Birželio pradžioje autoritarinis Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka ir Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas telefonu aptarė grūdų tranzito klausimas. Skelbiama, kad Minskas pasirengęs juos gabenti per Baltarusiją ir Baltijos šalių uostus, tačiau su sąlyga, jei Klaipėdos uoste vėl bus kraunamos kalio trąšos ar kitokie baltarusiški kroviniai.
Be Baltarusijos galime ir neišsiversti?
Kaip priminė S.Besagirskas, jau girdėjome, kad amerikiečiai siūlė Baltarusijai atidaryti Baltijos ar Lietuvos uostus ir mainais leisti iš Ukrainos išgabenti grūdus.
„Aš manau, kad tą padaryti yra tikrai būtina. Šiai dienai padėti Ukrainai reikia ne tik siunčiant ginklus ar vežant autobusiukais humanitarinę pagalbą, bet ir skaičiavome, kad jie turi apie 4 tūkst. vagonų grūdų, kurie suges arba atims rusai“, – pasakojo jis.
Svarbu ir tai, kad karo zonose esantys vagonai su grūdais neleidžia galvoti apie naują derlių – fiziškai nebus vietos sandėliuoti grūdus.
Minsko iškelta sąlyga Lietuvai yra vėl leisti krauti kalio trąšas ir kitus krovinius neduos tiek naudos, kiek Ukrainai, pabrėžė pašnekovas.
„Mes labai mėgstame užsimerkti“, – savo nuomonę išsakė verslo atstovas. Jis aiškino tuo, jog Rusijoje taip pat liko nemažai farmacijos ar kitokių kompanijų. Radijo laidos dalyvis priminė, kad Lietuvoje taip pat yra kompanijų, kurios vis dar tik svarsto pasitraukimą iš Rusijos rinkos, tačiau kalbama tik apie dalį. Nėra taip paprasta uždaryti verslą ir parduoti verslą kitose šalyse, sakė S.Besagirskas.
„Žala, padaryta mums, arba nauda Baltarusijai būtų minimali, tačiau Ukrainai – milžiniška. Aš manau, ką tą koridorių būtų galima atverti pusmečiui arba tiek, per kiek galima išgabenti“, – Baltarusijos ultimatumo situaciją analizavo VPVA prezidentas.
Taip pat pašnekovas sakė, kad Lietuva neturi pakankamai vagonų išgabenti grūdus. Kaip atkreipė dėmesį jis, šioje situacijoje yra daug niuansų, tačiau be Baltarusijos – neišsiversim.
Jo tikinimu, Minsko sąlygų priėmimas gali reikšti ir progą A.Lukašenkai atsisukti į Vakarus. Kaip aiškino verslo atstovas, padarę išlygų tikėsimės nuolaidų ir iš jų pusės – pavyzdžiui, demokratijos toje šalyje.
Vis tik S.Besagirskas mano, kad didžiausia grėsmė yra ta, kad Baltarusija palaiko Rusiją, tačiau tuo pačiu metu atsigręžia ir į Vakarus. Tai parodė ir A.Lukašenkos siūlymas Jungtinėms Valstijoms padėti su vaikų mišinukais. Karo prasme svarbu, kad Baltarusija niekaip nedalyvautų: nevažiuotų kariuomenė, neskristų raketos, akcentavo jis.
Europos Komisijos atstovas Virgilijus Sinkevičius teigia, kad vežti grūdus per Baltarusiją – politiškai neįmanoma. Turint omenyje, kad nėra garantuota, jog grūdai iš Ukrainos atsidurs Klaipėdoje, o ne Rusijos uoste, radijo laidos pašnekovas visgi mano, kad su Europos Sąjunga (ES) Baltarusija taip žaisti neišdrįstų.
„Kitas dalykas, grūdai nevažiuos vieną dieną. Tokiam kiekiui reikėtų geriausių atveju pusmečio ar metų. Išvažiuos pirmas ešalonas ir matysime, kur važiuoja. Tą pačią sekundę ES gali užblokuoti. Tai kontroliuoti labai lengva“, – sakė jis.
