukart patikrinus kokybę būdavo leidžiama prekes gabenti užsakovui arba jos būdavo pripažįstamos beviltišku broku. Iš mūsų tada juokėsi visas pasaulis: „Kokybę reikia kurti gamybos procese, o ne daug kartų vertinti jau pagamintą broką.“ Todėl beveik viskas, kas gaminta SSRS, buvo labai prastos kokybės ir žmonėms, kurie daug valandų stumdydavosi eilėse prie importinių produktų (pats ne kartą stovėjau) arba permokėdavo spekuliantams, nepatiko. Dabar prie to grįšime.

– Kiek, jūsų nuomone, pateisinamas sankcijų taikymas, įskaitant ir privačių kompanijų sprendimą pasitraukti iš šalies, nutraukti partnerystę ir investavimą, visai Rusijos visuomenei, netgi tiems, kurie nusiteikę prieš Vladimiro Putino režimą?

– Tai sudėtingas klausimas, yra skirtingi požiūriai. Užsienio kompanijų požiūriu, tokia logika gal ir žiauri, tačiau racionali. Visiems aišku, kad Rusija dabar, kaip sakėme, sparčiai skurdės: mažės gamyba, paklausa, pajamos trauksis. Mažėjant paklausai užsienio kompanijoms Rusijoje dirbti neverta. Tokie sprendimai gali būti motyvuoti ne tiek morale ar politika, kiek komerciniu interesu: kam dirbti ilgai skursiančioje šalyje, kam ten parduoti? Užsienio kompanijos išeina suprasdamos, kad Rusijos rinka menks ir ankstesnių pajamų ten gauti nebepavyks.

Kalbant apie visa apimančias sankcijas, pasaulis suprato, kad Rusija kelia jam grėsmę – ne tik karinę, bet ir ekonominę, didindama tarptautinės prekybos rizikas ir pažeisdama jos stabilumą. Vadinasi, šią grėsmę reikia pašalinti, kad Rusija kaimyninių šalių atžvilgiu „karinių specialiųjų operacijų“ neberengtų. O kaip Rusija surėdyta, kas ir kaip čia priima tokius sprendimus, ką tai gali paveikti, užsienyje niekas nesupranta. Iš pradžių jie galvojo, kad Rusijoje oligarchai yra reali valdžia, galinti paveikti prezidento sprendimus, tad juos spustelėjus sankcijomis, šie savo ruožtu spustelės prezidentą ir jo politika pasikeis. Po 2014-ųjų Vakarai keletą metų spaudė šią svirtį, tačiau paaiškėjo, kad ji sulūžusi arba į nieką nesiremia, todėl tokios sankcijos neveiksmingos. Ir tampa visiškai neaišku: o kas tada daro įtaką Rusijos politikai, kaip sumažinti jos grėsmę pasaulio stabilumui ir prekybai?

Todėl Vakarai nusprendė su Rusija dirbti kaip su „juodąja dėže“. Jie paėmė ir „ant ugnies“ pastatė visą „juodąją dėžę“. Ir dabar šių sankcijų ugnyje lydosi visi Rusijos piliečiai. Užduotis aiški – bet kokiu būdu sugriauti Rusijos ekonomiką, kad ši nebegalėtų užtikrinti karinės galios atstatymo. O ši galia labai brangi. Viena tankas kainuoja apie 4 mln. dolerių, karinis sraigtasparnis – 15 mln. dolerių. O kiek Rusija technikos jau prarado Ukrainoje per „specialiąją operaciją“? Netikslinsime, kad nepažeistume įstatymo dėl Rusijos armijos diskreditavimo. Tačiau aišku, kad armijos perginklavimui galiausiai teks išleisti milijardus dolerių.

