Paskutiniai duomenys rodo, kad ekonomikos augimas bent jau šiuo metu išlieka, nors neapibrėžtumo ir daug. Kitos Europos Sąjungos (ES) valstybės taip pat išsigandusios ir atidžiai stebi situaciją, tačiau skaičiai rodo, kad kol kas recesija nenumatoma, konferencijos verslo ir politikos lyderių diskusijoje „Didžiausi iššūkiai, kylantys verslui ir valstybei, ir galimybės juos įveikti“ sakė finansų ministrė Gintarė Skaistė.
Todėl, jos teigimu, dabar tiesiog reikia sekti situaciją ir sprendimus priimti tik tada, kada jų reikia. G.Skaistė taip pat pabrėžė, kad pirminis mokesčių reformos tikslas yra biudžeto pajamų didinimas, nes šiuo metu jos yra santykinai mažesnės negu kitose Vakarų valstybėse, taip pat dėl šios priežasties Lietuva nebegali užtikrinti kokybiškų valstybės paslaugų teikimo.
Tuo metu Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius teigė, kad, nors I ketvirtis pramonininkams buvo rekordinis, tačiau akivaizdu, kad bus ekonomikos sulėtėjimas. „Tačiau koks jis bus ir kaip mus paveiks, labai sunku nuspėti. Todėl dabar, kadangi esame pafrontės valstybė, mums labai svarbu greita reakcija ir skubios priemonės.
Turime skaitmenizuoti, automatizuoti, didinti našumą. Nes dabar, nors džiaugiamės puikiu atlyginimų augimu 4 metus iš eilės, turime didelį atotrūkį nuo našumo kėlimo – per pastarąjį dešimtmetį mūsų darbo našumas augo 30 proc., o atlyginimai – 100 proc.
Todėl dabar svarbu, kad mūsų investicinis klimatas būtų patrauklesnis, reikia ieškoti būdų, kaip pritraukti kuo daugiau kapitalo į Lietuvą, kad šie aukščiausi 3 dešimtmečių rodikliai išliktų. Reikia įveikti duobę – situacijas su kariaujančia Ukraina ir su pandemija kovojančia Kinija“, – kalbėjo jis.
Lietuvos banko duomenimis, Lietuvoje darbo našumas gerėja, tačiau vidurkis vis dar nėra pasiektas.
LPK prezidentas taip pat siūlo Lietuvai įsivesti skirstomojo pelno mokestį, kurį jau turi dauguma aplinkinių šalių, taip pat greitinti amortizacinius atskaitymus, skirtus naujausiai įrangai – taip, anot jo, būtų kuriamas palankesnis klimatas investuoti.
„Visi dabar bijo investicijų, tačiau manau, kad dabar kaip tik tinkamas laikas investuoti, kad Lietuva išeitų laimėtoja. Visi prieaugiai – bemaž 20–30 proc. – per pandemiją irgi atsirado tik dėl to, kad verslas ėmėsi užimti kai kurių Azijos gamintojų vietas“, – tikino V.Janulevičius.
Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Andrius Romanovskis konferencijoje pasakojo, jog vienos apklausos rezultatai parodė, kad nuo investicijų Lietuvoje verslininkus stabdo darbo jėgos klausimas. Dabar visas pasaulis artėja prie absoliutaus darbo – tai reiškia, kad poreikis darbo jėgai tik augs.
„Lietuvai didžiausias iššūkis dabar tas, kad mes negalime į tai atsakyti. Kai Ukrainoje prasidėjo karas, tikėjomės, kad į Lietuva plūstels ukrainiečiai ir išspręsime visus darbo jėgos trūkumo klausimus, tačiau akivaizdu, kad taip nėra, nes dauguma jų yra vaikai arba moterys.