Radijo laidos pašnekovas paklaustas, ar Lietuvos verslas sulauktų naudos iš Ukrainos grūdų, patikino, kad taip dalinai kompensuotume nuostolius, kurių neteko Klaipėdos uostas ir „Lietuvos geležinkeliai“. Krovos ir kitos susijusios kompanijos turėtų darbo – į darbą grįžtų 5–6 tūkst. darbuotojų.
Verslai reikšmingos įtakos Ukrainos atstatymui neturės
S.Besagirskas teigė nemanantis, kad Lietuvos verslas galėtų prisidėti prie Ukrainos suniokotų regionų atstatymo.
„Žiūrime į tai ganėtinai skeptiškai. Ukrainą reikia atstatyti ir, manau, kad tam bus metami dideli pinigai, bet reikia suprasti, yra daug priežasčių, kodėl tai būtų sunku Lietuvai arba netgi neįmanoma“, – sakė jis.
Kaip sakė jis, bendrovės neturi pakankamai žmogiškųjų išteklių, tad reikiamų darbuotojų kiekio į Ukrainą neišsiųstų. „Patys darbuotojus importuojame. Anksčiau iš tos pačios Ukrainos, Baltarusijos, o dabar importuojame iš kitų šalių statybos sektoriuje. Dabar šis sektorius truputį pristojęs, aktualumas sumažėjęs, bet darbuotojų trūksta“, – pabrėžė verslo atstovas.
Taip pat svarbu ir tai, kad neturime didelių įmonių, kurios būtų pajėgios vykdyti tokio tipo projektus. S.Besagirskas aiškino tuo, jog tos įmonės Lietuvoje darbo turi, o Ukrainoje projektų apimtys būtų greičiausiai keliskart didesnės.
Pasak jo, norint prisidėti prie sugriautų Ukrainos miestų atstatymo, įmonės turėtų kurti atskiras komandas bei prisiimti visas tokios veiklos rizikas.
Jis pridūrė ir tai, kad Ukrainoje išlieka didelė korupcijos rizika. Mat Ukraina dar iki karo buvo viena labiausiai korumpuotų šalių Europoje. Korupcija, anot jo, Ukrainoje yra gaji ir karo metu, egzistuoja nemaža rizika, jog besiginančiai valstybei siunčiama parama nepasieks gavėjų.
„Pačiam dvejus metus teko ten dėstyti – tikrai prisiklausiau istorijų ir apie reideriavimą, ir apie korupciją. Gal karo fone neetiška apie tai kalbėti, bet šiandien mes patys per vieną įmonę teikiame paramą Ukrainai, ir girdime, kad korupcija niekur neišnyko. Karas vyksta, korupcija lieka ta pati“, – teigė S.Besagirskas.
LVPA prezidentas vardijo, kad realiausia verslų paramą Ukrainai galėtų būti statybinėmis medžiagomis, žiniomis arba prisidedant prie Vakarų valstybių vykdomų projektų.
„Galime tiekti kažkokias statybines medžiagas, galbūt konsultacijas, dalyvauti labai nišinėse veiklose, tarkime, jei eitų kokia didžiulė vokiečių, lenkų ar prancūzų įmonė ir mes kažkokią nedidelę subrangą darytume kažkokioje specifinėje brangioje srityje“, – dėstė radijo laidos dalyvis.
Vis tik teoriškai būtų įmanoma galvoti apie dalies regionų atstatymą, tad kategoriško „ne“ nėra.
„Bet kas praktiškai dirbę Ukrainoje, supranta, kad tai nebus labai lengva. Mes maži ir Ukrainos specifika tą procesą padarys labai sudėtingą“, – sakė S.Besagirskas.
Verslų nepaleidžia dar ir senos problemos
Vasaros pradžioje kalbėdamas apie 18,5 proc. infliaciją, jis teigė, kad priežasčių yra ne viena. Daugiausia nerimo kelia energijos išteklių ir žaliavų kainos, tačiau svarbiausia – energetikos išteklių kainos kilimas.