Bet kyla klausimas: iš kur Rusija gaus tuos pinigus, kai pinigų rezervai baigsis? Apie tai kalbėjo ir E.Nabiulina. O tai, kad dėl tokios Vakarų politikos kenčia eilinis Rusijos gyventojas, deja, nieko pasaulyje nebejaudina. Mums, Rusijos piliečiams, situacija labai skausminga, tačiau daugelio pasaulio šalių požiūriu – būtina.

– Ar tai nebus propagandos, kad Vakarai nekenčia Rusijos kaip tokios, patvirtinimas? Kaip sako vyriausiasis vadas: „Reikalas ne mūsų politinis režimas, ne kas kita. Jiems tiesiog nereikia tokios didelės savarankiškos šalies, kaip Rusija. Tai atsakymas į visus klausimus. Tai ir yra tradicinės amerikietiškos politikos Rusijos atžvilgiu šaltinis.“

– Augau SSRS, mums visada sakė, kad aplinka priešiška, todėl gyvename skurdžiai. Tačiau iš esmės tai nepakeitė mūsų požiūrio į Vakarus. Atvirkščiai, vos geležinė uždanga nusileido, pamatėme, kad Vakarai patrauklūs ir supratome, kad mus apgaudinėjo. Visi metėsi statyti rinkos ekonomiką, kad gyventų, kaip tie „prakeikti imperialistai“. O lig tol daugelis sovietinių žmonių norėjo nors truputį prisiliesti prie vakarietiško gyvenimo, todėl deficitines kontrabandines prekes: džinsus, kramtomą gumą, kolą, žiūrėdavo vakarietiškus filmus, klausėsi vakarietiškos muzikos.

O dėl žodžio „nekenčia“, prisiminkite didžiulę Amerikos lendlizo programą, skirtą SSRS, be kurios nebūtume nugalėję Adolfo Hitlerio. O ir naujesnius laikus galima prisiminti, dešimtą dešimtmetį, kai vargome ir skurdome, tada patys amerikiečiai siuntė mums didelę humanitarinę pagalbą. O juk tada užgrobti Rusiją, ar bent jau įtikinti atiduoti branduolinį ginklą mainais į lengvatinius kreditus JAV tikrai nebūtų buvę sunku.

– Vakarai mano, kad sankcijų dar negana. Tai sako ir, pavyzdžiui, Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis, ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Tikimasi dujų, naftos, anglių ir branduolinio kuro importo iš Rusijos embargo. Ar sugebės Rusijos ekonomika adaptuotis, jei Vakarai atsisakys jos resursų?

– Kai kas mano, kad sankcijos paveiks akimirksniu, kai kam atrodo, kad, jei piniginėje dar yra pinigų nusipirkti valgyti, vadinasi, sankcijos neveikia. Tačiau ekonomika – inertiška mašina, ne viskas vyksta iš karto. Bet kai tai pradės veikti, tai vyks nesustabdomai ir ilgai.

Embargas – realus pavojus. Jeigu jo nevykdė iš karto, nereiškia, kad to nevykdys ateityje. Pavyzdžiui, Baltijos šalys jau atsisakė mūsų dujų. Lietuva turi suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, kuriuo priima suskystinas dujas, o paskui jas dar tiekia Latvijai ir Estijai. Vokietija to nepadarė, tokių aktyviai dirbančių terminalų neturi. Tačiau dabar vokiečiai ims sparčiai statyti tokius terminalus.

Dabar praktiškai kasdien matau inforamcijos apie tai, kiek įvairiausių žaidėjų aktyviai stengiasi pakeisti Rusiją Europos energetikos rinkoje. Staiga prabudo Turkija. Ji jau pasirengusi draugauti su Izraeliu, nes šis turi didelį „Leviathan“ dujų telkinį Viduržemio jūroje. Planuojama, kad šios dujos tekės į Turkiją, o Turkija taps dideliu dujų tiekimo mazgu ir Izraelio dujas tieks Europon vietoje rusiškų. Azerbaidžanas tap pat aktyviai domisi dujų tiekimu į Europą. Su juo aktyviai derasi Italija.