Dar 2003 metais buvo paruošta demografinė strategija, kurios išvadose teigiama, jog vienintelė išeitis Lietuvai yra darbo jėgos įvežimas – į kuo vėliau tai bus nukeliama, tuo labiau teks susidurti su prastesne darbo jėga. Mes vėl pradedame konkuruoti su visu pasauliu dėl savo darbuotojų – atlyginimai kyla, kitur yra geriau gyventi, todėl yra grėsmė, kad mūsų darbuotojai išvažiuos dirbti kitur“, – nuogąstavo A.Romanovskis.
Tačiau EIT Food sidabrinio partnerio bei agro ir maisto inovacijų dirbtuvių „Art21“ įkūrėjas ir savininkas Augustas Alešiūnas įžvelgė kitą problemą: pergyvenantys pandemiją ir karą žmonės priprato kiekvieną dieną laukti vis naujų iššūkių, todėl dabar galvoja labai netoli į ateitį. „Šiandien Europoje reikia grįžti prie ilgalaikių strategijų. Reikia pagalvoti, kas mūsų šaliai svarbu ilgalaikėje perspektyvoje“, – teigė jis.
Pasak A.Alešiūno, remdami vartotojiškumą didelės vertės nesukursime. Taip pat netapsime ir pramonės magnatais. Tačiau galime greitai ir pelningai gaminti ir eksportuoti aukštą pridėtinę vertę turinčius produktus – technologijas ir savo protą.
„O kalbant apie didelius atlyginimus, tai Singapūre vidutinės kompanijos vidutinio departamento vadovas, kuris negauna bent 350 tūkst. JAV dolerių per metus, laikomas niekiniu vadovu. Ar Singapūre sukuriama didesnė pridėtinė vertė, geresni produktai? Nemanau.
Kai lietuviai išvažiuoja dirbti į technologines kompanijas Madeiroje, Londone, Tenerifėje, jie ten irgi nesukuria ypač daug didesnės pridėtinės vertės. Tad klausimas vadovams, valstybei ir verslo savininkams: kaip mums sukurti tą vertę ir naujus ekonominius modelius uždirbti daugiau pinigų, kad galėtume turėti tuos žmones?“ – atkreipė dėmesį „Art21“ įkūrėjas ir savininkas.
Jo teigimu, į Lietuvą bėgantys ukrainiečiai pridėtinės vertės nesukurs, todėl pagrindinė problema yra baigę mokslus lietuviai, negrįžtantys į Lietuvą. „Jau metai iš metų kalbu, kad mums reikia ilgalaikės strategijos. Mums reikia žinoti, ko norime: ar sukurti prekės ženklą, kurį žinotų visas pasaulis, kaip, pavyzdžiui, „FinTech“, ar stiprinti tam tikrus sektorius, kad jie kurtų pridėtinę vertę, ar kad vidutinis pragyvenimo lygis būtų geras?“ – dėstė A.Alešiūnas.
Tuo metu asociacijos „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas nusiteikęs ryžtingai: jo teigimu, viskas, ką reikia padaryti, yra labai aišku. „Lietuvoje yra tik 1,3 mln. dirbančiųjų. Iš jų didelius atlyginimus gauna tik apie 50 tūkst. 30 tūkst. iš jų dirba Informacijos ir ryšių technologijos (IRT) sektoriuje, kuris yra vienas iš 3, mokančių didžiausius atlyginimus. 2030 metais šių žmonių turėtų būti mažiausiai 100, o geriausiai – 200 tūkst.
Tada visos bėdos išsispręs – biudžeto, gerovės valstybės ir kitos. O ką mes darome? Ogi nežiūrime ten, kur reikia, o žiūrime, kaip pritraukti silpniausius – esame susifokusavę į uždirbančius mažiausiai ir ruošiame jų didesnį kiekį, skatiname mažiau uždirbti, nes visos priemonės nukreiptos į tai.
O mūsų šalis juk gyvena iš žmonių kūrybiškumo, darbo, jiems mokamų atlyginimų. Todėl mums reikia prisitraukti talentus, nebebijoti kitataučių, kitakalbių, kitaspalvių. Kažkodėl norime atsivežti tik lietuvius iš užsienio, o nenorime litvako iš Pietų Afrikos, nes jis gi nemokės lietuviškai.
