Atidarė kabinetą
Alina Vaniašina su sūnumi atvyko iš Mariupolio. Moteris pasakoja, kad „Manvestos“ pasiūlymas vairuotojais dirbantiems ukrainiečiams į Jurbarką atsivežti savo šeimas greičiausiai išgelbėjo jos ir vaiko gyvybes.
„Karo mes buvome matę seniau, nuo 2014-ųjų. Ir vasarį galvojome, kad bus panašaus lygio kariniai veiksmai, nesitikėjome, kad puolimas bus toks didelis. Karas prasidėjo vasario 24-ąją, o 25-ąją supratome, kad viską bombarduoja labai rimtai. Todėl vyras, sulaukęs įmonės pasiūlymo atsivežti šeimą, paskambino ir pasakė – atvažiuokite. Mes susirinkome šiek tiek daiktų ir nuvažiavome į traukinių stotį. Ten buvo didžiulė žmonių minia. Pamatėme traukinį, kuris buvo skirtas evakuacijai, ir mus į jį priėmė, išvažiavome. Netrukus stotį subombardavo, ir žmonės nebeturėjo kaip išvykti. Mums tiesiog pasisekė“, – pasakojo moteris.
Žmonių perpildytu traukiniu nusigavo iki Lvivo Vakarų Ukrainoje. Ten bandė patekti į traukinį, kuris turėjo nuvežti į Lenkiją.
„Mes į tą traukinį nepapuolėme, naktį praleidome stotyje. Vėliau atsitiktinai pavyko rasti autobusą, kuriuo nuvažiavome iki Lenkijos sienos. Paskutinius gal penkis kilometrus nuėjome pėsčiomis ir perėjome sieną. Lenkijoje susiradome pabėgėlių centrą, susisiekėme ir laukėme „Manvestos“ vairuotojo. Gal 10 ar 12 valandų laukėme dar, kol atvažiavo automobilis ir mus paėmė“, – prisiminė moteris.
Ukrainietė sako, kad buvo labai baisu, ji neįsivaizdavo, nei kur ją su vaiku tiksliai veža, nei kas laukia. Buvo aišku tik tai, kad grįžti į namus Mariupolyje greičiausiai nepavyks. Likę giminaičiai pasakojo, kad rusų armija miestą tiesiog lygina su žeme. Jurbarke pirmiausia Alina apsistojo Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos bendrabutyje. Ten, kur karo pradžioje buvo nukreipiami visi atvykėliai iš Ukrainos. Vėliau geros valios jurbarkiečiai ją apgyvendino savo name.
Alina ėmė dairytis darbo. Mariupolyje ji dirbo manikiūrininke. Nors iš pradžių abejojo, ar tvarkyti lietuvėms nagus bus geras sprendimas, vyro padrąsinta Alina Kauno g. susirado patalpas, nusipirko įrangą ir ėmėsi verslo.
Paprasta nebuvo – teko sutvarkyti nemažai dokumentų, o ir lietuvės moterys kiek kitokios. Aš iškart, kaip pratusi, prisipirkau ryškių nagų lakų, jie buvo populiarūs Ukrainoje. Tačiau dabar jau užsisakiau pastelinių spalvų, nes lietuvės ramesnės, tai jaučiasi ir jų grožio supratime“, – juokėsi Alina.
Nerimo dėl ateities ir verslo šiek tiek kėlė ne tik nežinia, bet ir kalbos apie didžiulę konkurenciją, griežtus higienos reikalavimus.
Moteris sako, kad priprasti prie Jurbarko jai nebuvo paprasta. Milijoniniame uostamiestyje ji gyveno gerokai aktyvesnį gyvenimą. Tačiau grįžti į Ukrainą, bent jau kol kas, nežada. Namai rusų okupuotoje Ukrainos dalyje sunaikinti, todėl skirtumo, kur pradėti viską nuo nulio – nėra.
„Manau, kad liksime čia. Vaikas mokykloje jau apsiprato, tik dar reikės išmokti lietuviškai kalbėti, kas tikrai nėra paprasta nei jam, nei man. Ai, ir dar – labai buvo keista prie pėsčiųjų perėjų, kur vairuotojai, skirtingai nei Ukrainoje, sustoja iškart“, – juokėsi Alina.
Įsidarbino iškart
Tetiana Gordiienko ir Kateryna Horbenko tik atvykusios į Jurbarką pradėjo dairytis darbo. Apsidžiaugė sulaukusios pasiūlymo iš įmonės „Manvesta“. Jos įsidarbino vos susitvarkiusios reikiamus dokumentus ir dabar rūpinasi įmonėje dirbančių ukrainiečių reikalais, padeda palaikyti ryšį tarp vilkikų vairuotojų ir Ukrainoje likusių jų artimųjų.
Tetiana su sūnumi į Jurbarką atvyko iš Čerkasų. Tai – Vidurio Ukraina, šios vietovės – vienos tų, kurios patyrė įvairius Rusijos armijos smūgius. Moteris pasakoja, kad važiuoti į Lietuvą patarė vyras, kuriam atsivežti artimuosius pasiūlė „Manvesta“.
Pasak Tetianos, kelionė į Jurbarką buvo ilga ir nerami. Moteris važiavo savo automobiliu, o dėl karo veiksmų teko padaryti nemenką lankstą. Pervažiavusi pusę Ukrainos Tetiana įvažiavo į Vengriją, tuomet Slovakiją, o jau tada per Lenkiją pasiekė Jurbarką.