Egiptas šių metų pradžioje SGD tiekė Azijai, bet per praėjusius metus staigiai pasisuko ir daugiausia dujas pradėjo tiekti Europai.

Prieš 50 metų Leonidas Brežnevas ir Aleksejus Kosyginas nepaisydami JAV pasipriešinimo susitarė su Vokietijos Federacine Respublika (VFR) statyti dujotiekį į Europą. Šalis šiomis dujomis nuostabiai maitinosi 50 metų, o dabar pati nutarė atlikti charakirį ir atiduoti energijos rinką kitiems. Žinoma, Europai rusiškų dujų atsisakyti irgi bus nelengva, tačiau per dvejus trejus metus ji problemą išspręs ir ras, iš kur gauti dujų.

O štai mums tokio posūkio pasekmės gali būti tragiškos. Žaliavų, įskaitant pirminio perdirbimo produktus, dalis bendrajame šalies vidaus produkte (BVP) – 60–70 proc. Tai sudaro ir 76 proc. eksporto. Todėl jei prarandame eksporto pajamas, patenkame į didžiulę bėdą. Atsiduriame siaubingo valstybės pajamų ir gyventojų gerbūvio smukimo situacijoje.

Valstybė tai supranta. Ji blaškosi ir daro visiškai netikėtus žingsnius. Pavyzdžiui, Federalinė mokesčių tarnyba ką tik pasiūlė leisti kompanijoms vidaus prekyboje atsiskaityti kriptovaliuta, vadinasi, mokesčių tarnyba jau pasirengusi imtis bet ko, kad tik kas nors galėtų ką nors parduoti užsienyje, gauti iš to kokį nors pelną ir surinkti mokesčių į valstybės biudžetą. Todėl Europa kelis metus užtruks, kol atsikratys mūsų resursų. Tačiau kuomet atsikratys, Rusija jau niekam nebus reikalinga. Ir atgal mūsų nepakvies.

Tikintys, kad vietoje Europos rusiškus resursus pirks Kinija, iš tiesų nieko nesupranta apie ekonomiką ir prekybą dujomis. Norint nukreipti Jamalo dujas vietoje į Kiniją, reikia nutiesti naujus dujotiekius. Pažvelkite į žemėlapį įvertinkite, kiek atsieis dujotiekis iš Jamalo iki Kinijos per Mongoliją, jeigu vieno kilometro dujotiekio nutiesimas Rusijoje dabar kainuoja daugiau nei 250 mln. rublių (gegužės 1 d. duomenimis, apie 3,3 mln. eurų). Sunku įsivaizduoti, kad dabartinė staigiai nuskurdusi Rusija atlaikys tokių stambių statybų kaštus. Net Sovietų Sąjunga to nepakėlė. Dabar egzistuojantis dujotiekis iš Urengojaus į Europą buvo statomas pagal modelį „dujos – vamzdžiai“, tai yra, vokiečiai davė mums kreditan vamzdžius, o mes kreditą apmokėdavome dujomis. Įsivaizduoti, kad dabar greitutėliai nutiesime dujotiekį kur nors Azijon – neįmanoma. Tad pas mus rasis dujų perteklius. O kur jį dėti? Tai didžiulė problema.

Be to, netgi negalėsime eksploatuoti naujų telkinių, mažės geologinė išgavimo bazė. Jau dabar šiuo klausimu pas mus ne itin gera situacija. Tačiau bus dar blogiau, jei nebus pinigų finansuoti geologinę žvalgybą.

– Kaip, jūsų požiūriu, savo sankcijų poveikį išgyvena Vakarai? Rusijos propaganda vis kartoja, kad jie šovė sau į koją: energijos ištekliai brangsta, infliacija kyla, prognozuojamas maisto produktų deficitas, neva jiems patiems bus blogiau.