Mes turime pasakyti tik tiek – Lietuvoje gyvenantys žmonės turi uždirbti didelius atlyginimus. Nes mūsų biudžetas 80 proc. surenkamas iš atlyginimų ir vartojimo mokesčių. Mūsų neturėtų gąsdinti recesija. Aš jums garantuoju, ji bus, tik nežinau, ar šiais, ar kitais, ar po 5 metų. Bet ji bus, kitaip nebus. Todėl reikia žinoti, kur mes norime atsidurti 2030, 2050 metais. Jei visada spręsime skubius klausimus, o ne svarbius, visada ir blaškysimės“, – rėžė jis.
M.Ubartas atkreipė dėmesį, kad per paskutinius 10 metų atsirado 10 tūkst. IT specialistų. Jo teigimu, Vyriausybė vienu metu buvo nusprendusi, kad šis sektorius turėtų sukurti 9 proc. BVP 2030 metais, nors vėliau šis skaičius kažkaip nusileido iki 5 proc.
„Šiuos 5 proc. turime jau šiandien, kai dirbančiųjų yra 2,5 proc. – tai yra dvigubai našesnis sektorius negu likusi mūsų ekonomika. Norint pasiekti 9 proc., mums reikia 5 proc. dirbančiųjų. Tai nėra utopija, ES vidurkis yra apie 7 proc. BVP, o dirbančiųjų apie 4 proc. Mūsų švietimo sistema per metus išugdo apie 2 tūkst. IT specialistų. Iki 2030 metų išugdysime tik 18 tūkst. šių specialistų ir turėsime 50 tūkst., o reikia 100 tūkst.
Tai arba pasukinėjame rankas nuo mokyklų iki universitetų, arba atsivežame mokytinus žmones, jei patys iš mokyklų išleidžiame nemokytinus, ir padedame kurti verslus, kad Lietuvos įmonės neimtų atidarinėti filialų Dubajuje, nes čia negali atsivežti gerų specialistų. Lietuva turi būti talentų uostas.
Pavyzdžiui, gynybos biudžetą padidinome 200 mln. eurų, visko prisipirksime ir labai norime, kad Lietuvoje būtų NATO karių. O ar yra Jonavoje, Švenčionyse tarptautinė mokykla, kur būstų dėstoma anglų kalba? Ar važiuos čia NATO generolo šeima, kuriai reikia į mokyklą leisti vaikus?
Mums reikia padaryti, kad talentams čia būtų patogu, kad nuėję į poliklinikas jie galėtų susikalbėti angliškai. Tada jau tikrai galėsime sakyti, kad čia yra talentų uostas, nes vien iš savų jėgų nepasieksime proveržio“, – tikino vadovas.
Be kita ko, jis kritikavo ir sprendimą pabėgėlius ukrainiečius mokyti lietuviškai – tai esą neefektyvu. M.Ubartas įsitikinęs, kad juos reikia mokyti angliškai, kad grįžę namo jie turėtų ryšių su Europa, kad būtų galima su jais prekiauti.
Kalbėdamas apie energetiką M.Ubartas taip pat aiškino, kad viskas paprasta. Vėjo, saulės energetika yra 6 kartus pigesnė negu prognozuojamos kainos. Todėl esą reikia „nustoti gainioti verslininkus su popierėliais“, ir tada saulės elektrinės ir vėjo parkai bus pastatyti greitai. „Kada mes planuojame pasistatyti vėjo parką jūroje? Velnias žino, kada. Tad nereikia mesti pinigų ten, kur galima tiesiog nuimti biurokratinę naštą“, – negailėjo kritikos vadovas.
„SME Bank“ vadovas Mantvydas Štareika savo ruožtu mano, kad pakilusios palūkanų normos, nors šiek tiek ir pristabdys augimą, bet tikrai jo nesustabdys. „Čia dar reikia valstybės paramos ir programų, kurios padėtų vystytis“, – sakė jis.