„Mane labai nustebino, kaip šiltai ir rūpestingai mus priėmė. Nesutikau nė vieno, kuris nenorėtų padėti. Vaikas į mokyklą beveik iškart pradėjo eiti. O man užtruko apie mėnesį, kol susitvarkiau reikiamus dokumentus. Sulaukiau pasiūlymo dirbti „Manvestoje“ ir sutikau“, – pasakojo moteris.
Pasak Tetianos, labai padėjo tai, kad jos šeima iškart buvo pasirūpinta. Tik atvykus, jurbarkiečiai surinko reikiamą informaciją, nukreipė susitvarkyti dokumentus. Paklausta, ką žada daryti po karo, moteris sunkiai tramdė ašaras ir sakė, kad svarbiausia, kad jis baigtųsi. O tada jau bus galima apsispręsti.
Kateryna taip pat sako nežinanti, ką darys pasibaigus karui. Moteris su sūnumi atvyko iš Kryvyj Riho. Tai – miestas vidurio Ukrainoje, Dnepropetrovsko srityje, prie Inguleco ir Saksahanės upių santakos.
Ukrainietės kelionė buvo kur kas sudėtingesnė nei jos kolegės. Kateryna su sūnumi iki Lvivo nusigavo traukiniu, tada pasiekė sieną su Lenkiją, o kitoje pusėje juos jau paėmė ir į Jurbarką atvežė „Manvestos“ autobusas.
„Tikrai atlėgo, kai pasiekėme Jurbarką. Važiuoji, nežinai kaip bus, o prasilenki su traukiniais, kurie gabena daugybę karinės technikos. Jurbarke viskas buvo paprasčiau, mus pasitiko, užregistravo, padėjo, išsiaiškino profesijas“, – pasakojo moteris.
Abi moterys tikina, kad Jurbarke labai ramu, o žmonės – labai geri. Todėl joms čia patinka, tačiau namų ilgesys vis tiek labai stiprus.
Sukasi virtuvėje
Tetiana Bajieva su keturiolikmečiu sūnumi atvyko iš Charkovo. Šis miestas – vos už pusšimčio kilometrų nuo Rusijos sienos ir Belgorodo miesto. Čia iki dabar vyksta aršūs mūšiai.
Moters istorija kiek kitokia nei kitų pabėgėlių. Ukrainoje liko jos vyras ir vyresnysis sūnus, kurie išvykti negalėjo. Dėl galimos mobilizacijos visi pilnamečiai vyrai turėjo pasilikti Ukrainoje.
„Niekada negalvojau, kad atsidursiu Lietuvoje. Tačiau taip sutapo, kad mūšiai intensyvėjo, darėsi pavojinga. O mano brolio žmonos draugai gyvena Jurbarke, jie pasiūlė atvykti. Taip ir padarėme“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, Jurbarke nebuvo sunku įsikurti, nes juos priėmusi šeima viskuo pasirūpino – suteikė gyvenamąjį plotą, pasirūpino net tokiomis smulkmenomis, ir šaldytuvas buvo pilnas maisto.
Vos susitvarkiusi dokumentus Tetiana užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, o sulaukusi pasiūlymo dirbti „Ryto“ kavinės virtuvėje – sutiko. Moteris pasijuokia, kad didžiausiu iššūkiu tapo ne lietuviškos ir ukrainietiškos virtuvių skirtumai, o patiekalų pavadinimai.
„Cepelinus jau žinau, bet su kitais pavadinimais dar kyla problemų. Labai didelių skirtumų nėra, pagrindas – bulvės, mėsa, salotos. Tiesa, barščius jūs šiek tiek kitaip gaminate. Bet nieko tokio, aš išverdu tikrų, ukrainietiškų“, – sakė Tetiana.
Moteris tikino esanti be galo nustebinta lietuvių geraširdiškumo ir noro padėti. Pasak Tetianos, nebuvo nė karto, kad kas nors atsisakytų ištiesti pagalbos ranką, net tuomet, kai nemokėjo kalbėti rusiškai. Tiesa, prie vieno dalyko ukrainietė dar nepriprato – prie ramybės. Charkove – du milijonai gyventojų, todėl miestų ritmai skiriasi nepalyginamai.
„Man iš pradžių buvo keista – kada beišeitum į gatvę, čia visada tuščia ir ramu. Dar vieną dalyką noriu pasakyti – lietuviai nuostabi tauta. Kai gyveni ir matai tik save, tai atrodo, kad esi pats geriausias. Kai pamatai daugiau, supranti, kad yra ne visai taip“, – sakė moteris.
Uždirba įvairiai
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje darbą jau rado daugiau kaip 7,6 tūkst. nuo karo siaubo Ukrainoje pabėgusių žmonių. Tai sudaro trečdalį į Lietuvą atvykusių darbingo amžiaus ukrainiečių. Dirbantys ukrainiečiai mūsų šaliai jau sumokėjo daugiau kaip 3 mln. eurų mokesčių, per balandį – beveik 2 mln. eurų.
Į Lietuvą jau yra atvykę daugiau kaip 50 tūkst. asmenų iš Ukrainos, iš jų apie 28 tūkst. yra darbingo amžiaus. Didžioji dauguma ukrainiečių dirba vidutinės kvalifikacijos darbą, kas dešimtas – aukštos. Didžioji dalis darbdavių ukrainiečius įdarbina neterminuotai.
Lietuvoje dirbančių ukrainiečių atlyginimai svyruoja nuo minimalaus iki beveik 2 tūkst. eurų per mėnesį, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Vidutiniškai mūsų šalyje dirbantis ukrainietis per mėnesį uždirba apie 900 eurų neatskaičius mokesčių.