– Žinoma, lengva nebus. Niekas šiaip sau nebūtų energijos tiekimo transformacijos vykdęs taip greitai, kaip tenka dabar. Tokią reformą planuota atlikti per dešimtmetį. Ir aš tikėjausi, kad Rusija dar bent 10 metų normaliai gyvens parduodama energetikos išteklius Vakarams. Tačiau Rusijos valdžia faktiškai nutarė sugriauti šalies ekonomiką, susipykdama su visu pasauliu ir visų pirma – su tradiciniais pirkėjais iš Europos. Todėl dabar dujų tiekimo į Europą pertvarka įvyks greičiau. Taip, Europa šiais ir gal dar kitais metais praras 1–3 proc. bendrojo produkto. Tai didelės sumos – 400–500 mlrd. dolerių per metus. Tačiau tai nėra dramatiška. Europoje vis viena ekonomika augs, o ne smuks. Jie tai ištvers. O štai mes…

Prisiminkite, pavyzdžiui, kaip Rusija kadaise įvedė sankcijas maisto produktams, sakė, kad dabar jie verks, likę be mūsų rinkos, kur jie parduos savo lenkiškus obuolius. Ir nieko iš esmės nenutiko. Europos gamintojai patyrė sunkumų, tačiau surado kitas rinkas sėkmingai pamiršę Rusiją. Lenkijos ekonomika Rusijos embargo praktiškai nepastebėjo: mūsų rinka jų eksporte sudaro mažą dalį, o štai Rusijoje mažmeninės kainos staigiai šoktelėjo (tie patys obuoliai pabrango net 37 proc.) ir atitinkamai realios rusų pajamos sumažėjo.

Taip pat atkreipiu jūsų dėmesį, kad Europa jau seniai vykdo gyvenamųjų namų energijos sunaudojimo mažinimo programą. Jau daug metų nauji namai statomi su autonominiu energijos tiekimu, saulės energijos skydeliais, šilumos siurbliais. Vadinasi, pamažu, lašas po lašo, išorinio energijos tiekimo poreikis traukiasi praeitin.

– Ar Rusijai gresia pašalinimas iš Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO), kokios būtų to pasekmės?

– Manau, viso to, kas vyksta, fone, Rusijos išėjimas iš PPO nebebūtų išskirtinis. Viską, ką mūsų šalis galėjo prarasti, jau prarado. Bet vargu, ar Rusiją pašalins iš PPO. Kiek žinau, tai sunki ir sudėtinga procedūra. Dabar veikiau kalbos apie PPO yra savotiškas politinis šantažas ir derėjimasis. Rusijai ir taip jau ketina pažeminti panaikinti rinkos ekonomikos statusą ir didžiausio prekybos palankumo režimą. Tai reiškia, kad pakils muitai. Tačiau tai dar nelabai baisu. Gerai, tarkime, didžiausio palankumo režimas atšaukiamas. Tačiau jeigu, pavyzdžiui, JAV jau ir taip atsisakė Rusijoje pirkti plieną, tai koks skirtumas, režimas atšaukiamas ar ne? Kas iš to, jei padidės muitai už uraną, jei urano pirkimas iš Rusijos nutraukiamas? Pas mus vis galvoja, kad be Rusijos pasaulis neišgyvens. Paieškokite internete, kokią dalį rusiškas uranas sudaro pasaulio rinkoje, ir paaiškės, kad nesame dominuojanti šalis: Kazachstano dalis 42 proc., o Rusijos – tik 6 proc.

– Kokios dabar Rusijoje ekonomikos mokslo perspektyvos? Ką tyrinės ekonomistai? Gal sankcijos – tai gėris ir jos skatina importo pakeitimą? Galbūt Rusijoje reikia sukurti autarkiją ir tada jau pagyvensime?