„Matome kitą priežastį – valstybės išlaidų didėjimas. Lietuviai daugiausia ištaškė pinigų ir net patys negalime išvardinti kam, nes net ir ataskaitose vengiama kalbėti apie vidaus rinką“, – dėstė pašnekovas. Anot jo, Lietuva pirmauja visoje ES, todėl tai lemia, kad infliacija jau yra didelė ir viskas aplink brangtų.
Vis tik jis sakė, kad tokia infliacija jau virsta ekonomine krize. „Jei pasižiūrėtume įmonių apklausas, tai labai nedidelė dalis sako, kad nebekels atlyginimų – taip sakė apie 90 proc. apklaustų įmonių arba planuoja kelti mažiau nei infliacija. Tai reiškia, kad darbuotojų perkamoji galia sumažės, nors dabar jau ir taip mažėjo“, – pasakojo S.Besagirskas.
Anot VPVA prezidento, dalis Lietuvos įmonių, kurios dirbo mažomis maržomis arba nuostolingai, tie greičiausiai pasitrauks iš rinkos. Visgi jis pabrėžė, kad tai nėra tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio tendencija.
Kaip rodo JAV prezidento Joe Bideno ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo retorika, krizės išvengti sunku – visi laukia ekonominės krizės, tad lieka klausimas, kokioje šalyje ir kokio tai masto.
„Jau kokius du metus kalbu, kad verslui reikėtų ruoštis – taip, kad valstybė paleistų struktūrinius fondus. Lietuvai skirta labai labai daug pinigų ir būtent darytų tas programas, kurios skirtos inovacijoms. Tai reiškia, kad atsirastų nauja robotizuota įranga, IT sprendimai, kad mes kiekvieną minutę sukurtume didesnę pridėtinę vertę, nei kuriame šiandien ir verslas natūraliai daugiau uždirbtų ir būtų konkurencingesnis“, – sakė pašnekovas.
Jo vertinimu, daugeliu atvejų jau atsiliekame nuo Vakarų. Turime verslui skirtus pinigus, tačiau valstybės sąskaitoje juos suvalgo infliacija.
„Kai dar nebuvo tokia infliacija, mes skaičiavome, kad kasdien prarandame po vaikų darželį dėl tokios infliacijos, galbūt teoriškai dabar galėtume prarasti vaikų darželį su priestatu“, – svarstė radijo laidos svečias.
Jis taip pat patikino, kad norint nepabloginti situacijos reikėtų bent jau neturėti naujų mokesčių. Valdžia išleido daug pinigų, o dabar, kad ir naujuoju nekilnojamojo turto (NT) mokesčiu stengiasi tą dalį kompensuoti.
Gyventojų pajamos jau ir taip mažėja, o atsiradę nauji mokesčiai dar labiau sumenkintų vartojimą ir skatintų krizę, dėstė S.Besagirskas.
„Aš manau, kad artėjantis NT mokestis yra pakankamai neigiamas dalykas, nes mokesčių surinkimas mažas, administruoti reikėtų daug, kas reiškia didelę biurokratų armiją ir klausimas, kiek atsipirks. Jei mokestis yra skirtas nervinti gyventojus, tai pavyks, jei kalbame apie fiskalinį mokestį, tai surinktų pinigų į biudžetą bus nedaug. Valstybė tikrai turi daug erdvės taupymui“, – akcentavo „Žinių radijo“ laidoje.
Galima rasti būdų sutaupyti ir nesukelti streso rinkai, sakė jis. Pavyzdžiui, valstybė galėtų padidinti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį arba sumažinti kitas išlaidas įvairiose srityse.
„Kitas dalykas, kaip beskambėtų keistai – euras gyventojo kišenėje ar euras verslo kišenėje panaudojamas žymiai efektyviau nei valstybės kišenėje“, – komentavo jis.
S.Besagirskas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad darbuotojų trūkumas yra amžina problema, tačiau dabar ją dengia dar svarbesnės. Anot jo, šiuo metu verslai kviečiasi kvalifikuotos darbo jėgos iš Vakarų, tačiau tenka sumokėti daugiau nei patiems lietuviams.
Jei Lietuvoje gerą specialistą gali pasisamdyti už 3–4 tūkst. eurų algos per mėnesį, tai vakarietis reikalauja 5, 6 ar net 10 tūkst. eurų.