– Rusijoje sukurti autarkiją lengva. Nėra absoliučiai jokių problemų. Pasidomėkite, kiek Rusijoje egzistuoja aliuminio gamintojų. Atsakymas – vienas. Aliuminio rinką beveik 100 proc. kontroliuoja „Rusal“. Ir mūsų antimonopolinė tarnyba tai leido. Todėl mūsų rinka labai koncentruota ir turi nedaug žaidėjų. Tad viskas parengta mūsų ekonomiką padaryti monopolizuota ir gyvenančia tik vidine rinka. Tačiau toks kelias nykus ir beviltiškas.

Kalbant bendrai apie Rusijos ekonomikos mokslą, istorija sunki. Bėda, kad mokslo vis mažiau dėl jos kūrėjų fizinio mažėjimo. Daug rusų ekonomistų išvyko užsienin ir šis procesas tęsiasi. Nors mūsų šalyje dar yra daug talentingų ekonomistų, pavyzdžiui, NES absolventas Olegas Itskhokis. Jis laimėjo antrą pagal reikšmingumą ekonomikos mokslininkų apdovanojimą po Nobelio premijos – Johnas Batesas Clarkas medalį. Tačiau jis jau dirba ne Rusijoje, o JAV.

Manau, po kurio laiko ekonomikos mokslas Rusijoje tiesiog tylomis sunyks. Ką jis dabar gali pasiūlyti? Kokios Rusijos ekonomikos temos galėtų dominti pasaulį? Liks ekonomikos pseudodisertacijos, kurias gins valstybės tarnautojai. Galiu net ekspromtu suformuluoti jų temas. Na, pavyzdžiui, „Importo pakeitimo programos efektyvumo didinimas kurioje nors respublikoje“. Be problemų. Štai toks ir bus Rusijos ekonomikos „mokslas“. O ką dar galima tyrinėti? Kokias temas galima vystyti iš griūvančios Rusijos ekonomikos? Kada nors teko girdėti apie kokias nors rimtas Kongo ekonomikos mokyklas? Ten gyventojų truputį mažiau nei Rusijoje, o BVP vienam gyventojui mažesnis penkis kartus. Be smulkaus verslo problemų, itin skurdžių gyventojų, nelabai ką ir tyrinėsi. Pas mus bus maždaug taip pat.

Problema yra ir prarandami kontaktai, prarandama prieiga prie informacijos. Tai mano paties pastarojo mėnesio karti patirtis. Vakarai atjungia Rusijos universitetus nuo elektroninių publikacijų bazių. Anksčiau galėjome skaityti naujus straipsnius nemokamai elektroninių išteklių bazėse. Dabar nebežinosime, kas rašoma, kokias problemas svarsto kolegos užsienyje. Galiausiai atsidursime vakuume, kaip kadaise sovietinis ekonomikos mokslas, o jo lemtis buvo liūdna – jis užduso.

O juk Rusija į XX amžių žengė su stiprius ekonomikos mokslu. Daugelis iš Rusijos kilusių ekonomistų paliko šalį, kurioje laimėjo bolševizmas, paskui kai kurie iš jų tapo Nobelio premijos laureatais, pavyzdžiui Simonas Kuznetsas ir Vasilijus Leontjevas. O visas likęs ekonomikos mokslas buvo sugintas į marksistinę leninistinę scholastiką. Su kartėliu prisimenu sovietinį savo profesionalios veiklos periodą – visiškas liūdesys siuvinėti gėlytes ant drobulės, kurioje jau suvyniotas numirėlis. Tad apie Rusijos ekonomikos mokslo raidą bus galima pamiršti.

– Su kokiu istorijos periodu palygintumėte dabartinę ekonomikos būklę?

– Manau, vyksta rinkos ekonomikos gesimas. Iš rinkos ekonomikos teliks gal tik vartotojiška kooperacija – gamyba visokios smulkios produkcijos, kuri valstybei nelabai rūpi. Tuo pat metu įvairiais būdais vyks laipsniška nacionalizacija. Pavyzdžiui, kompanija atsidūrė ant bankroto slenksčio ir valstybė suteikia jai panaudą, taip valstybei teks dalis kapitalo ir kompanija virsta jos kontroliuojama organizacija. Šiaip matau du vystymosi scenarijus.

Pirmas – staigus apsisukimas. Tai greitas politinio elito pakeitimas, po kurio Rusija nutraukia „specialiąją operaciją“ ir atsiprašo pasaulio už savo elgesį. Po to kyla ekonominė krizė, užsitęsianti 8–10 metų. Maždaug tiek laiko prireikė sovietų ekonomikai atsistatyti po 1939 m. sovietų–suomių karu prasidėjusio ir 1945 m. kartu su Didžiuoju tėvynės karu pasibaigusio periodo. Jau šiais ir kitais metais Rusijos laukia didelis ekonomikos kritimas: 10–12 proc. – tokį skaičių jau paskelbė ir Apskaitos rūmų vadovas Aleksejus Kudrinas, ir Centrinis bankas, o užsienio ekspertai įvardija 30 proc. Tuo pat metu privalėsime kompensuoti visus Ukrainos patirtus nuostolius dėl Rusijos veiksmų. Jei norėsime vėl integruotis į pasaulio ekonomiką, privalėsime tai padaryti. Jeigu savanoriškai to daryti nepanorėsime, mums bus įvestas „ukrainietiškas“ mokestis už parduodamą naftą ir dujas. Jie jau tai darė, kai įvedė mums ekologinį, arba anglies, mokestį – mums tai nepatiko, tačiau būsime priversti jį mokėti. Alternatyva – išdidžiai atsisakyti naftos ir dujų eksporto. Tačiau tuomet jau tikrai palaidosime savo ekonomiką ir gyventojai pasibaisėtinai skurs. Eksportuodami kviečius ir trąšas, gyvensime pusbadžiu, o klausimas, kam kitą ketvirtį bus galima išleisti varganas valiutos pajamas, taps pagrindine Rusijos vyriausybės posėdžių tema.

Tačiau yra ir antras visai liūdnas scenarijus – Rusija amžinai taps Šiaurės Korėja. Pagal šį variantą Rusijoje išlieka dabartinis elitas, atitinkamai, lieka nepakitusi vidaus ir užsienio politika, o tai reiškia visos sankcijos išlieka dešimtmečiams. Kartu mes būsime panašūs ne tik į Šiaurės Korėją, bet dar į tokią keistą teritoriją kaip Šiaurės Kipras. Tai – dalis Kipro respublikos dalis, kurią atėmė Turkija. Taip atsirado okupuota teritorija, kurios niekas nepripažįsta, ir niekas į ją neinvestuoja. Tai izoliuotas pasaulinės ekonomikos anklavas, kurio gyvybę palaiko tik Turkijos subsidijos.

Tokios būsenos Rusija gali likti 20–30 metų. Tokios krizės pas mus jau buvo. Tai Pirmojo pasaulinio, o paskui ir Pilietinio karo sukelta krizė, trukusi 17 metų: nuo 1913 iki 1930 m. Paskui buvo dar viena 17 metų krizė nuo 1989 iki 2006 m., susijusi su sovietinės ekonomikos griūtimi ir 1998 m. defoltu.

Tačiau dabar kalbu ne apie 17 metų, o apie 20–30. Kodėl mano nuogąstavimai nusitęsė į ilgesnį laiko horizontą? Nes dabar ekonomikos atstatymo sąlygos mums bus kur kas blogesnės. Kai Rusija atsistatė po Pirmojo pasaulinio ir Pilietinio karo, ją smarkiai palaikė Vakarai. Visa Stalino industrializacija įvyko tik glaudžiai bendradarbiaujant su Vakarais. Vakarų projektuotojai suprojektavo visas didžiausias mūsų gamyklas. Juose buvo montuojama importinė įranga, atvykdavo užsienio inžinieriai. Mūsų vadovai stažavosi Vakarų įmonėse, įgaudavo vadovavimo patirtį.

Tas pats buvo ir po SSRS suirimo. Čia ėjo užsienio investicijos, pirkome daugybę importinės įrangos, atėjo užsienio kompanijos, statė čia įmones, mokė personalą. Dabar viso to nebus. Mums niekas nieko netieks, niekas čia neinvestuos – visi pasidarė išvadas, išmoko istorinę bendradarbiavimo su Rusija pamoką. Tad kam jiems reikalinga rizika? Todėl prasidėjusi ir dar tik besivystanti Rusijos ekonomikos krizė reiškia, kad prie, tarkime, 2021 m. gerbūvio lygio grįšime tik po 20–30 metų, o galbūt ir niekada. Kitaip tariant, tie, kam dabar 30, tik artėjant pensijai grįš prie įprasto gyvenimo lygio, kuriame sėkmingiausiai iš jų gyveno pirmus 20 šio amžiaus metų.

Taip, žinoma, visa tai tik scenarijai. Nes dabar dar niekas nežino, kuo baigsis „specialioji operacija“, kokiais nuostoliais ir kokiais šalių susitarimais. Tačiau jau dabar suprantama, kad pagrindinio Rusijos eksporto resurso – naftos – visi vengs kaip velnias kryžiaus, kils didelė problema kam ją parduoti. Ir dar turint omenyje, kad jau dabar teikiama didžiulė nuolaida, daugiau nei 40 proc. rinkos kainos, tačiau pirkti vis viena nelabai nori, nes neaišku, kaip už ją atsiskaityti ir kas bus su logistika. Realus verslas nuolaidas mėgsta, tačiau visada įvertina žemų kainų naudą ir tokių pirkinių riziką. Juk svarbu ne tik tai, kad tiekėjo prekė būtų pigi, bet ir tai, kad pats tiekėjas būtų patikimas, kad negautum baudos iš savo pirkėjo. Rusija daugiau nebėra nei patikimas, nei patogus, nei nerizikingas tiekėjas, todėl gali būti naudingiau mokėti kitiems tiekėjams, kurie parduoda brangiau, tačiau jiems netaikomos sankcijos ir dėl to tiekimas nebus nutrauktas. Į tai atsižvelgiant galima suprasti, kodėl kai kurie ekspertai prognozuoja didesnį Rusijos eksporto kritimą nei Pasaulio bankas (30–31 proc.).

Tuo metu dauguma Rusijos gyventojų tokiomis niūriomis prognozėmis netiki. Man rašo atsainiai: „Jūs — visadingeris! (visadingeris – žmogus, kurio gyvenimo filosofija telpa žodžiuose „viskas dingo“, jis nepatenkintas ir nelaimingas individas, besiskundžiantis, kad viskas „blogai, kiek tik įmanoma“ ir „paskui bus tik blogiau“)“. Žinoma, man irgi norėtųsi tikėtis gėrio, tačiau Rusijos istorija moko ko kito: mūsų šalis nuo ilgamečių ekonominių nuosmukių neapdrausta. Nuo 1913 iki 1930 m. praradome 67 proc. bendrojo produkto, t. y. teliko trečdalis Rusijos ekonomikos. Nuo 1989 iki 2006 m. praradome daugiau nei 40 proc. bendrojo produkto ir kilti pradėjome tik po defolto, per kurį daugelis rusų prarado savo santaupas. Todėl neramina klausimas: „Ar dabartinė Rusija sugebės atsigauti per 20–30 metų priešiškai nusiteikusioje aplinkoje be Vakarų pagalbos?“ Tai didelis ir skausmingas klausimas. Atsakymas į jį kol kas nežinomas, nes šalies istorijoje paprasčiausiai nėra buvę analogiškų situacijų. Panašu, įžengėme į periodą krizės, galinčios tapti sunkiausia ir ilgiausia per pastaruosius šimtą metų.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.